Papildyta ministro atsakymais (apačioje).Lietuvos Respublikos Konstitucijos, oficialiai laikomos svarbiausiu šalies įstatymu, kurio 53 straipsnis skelbia: "Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką".
Kad ir kaip skaitytum šiuos kelis Konstitucijos sakinius vienareikšmiškai supranti, kad gydymas Lietuvoje yra nemokamas. Kitaip tariant, kiekvienam šalies piliečiui atsitikus bėdai su sveikata, remiantis Konstitucija, pagelbėja Valstybė - gydymas nieko nekainuoja.
Kadangi bendras visuomenės gyvenimas yra grindžiamas ir solidarumo principu, valstybė įstatymu įtvirtino pareigą kiekvienam piliečiui privalomai draustis sveikatos draudimu, t.y. įtvirtino gana logišką ir, atrodo, paprastą mintį - visi be išimties mokame privalomąjį sveikatos draudimą (PSD). Žmonės yra garantuoti, kad užklupus ligai, gaus nemokamą gydymą, kuris bus kompensuotas iš PSD lėšų fondo.
Ir visai nesvarbu, kad žmogus jaučiasi šiandien sveikas, ir net neketina sirgti, jis solidarizuojuosi su kitais žmonėmis, nes niekas, kaip sakoma, nežino net savo paties likimo vingių. Tai ir yra privalomojo draudimo (nebūtinai sveikatos) loginis tikslas.
Tačiau Teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigia, kad "reikia nustoti apsimetinėti, kad gydymas yra nemokamas".
"Reikia padaryti, kad žmogus kaip ir bendrosios praktikos srityje jaustų, kad per mokesčių sistemą, sveikatos draudimą jis sumoka gydytojui, kad gydytojas tą pajustų adekvačiai, kai kuriais atvejais, manau, neįmanoma to pasiekti be atskirų priemokų įvedimo", - sako R. Šimašius.
Apie tai Teisingumo ministras sako diskutuojantis su Sveikatos apsaugos ministru. Jis teigė negalintis detalizuoti, kokios priemokos galėtų būti įvestos - tai turėtų spręsti Sveikatos apsaugos ministerija.
Logiškai mąstant, norint, kad Lietuvoje už medicinos paslaugas būtų įvestos papildomos priemokos, reikėtų pakeisti Konstitucijos 53 straipsnį, kuris turėtų skambėti maždaug taip: "Valstybė dalinai rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja dalinę medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos ir mokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką".
Todėl po R. Šimašiaus išsakytų teiginių dėl neišvengiamybės dar papildomai mokėti už medicinos paslaugas valstybinėse gydymo įstaigose, kyla keletas klausimų.
Ar Konstitucijos 53 straipsnis įtvirtina savo piliečių nemokamą gydymą?
Kuo remiantis buvo apskaičiuoti ir nustatyti reikalingi nemokamam gydymui PSD įmokų dydžiai?
Kokių įstatymų pagrindu yra įvedamos mokamos gydymo paslaugos, t.y. kokius teisės principus įgyvendinant, įvedamos mokamos paslaugos. Bendras Konstitucijos įtvirtintas principas - laiduojamas gydymas, o nemokamą gydymo teikimo tvarką nustato įstatymai. Kodėl Konstitucija neįpareigoja kurti mokamo gydymo įstatymų?
Kiek per 2010 metus surinkta PSD?
Koks 2010 metais buvo PSD surinkimo planas ir kokie lėšų nemokamam gydymui poreikiai buvo 2010 metais?
Ką Teisingumo ministras turėjo omenyje, sakydamas, kad žmogus turi jaustis gerai ir bendrosios praktikos srityje?
Ar Teisingumo ministras diskutuojantis su Sveikatos apsaugos ministru dėl papildomų priemokų įvedimų sveikatos apsaugos srityje jau yra paruošęs pateikti Seimui Konstitucijos 53 straipsnio pataisą "dėl dalinai mokamo gydymo principo valstybinėse gydymo įstaigose įtvirtinimo"?
Į šiuos klausimus lauksime aiškių ir išsamių Teisingumo ministro atsakymų.
2011 m. sausio 10 d. Teisingumo ministro atsakymai (komentarus apie šiuos atsakymus pateiksime artimiausiu metu):
1. Ar Konstitucijos 53 straipsnis įtvirtina savo piliečių nemokamą gydymą?
Konstitucijos 53 straipsnis nustato, kad Valstybė laiduoja žmogui pagalbą susirgus, ir įpareigoja tokios pagalbos teikimo tvarką nustatyti įstatymu. Tai reiškia, kad valstybė turi nustatyti kas yra medicininė pagalba, o kas ne, kada, kokiomis sąlygomis nemokamos pagalbos laidavimas turi būti realizuojamas. Pavyzdžiui, ar visiems apmokama brangi plastinės chirurgijos pagalba nusprendus, tarkime, šiaip pasigrąžinti, o ne likviduoti traumos padarinius. Arba, ar visiems reikia apmokėti visas brangias psichoterapijos paslaugas. Arba, ar valstybė turi apmokėti lyties keitimo operacijų sąnaudas. Mano manymu, Konstitucija kalba apie tai, kad kritiniu atveju nei vienas neturi būti paliktas be būtinos medicinos pagalbos, kai visuomenėje yra realios galimybės ją suteikti. Tačiau Konstitucija neįpareigoja visuomenės sąskaita gydyti tų, kurie sąmoningai savo veiksmais sukelia neigiamas pasekmes savo sveikatai, pavyzdžiui, rūkydami arba vartodami alkoholį, nei finansuoti, pvz., lyties keitimo operacijų ir pan. Kaip elgtis mažiau akivaizdžiais atvejais – be abejo yra išsamesnės diskusijos reikalas, o galiausiai tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos atsakomybė, ką visada labai aiškiai pabrėžiu.
Taip pat pažymėčiau, kad spręsti priemokų klausimą yra numatoma ir 2010 – 2015 metų Sveikatos sistemos plėtros plano projekte.
2. Kuo remiantis buvo apskaičiuoti ir nustatyti reikalingi nemokamam gydymui PSD įmokų dydžiai?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.
3. Kokių įstatymų pagrindu yra įvedamos mokamos gydymo paslaugos, t.y. kokius teisės principus įgyvendinant, įvedamos mokamos paslaugos. Bendras Konstitucijos įtvirtintas principas - laiduojamas gydymas, o nemokamą gydymo teikimo tvarką nustato įstatymai. Kodėl Konstitucija neįpareigoja kurti mokamo gydymo įstatymų?
Mokamos paslaugos privačiose, o atskirais atvejais ir valstybinėse įstaigose, turi teisę egzistuoti Civilinio kodekso pagrindu, ir tai išplaukia iš sutarčių laisvės principo bei Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo, o taip pat Jūsų minėto Konstitucijos straipsnio nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Iš to išplaukia vienareikšmė nuostata, kad mokamos paslaugos sveikatoje negali būti uždraustos.
4. Kiek per 2010 metus surinkta PSD?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.
5. Koks 2010 metais buvo PSD surinkimo planas ir kokie lėšų nemokamam gydymui poreikiai buvo 2010 metais?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.
6. Prašome Teisingumo ministro patikslinti, ką jis turėjo omenyje, sakydamas, kad "žmogus turi jaustis gerai ir bendrosios praktikos srityje"?
Aš tokio teiginio nesu sakęs. Žiniasklaidoje mano pozicija dėl kovos su korupcija sveikatos srityje daug kur buvo pateikta ištraukiant teiginius iš konteksto. Kalbant apie šį konkretų teiginį – jis apskritai yra ne mano teiginys ir man lygiai taip pat nesuprantamas. Beje, kalbėdamas apie problemas ir sprendimus, kaip tik sakiau, kad pas bendrosios praktikos gydytoją patenkantis pacientas labiau suvokia, kad nuo paciento pasirinkimo priklauso ir gydytojo atlyginimas bei gerovė, todėl paskatos korupcijai čia yra mažesnės, nei pacientui lankantis pas specialistą. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad tai buvo įmanoma pasiekti ir neįvedant priemokų, todėl atitinkamą patirtį siūlau plėsti, o kaip konkrečiai, be abejo turėtų pasakyti Sveikatos apsaugos ministras.
7. Ar Teisingumo ministras diskutuojantis su Sveikatos apsaugos ministru dėl papildomų priemokų įvedimų sveikatos apsaugos srityje jau yra paruošęs pateikti Seimui Konstitucijos 53 straipsnio pataisą "dėl dalinai mokamo gydymo principo valstybinėse gydymo įstaigose įtvirtinimo"?
Kaip minėjau, nemanau, kad priemokų tam tikrose srityse egzistavimui būtinas Konstitucijos keitimas, todėl ir nematau poreikio jų siūlyti. Kita vertus, manau, kad dabartinė situacija reikalauja realių pokyčių, nes nepateisinama yra situacija, kai kas penktas Lietuvos gyventojas per metus yra priverstas duoti kyšį tam, kad gautų geresnę sveikatinimo paslaugą, arba ją gautų greičiau.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
