Tėvas Juozapas: "Kad tiesa imtų viršų"

Šį pamokslą tėvas Juozapas pasakė praėjusį šeštadienį - prabėgus pusei metų nuo Garliavos šturmo - per mišias, aukotas kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku Šv. Kryžiaus bažnyčioje pilietinės akcijos „Tie-SOS!“ intencija: „Už Lietuvą ir Laisvę“.

Palikau savo tėviškę ir atvykau į savo Tėvynę Lietuvą tais pačiais metais, kai tėvynė Lietuva po pučo Maskvoje atgavo laisvę.

Ta vasara buvo nepaprastai graži: pasaulio valstybės pripažino laisvą Lietuvą – buvo atkurta tiesa. Ir Lietuvoje, tikėjomės, ims viešpatauti laisvė, teisingumas, teisybė, tiesa, meilė, pilietiškumas, brolystė, taika.

Jūs esate šiandien susibūrę čia todėl, kad suspausta širdimi turime pripažinti, jog dalies tos laisvės, gal net labai didelės dalies tos laisvės, nesugebėjome išsaugoti, jog reikia ir toliau kovoti už Tėvynę, kad joje viešpatautų teisingumas, tikroji bendrystė, pagarba žmogui, tiesa.

Už tai žuvo ir kentėjo be galo daug Lietuvos vaikų: tėvelių, močiučių, senelių, jaunimas, vaikai, išsilavinusių ir paprastų žmonių. Jie kentėjo ir tikriausiai savo kančią paskyrė kaip auką, kad Lietuva atgautų laisvę ir tarp kitų valstybių būtų laiminga šalis, kad visi galėtų grįžti į Tėvynę ir čia kurtų gražų gyvenimą, sugyvenimą. Ir kad parodytų pasauliui, jog yra tokia Lietuva, kad jinai yra graži, kilni, kad čia gyvena be galo dora tauta, kad Lietuva turi ne tik filosofų, poetų, rašytojų, mokslininkų, bet ir žmonių su širdimi, kurie moka dalytis, moka priimti, kurie ypač moka kantriai, viltingai aukotis.

Lietuva davė pasauliui palaimintąjį Jurgį Matulaitį, šventąjį Kazimierą. Lietuvoje Bažnyčia, kuri yra tautos siela ir sąžinė, paskelbė Matulaičio metus būtent šiais metais ir pakvietė visus tikinčiuosius susirinkti, melstis, bendrauti, parodyti ir visiems Lietuvos piliečiams, kad yra žmonių, kurie nekenčia neteisingumo, bet reaguoja taikiai, nors ir stipriai, kurie turi valią ir norą toliau kovoti už Tėvynės laisvę, už tą tikrą Nepriklausomybę.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis 1919 metais rašė savo užrašuose: „Dieve, duoki, kad tiesa ir teisybė visur imtų viršų, aš nematau be to tikros taikos.“ Taigi Jūsų kova, mūsų kova yra teisinga ir palaimintasis Jurgis yra šalia mūsų šitame kelyje. Tad semkimės įkvėpimo ir jėgų iš jo, iš jo šventumo pavyzdžio. Jis buvo didelis žmogus, atnaujino Lietuvą būtent per šventą bičiulystę sutaikindamas kunigus lenkus su lietuviais, rusais, baltarusiais, mylėdamas iš visos širdies Tėvynę, Lietuvos kalbą, mylėdamas Jėzų ir Bažnyčią. Jis žinojo, kad Lietuvai labiausiai gali padėti Viešpats Jėzus Kristus, jo šventoji Evangelija, jo begalinė meilė, jo mokslas, galų gale – jo šventoji Kryžiaus auka, taigi priimkime palaimintąjį Jurgį Matulaitį kaip visų mūsų globėją, gilinkimės į jo mokslą, susipažinkime su juo vis labiau. Palaimintasis Jurgis yra vienas iš didžiausių mūsų užtarėjų.

Mes žinome, kad yra ir kitų, ėjusių panašiu keliu, kurie dar nepaskelbti palaimintaisiais, bet iš jų gyvenimo pavyzdžių žinome: Lietuva tikrai yra šventų žmonių šalis… Kryžių kalnas liudija apie tą šventumą – per auką, per ištvermę, per ištikimybę, per neblėstančią viltį čia gimė, išaugo, davė vaisių šventi žmonės. Taigi tik šventi, tik tikintys žmonės gali vesti sėkmingą kovą ir pasiekti pergalę. Mūsų kova negali vykti vien mūsų pastangomis, jinai turi būti iš Dievo, turime eiti kartu su Kristumi darydami gera visur ir visada –nugalėdami blogį gerumu.

Sesutė vienuolė Dineikaitė, gyvenanti šiame vienuolyne, yra parašiusi tokį eilėraštį – šioje valandoje, kai patyrėme tamsą – laisvės netekimo naktį, jis gali mums padėti:

Kiaurą naktį monotoniškai lietus barbeno:

blogį nugalėki gerumu, gerumu, gerumu…

Švystelėjus žaibui, atpažinau palaimintojo Jurgio

skvarbų žvilgsnį: ar visada blogį nugali gerumu?

Mylimieji, darykime visa tai, kas įmanoma, darykime tai gerai. Nugalėkime melą, blogį, neteisingumą gerumu ir tik gerumu – būdami stiprūs tiesoje, patys eidami tiesos keliu turėsime jėgų išverti, kai teks pasipriešinti blogiui.

Čia su mumis yra ir monsinjoras A. Svarinskas. Jo gyvenimas mums liudija, kad be to tikro kryžiaus su Dievu, be tikėjimo, be maldos žmogus negali ištverti, negali pasiekti pergalės. Tik su Dievu. Jeigu tiesa išlaisvina, tiesoje turime ir gyventi.

Kokia yra reikalingiausia tiesa Tėvynei Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų šiandien? – Dievas. Dievas. Dievas kiekvienoje širdyje. Dievas Tėvas, Sūnus, Šventoji dvasia – Švenčiausioji trejybė, kuri šildo mūsų sielą ir širdį ir veda mus bendrauti su kitais atsiduodant, kuriant ir tikint, nepasitraukiant nuo aukos, kai laikas to pareikalauja. Mums visiems reikalinga tiesa – Dievas gyvena žmogaus širdyje. Per krikštą priėmėme Dievą į save, todėl kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, jis turi būti mylimas, globojamas ir jis pats turi kitus mylėti, globoti. Negali būti, kad tikintis žmogus, kovojantis už tiesą žmogus būtų abejingas, negerbtų, paliktų Dievą antroje vietoje. Ne, jis laiko Dievą svarbiausiu… nes būtent iš Dievo jis semiasi išminties, dieviškosios išminties tarti žodį – tiesos žodį, teisingumo žodį.

Dar viena reikalinga tiesa yra ta, kad nuo Dievo žmogus pasitraukia per nuodėmę. Garliavos įvykis yra nuodėmės spiralės istorija. Ir reikia ją nutraukti, nugalėti. Ir toji iš nuodėmės kylanti spiralė prasideda nuo žmogaus. Nuo vieno, tiksliau – nuo kiekvieno - žmogaus nuodėmės, o paskui iš vienos nuodėmės gimsta kita, ir po to – kita… Ir taip toliau, ir taip toliau… Be Dievo, be šventumo, be atsivertimo į Kūrėją, į Atpirkėją, į Šventąją dvasią mes negalime tos spiralės nutraukti, negalime nugalėti. Tik šventumas yra priimtinas kelias – mūsų kelias. O šventasis juk yra džiaugsmingas žmogus, nenusivylęs. Tad jeigu dabar ir tenka matyti neteisybę, savotišką okupaciją – nuodėmės, negerumo, melo, korupcijos - nevalia nusivilti, arba, kas būtų baisiausia, palikti Tėvynę likimo valiai… Dabar yra laikas visa tai, ką turime geriausia, atiduoti, kad kartu su kitais atstatytume Tėvynę – esame gavę laisvę, dabar turime ja tinkamai pasinaudoti.

Mielieji, atėjote į šventąsias mišias pasimelsti už Tėvynę, už Laisvę, po to eisite į aikštę bendrauti. Tikiuosi, kad bendrausite su viltimi, kad visas kliūtis Jūs nugalėsite gerumu, viltimi, ir viliuosi, kad pyktis niekada neras vietos Jūsų širdyje.

Kristaus auka mums teikia Viltį – tegul glaudžia visus mus Dievas prie Jėzaus širdies.

Minutėlę pabūkime su Dievu tyloje, patirdami šalia mūsų esančio tautiečio šilumą, o paskui kalbėsime maldavimus už vienybę, teisingumą ir laisvę.

Tėvo Juozapo palaiminimas

Šiandien stoviu priešais Jus šalia garbingo monsinjoro Alfonso Svarinsko, kurį pažinojau jau prieš atvykdamas į Lietuvą, kuris įkvėpė tiek daug žmonių išeivijoje melstis, sulaukti laisvos Lietuvos. Tegul jo buvimas šiose mišiose padrąsina mus savo pavyzdžiu, įkvepia būti kartu.

Šiluvoje 1991 metais, kai kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Vytautas Landsbergis paaukojo Tėvynę Lietuvą Jėzaus širdžiai, žmonės po mišių ėjo prie klebonijos. Ir išėjo V. Landsbergis, ir žmonės labai džiaugėsi, visi dėkojo: „Ačiū, ačiū, ačiū už laisvę“. O Landsbergis pasakė: „Ėjom kartu“.

Tegul tas kartus ėjimas – tikėjimas, tik-ėjimas, kartu ėjimas – tęsiasi ir dabar, kur reikia gilumos, kur reikia pastatą pastatyti.

Tegul visos Jūsų pastangos kurti, eiti kartu būna palaimintos, tik nepamirškite, kad kartu turi būti ir Jėzus Kristus – Lietuvos globėjas, pirmas, reikalingiausia, būtiniausias – ir kad Jūs niekada su Juo nesiskirtumėte.

Gal Jūsų nedaug, bet Jūs geriausi…

Laiminame Jus… 

www.tiesos.lt