Testas Lietuvos valdžiai

kas pasakė, svarbu, ką pasakė

daro neimanomus stebūklus.Buvo lyg ir nornalus.

"Dar nesame išsivadavę iš sovietų pusprotinės valdžios, būtent sistemos. Vytautas Landsbergis. Mums skaito okupantų nusikaltėliškų struktūrų baudžiamuosius (jų valstybinio teroro) dokumentus, ir mes to klausomės, vertinam. Ginčijam! Užrašė kankinių anuomečius „parodymus“, o dabar kiti cituoja, ir mes tai priimam kaip tikrai ištartus parodymus. Juk rašinėjo į protokolus ką norėjo. Necituokim nors patys įsivedę į „diskursą“, į smegenis. Nes tuo būdu rodom, kad tebesame okupuoti. Kaip laisvintis? Tepadeda mums dar sykį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, jo paliktoji Deklaracija, kovotojų krauju pasirašyta. Konstitucija būsimai laisvai Lietuvai. Gal tokios dar neturime? Bet esame Seimo aktu įvedę LLKS deklaraciją į Antrosios Respublikos teisinę sistemą, tad ir laikykimės. Mūsų įstatymas! Šio teisės akto 16 straipsnyje apie Lietuvos demokratinę santvarką pasakyta: „komunistų partija nelaikoma teisine partija“. Jei Vytautas, Vanagas ir kiti būtų sulaukę Kovo 11-osios, jie būtų priminę, ką reikia įrašyti į 1990 metų Laikinąją atkurtos nepriklausomos šalies konstituciją. Prisiminkim dabar. Tokia reikalinga ir pamatinė nuostata: „SSRS okupacijos laikotarpio svetimos jėgos primesti baudžiamieji „įstatymai“ nelaikomi ano meto įstatymais, neturėjo ir neturi teisinės galios“. Su jais – ir NKVD bei kitų nusikalstamų organizacijų politiniai „teismai“ su savo popieriais. Toks ir kolaborantinis nesamos valstybės „aukščiausiasis“ teismas. Aiškus būtų atsakymas kiekvienam, ligi šiol tebecituojančiam panašią literatūrą kaip tiesos ir teisės šaltinį. Gal turim teisininkų, tegu įregistruoja Seime to pobūdžio trumpą projektą."

"Šiemet jau penkiasdešimtasis lapkritis, kai po žiauriausių kankinimų buvo sušaudytas mano Tėvelis, partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Lemtingąja tapo 1956 m. spalio 12-oji diena, kuomet KGB agento ,,Žinomas“ (Antano Urbono) išduoti buvo areštuoti mano tėvai. Dvylika metų KGB nepavyko mūsų surasti, nors šiam tikslui skyrė labai daug jėgų ir dėmesio. Ir štai judas sulaukė savo valandos ir pardavė mano tėvus."

"Lemiamas sprendimas A.Ramanausko kelias į ginkluotą pogrindį ir jo vadovybę kiek skyrėsi nuo daugelio jo bendražygių: daug kur partizanų padalinių ir apygardų vadais tapo į mišką pasitraukę Lietuvos kariuomenės karininkai. A.Ramanauskas, nors ir ragavęs karo mokslų, nebuvo karys iš prigimties. Priešingai, jis buvo pasirinkęs taikią mokytojo profesiją ir tikėjosi šį mėgstamą darbą dirbti visą gyvenimą. Tačiau atėjus lemtingai valandai A.Ramanauskas nedvejodamas paims į rankas ginklą ir nepaleis jo visus vienuolika kovos metų. Be to, kitaip nei daugelis miškuose su okupantais kovojusių partizanų vadų, A.Ramanauskas gimė ne Lietuvoje ir tėvynę pirmą kartą išvydo būdamas trejų, kai 1921 metais drauge su JAV gyvenusiais tėvais sugrįžo į Lietuvą. Dzūkijoje, pasienyje su Lenkija, Būdvietyje (Lazdijų valsčius, Seinų apskritis) Ramanauskai įsigijo ūkį. 1936 metais baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją A.Ramanauskas jau tvirtai žinojo, kad nori tapti mokytoju, tad išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Būtent ši aplinkybė netrukus privers būsimą partizanų vadą pirmą kartą susipažinti su karyba ir ginklais."

"Partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas. Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona nuteista 8 metams lagerio. 1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. prezidentas jam suteikė dimisijos brigados generolo laipsnį. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais."

"Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo verbuojamas KGB, tačiau slaptajai tarnybai, kuri iki 1954 m. vadinta NKVD, informacijos neteikė. Į saugumo akiratį jis pateko po mokinių pokšto, kada šie ant Lenino biusto užkėlė vištą. Reikalavimas sekti mokinius ir buvo priežastis, kodėl A. Ramanauskas-Vanagas, palikęs mokyklą, 1945 m. pasitraukė į mišką ir prisijungė prie rezistencinės kovos."

"KGB informacijos neteikė Istorikas pakomentavo R. Vanagaitės pareiškimą, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas. „Jei ji paskaitytų kitą bylą, joje būtų užrašyta: „Ramanauskas, agentas Ragelis“, bet po kablelio labai svarbi mintis: „informacijos neteikia“. Žiūrėkime plačiau, kokiomis aplinkybėmis viskas buvo? Jis buvo Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, dėl, dabar galima sakyti, moksleivių pakvailiojimo – vištą užkėlė ant Lenino biusto – incidentas pasiekė saugumo ausis, išsikvietė mokytoją, liepė pasiaiškinti bei pradėjo daryti spaudimą, kad jis mokinius sektų ir pranešinėtų“, – aiškino istorikas. Toks pat pokalbis su saugumu laukė ir A. Ramanausko-Vanago kolegos – mokytojo Antano Kulikausko. Jie abu, būdami draugai, išsišnekėjo, kad yra verbuojami KGB ir jiems neliko kito kelio kaip 1945 m. pasitraukti į mišką. Darius Juodis Darius Juodis © DELFI / Kiril Čachovskij „Saugumo spaudimas jiems buvo postūmis išeiti į mišką. Atvirkščiai – jie nedirbo, o pasirinko kovotojo kelią“, – tai, kad A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo KGB agentas, teigė D. Juodis. Dokumentų, kad mokytojai būtų pasirašę bendradarbiausiantys su KGB, niekas iki šiol nerado. „Galėjo būti žodinis įpareigojimas jiems dirbti“, – svarstė istorikas. Tai, kad partizano kelią pasirinko saugumui liepus sekti mokinius, A. Ramanauskas-Vanagas paaiškino ir savo atsišaukime."