|
Gerai pastebėta, jog esant ceteris paribus — nekintančioms aplinkybėms, lietuvių tautos popieriai būtų prasti. Deja, mes esame panardinti į netiesines sąveikas. Tai reiškia, jog tos pačios konfigūracijos net ir labai kažkam norint ateity neišliks. Aktualizuojasi silpni signaliukai, kuriuos jautrūs žmonės pagauna, nors man iki šiol nėra aišku, ar tai likimas, ar tai atskirų žmonių valingas pasirinkimas, kad tie signaliukai linkę eksponentiškai stiprėti ir iškreipti atrodytų nepajudinamas tendencijas. Greičiausiai tai kažkokia abiejų fenomenų kombinacija. Todėl arba lietuvių tauta dar greičiau risis į išnykimą (pesimistinis scenarijus), arba ims sparčiai augti iki tam tikros prisotinimo reikšmės. Omnikratijai, jei į ją žiūrėti grynai instrumentalistiškai, kiekvienas žmogus yra vertybė, nes instrumentas apjungia žmones į kolektyvinį intelektą, kolektyvinę išmintį, kolektyvinę moralę, kolektyvinę dvasią (ši savo prigimtimi apskritai yra kolektyvinis fenomenas). Todėl KI gali lengvai pasipriešinti kolektyviniam (grupiniam, bedvasiam, suktam, egoistiškam, siaurakakčiui) Landsbergiui, ty bedūlėjančiam senų draugelių tinklui, ir kolektyviniam Minedui — nepatyrusiam jaunimėliui, norinčiam išbandyti viską, kas veža ir kur išmintis nepageidautina. Taigi, omnikratija yra daugiau, nei racionalių SPRENDIMŲ PAIEŠKOS instrumentas. Tai ir SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS, kai orientyru yra dvasingumas. Jei žmogus iš kelių alternatyvų renkasi vieną (balsuoja), nesiorientuodamas į dvasingumą, greičiausiai jo ar jos balsas eis pro šalį, ty kolektyvinė dvasia balso nepatvirtins. Taip veikia decentralizuoti KI algoritmai. Apibendrinant, kolektyviniam Landsbergiui ir kolektyviniam Minedui galima priešpastatyti tik kolektyvinį intelektą, k. išmintį ir k. dvasią, pasitelkus KI technologiją. Be šios technologijos bus tik kalbėjimas „kažką darom“ ir chaotiškas spirgėjimas. Nesakau, kad tai blogai, tik nerezultatyvu.
|