Tiesos atskleidimo kuluarai

Tiesos atskleidimas, nemalonių dalykų, slaptų dokumentų, kurie kenkia viešajam interesui, paviešinimas smerkiamas specialiųjų tarnybų generolų, tačiau paprasti žmonės visada tam pritars. Todėl nieko nuostabaus, kad snoudenų, asanžų ir meningų visada buvo, ir visada bus. Nes jų tiesiog turi būti. Valstybėse per daug melo.

Vis dėlto esama įvairių niuansų. Kyla klausimas: kada ir kas nusprendžia, ką skelbti? Ar tiesiog tada, kai pasiseka nulaužti serverį? Ar kai kažkas itin smarkiai užknisa? Ar tuomet, kai tai kažkam naudinga? Kadangi visais atvejais viešasis interesas laimi, manyčiau, kad vadinamieji švilpautojai (whistleblowers) suderina visus tris minėtus dalykus. Kita vertus, besąlygiškai vadinčiau juos didvyriais: nė vienas negyvena taip, kaip koks nors oligarchas, pabėgęs į užsienį nuo savo priešų ir postringaujantis apie demokratiją. Visi jie yra tremtiniai arba kaliniai, arba tiesiog anonimai, apie kuriuos niekas niekada nesužinos. Bitai ir baitai.

Bet jie keičia pasaulį. Anksčiau pasaulį itin sparčiai keitė mokslas. Dabar mokslo atradimų tiek daug, kad galva svaigsta. O svarbiausias jų yra sugebėjimas meistriškai sekti visus kiaurą parą visus metus. Štai ir pagrindinis dabartinių tiesos sakytojų motyvas. Privatumo nori visi.

Per pastaruosius trejus metus pasaulis gerokai pasikeitė, kai paaiškėjo daugybė slaptų dalykų, kuriuos iki šiol analizuoja žurnalistai, įvairių sričių ekspertai. Todėl jei 2016-aisiais Jūs neskaitote The Intercept, ICIJ, Balkan Insight, nesekate WikiLeaks, Edvardo Snoudeno (Edward Snowden) pranešimų jo oficialioje tviterio paskyroje, Jūs esate beveik akmens amžiaus žmogus, kuris pasitiki tuo, kuo mažiausiai galima pasitikėti: vyriausybės (vyriausybių) teikiama oficialia PRAVDA. Na, o koks populiariausių portalų, laikraščių santykis su PRAVDA, aiškinti nereikia.

Taigi, ką gero mums jau davė švilpautojai?

Sužinojome, kad Hilari Klinton (Hillary Clinton) ir jos vyras yra labai smarkiai prisidirbę. Metų prireiks, kol viskas bus iššifruota, tai net sudėtingiau už Kretos rašto šifravimą.

Paaiškėjo, kad karo aidai buvusioje Jugoslavijoje, kaip ir galima buvo tikėtis, persikėlė į Siriją.

Taip pat sužinojome, koks baisus Džordžas Sorošas (George Soros). Prisidengdamas visokių laisvių skleidimu (ir, ačiū už tai, padėjęs išleisti neblogų knygų vertimų į lietuvių kalbą bei apie 2500 Lietuvos mokslininkų apdovanojęs kelionėmis į užsienį, kur jie už spekulianto pinigus stažavosi ir sėmėsi patirties), jis ne tik spekuliavo valiuta, bet ir reguliavo kiekvieną pasaulio perversmą, karinį konfliktą. Valdant tiek informacijos, kiek turi jis, o dar pridėjus ir gerus draugus iš Bilderbergo klubo, galima surengti ne vieną informacinę ataką. Pavyzdžiui, iš angelo padaryti velnią, arba atvirkščiai. Paskelbti vienus troliais, kitus elfais. Vienus atviros visuomenės (kas tai, ar apie būsimą pabėgėlių srautą kalbėta?) formuotojais, kitus Kremliaus agentais. Žodis ne žvirblis, žmonės tiki gandais.

Todėl Lietuva, drąsi šalis (šis koduotas valstybės moto iš tikro parodo stebėtiną jos valdžios bailumą; o žmonės čia drąsūs, tik pasimetę), dabar yra nepavydėtinoje situacijoje. Pasaulyje prasideda grandiozinės dalybos. Rusija telkia eurazines pajėgas: tuoj tai, kas atrodė fantastika, virs realybe. Rytai ir Vakarai bus nebe Rytų ir Vakarų Europa, juos skirs (dar kartą istorijoje) Didžioji kinų siena. Kinai bus visur. Kinai čia daugiau simbolis nei tautybė. Tai dauguma. Naujoji demokratija, galinti valdyti didžiulius resursus: ir informacijos, ir gamtinius, taigi, ir tuos pačius tiesos sakytojus. Ir JAV su ES laukia patys blogiausi laikai. Karo niekas nenori, tik bepročiai. Taigi naujos galios kilimas parodys, ar pasaulyje atsiras tokių bepročių, kurie pasiryžę sunaikinti visą pasaulį.

Ar tuo noriu pasakyti, kad pasakaitės apie tariamus Kremliaus tarnus E. Snoudeną ir Džulianą Asanžą (Julian Assange) yra tiesa? Žinoma, ne. Be abejo, jie turi savo motyvų nemėgti JAV ir Vakarų. Tačiau tai dar nereiškia, kad tarnauja Kremliui. Vien E. Snoudenas padarė daugiau nei Napoleonas ar Aleksandras Makedonietis per visus savo žygius kartu sudėjus. Apšvarinti NSA archyvus ne šuns galiukas.

Lietuvoje viskas kitaip. Čia bijoma PAREIKALAUTI (žmonės turi teisę žinoti) pasakyti, KAS TIKSLIAI yra KGB agentai, kurie iki šiol nepraėjo liustracijos. Čia nebaigtos rezonansinės Medininkų ir Sausio 13-osios bylos. Čia uždrausta nacistinė ir sovietinė propaganda (labai gerai), tačiau neonaciai ir marazmo apimti neosovietikai klesti (labai blogai).

Lietuvoje tiesiog nėra aiškumo, kas bus rytoj. Vieną dieną nužudo policininką, ir niekas nekaltas, kitą dieną pokemonus pamėgusio ministro įsakymu pakeičiama sveikatos apsaugos sistema. Koldūnų skandalai užgožia didėjančias kainas, o atlyginimai kokie buvo, tokie liko. Trūksta tvarkos, realios tvarkos, o ne šnekų apie tai. Trūksta normalios užsienio politikos, bendravimo su valstybėmis, bandymo kapstytis iš skolų ir gerinti žmonių gerovę.

Ką lems ateinantys rinkimai? Kaip greičiausiai ir dauguma, nebalsuosiu nė už vieną. Užknisot visi. Nebent atsiras toks, koks yra E. Snoudenas, ir pasakys: aš turiu nusiurbęs prokurorų ir saugumiečių medžiagą, štai ji, vieša, sklaidykite mitus patys, skaitykite, Lietuvos paslaptys ant lėkštutės. Pamatykite, su kuo turite reikalą, antraip vėl išsirinksite tuos pačius, ir sena baisi pasaka tęsis. Šešėliai bijo viešumo. Tik jis, nepagražintas glamūru, gali padėti. Kol jo nebus, politinė korupcija ir panašūs dalykai klestės.