Turkų menininkams nepatinka islamizacija

Nepasitenkinimas valdančios islamistinės Teisingumo ir plėtros partijos politika neapsiriboja Taksimo aikštės pertvarkymo planais. Inteligentija ir teatrų darbuotojai yra nepatenkinti įstatymu, apribojančiu šios srities valstybinį finansavimą. Be to, įstatymas vertinamas kaip valdančiosios partijos mėginimas įvesti musulmonišką tvarką šalyje. Dabartiniai didžiausi per pastarąjį dešimtmetį Turkijos istorijoje antivyriausybiniai protestai prasidėjo būtent tuo, kad į gatves išėjo šimtai aktorių, nešini lozungais „Šalin rankas nuo meno, islamistai“ ir „Mes norim pasaulietinės Turkijos“.

Minia nešė plakatus, kuriuose Redžepas Tajipas Erdoganas buvo pavaizduotas kaip visagalis sultonas su turbanu, ir liūdesį reiškiančias teatrines kaukes. Turkiškas būgnas mušė laidotuvių ritmą.

Tarp akcijos dalyvių buvo muzikantų, aktorių, operos dainininkų, baleto šokėjų, teatrų tarnautojų, specialiais autobusais atvykusių iš Ankaros, Antalijos, Izmiro ir Merseno. „Mes protestuojame prieš valdančios islamistinės partijos sprendimą nutraukti valstybinių teatrų finansavimą, – sakė vienas akcijos dalyvis. – Tai reikš teatro meno mirtį. R. T. Erdoganas mūsų bijo todėl, kad mes – pati laisviausia ir nepriklausoma visuomenės dalis, mes nesigėdijame sakyti tiesą. Tai visiškai laukinis sprendimas, neįsivaizduojamas nė vienoje civilizuotoje pasaulio šalyje. Teatrai išmirs, paskui valdžia uždarys bibliotekas, muziejus, ir šalis nugrims į religinę tamsą.“

Mitingas vyko toje pačioje Taksimo aikštėje, kurią dar vadina „raudonąja“ arba „kruvinąja“. Joje per 1974 metais gegužės 1 dienos demonstraciją turkų policininkai šaudė į mitinguotojus. Dabar, norėdami apsaugoti akis nuo ašarinių dujų, kurias valdžia paprastai naudoja nepaklusniems demonstrantams vaikyti, daugelis dalyvių paėmė su savimi citrinas ir maudymosi kaukes. Vienas mitingo dalyvis buvo nusiteikęs itin pesimistiškai. „Islamistinė partija nori kontroliuoti visą nepriklausomą meną, – sakė jis. – Spektaklis baigėsi, užpūskite žvakes; panašu, kad Turkijos teatrams ateina galas.“

Valdančioji islamistinė partija ketina reformuoti Turkijos teatrinį meną. Įstatymo projektas numato visišką finansavimo nutraukimą ir visų valstybinių simfoninių orkestrų, operos ir dramos teatrų pervedimą į ūkiskaitą. Valdžia ketina stipriai sumažinti aktorių darbo užmokestį, suteikti jiems paprastų valstybės tarnautojų statusą, sulyginti su gaisrininkais, mokytojais, policininkais, taip pat įvesti sutartinį apmokėjimą.

Kai susikūrė dabartinė pasaulietinė turkų valstybė, aktoriams buvo suteiktas ypatingas valstybės tarnautojų statusas, kuris taip ir vadinosi – „valstybės aktoriai“. Jie gaudavo padidintus atlyginimus ir papildomų priedų iš valstybės. Tai buvo padaryta siekiant pritraukti žmones, kažkaip juos skatinti ir plėtoti kultūrą bei meną. Dabar to nebus, sako demonstrantai.

Sudie, „Ana Karenina“

Valdžia ketina imtis griežtos repertuaro kontrolės. Tuo tikslu bus įsteigta „meno žiuri“ iš 11 asmenų, pusė iš jų bus valdančiosios islamistinės partijos atstovai. Jie iš esmės nulems esamą repertuarą. Pasak gandų, valdininkai jau ėmėsi reikalingų pjesių atrankos ir paskelbė geriausio kūrinio apie herojišką Osmanų praeitį konkursą. „Valstybė rems tik reikalingiausius projektus, – pareiškė partijos lyderis ir įstatymo projekto autorius R. T. Erdoganas. – Privatizuokite savo teatrus ir vaidinkite, ką norite ir kur norite, niekas nesikiš. Tačiau nuo šiol vyriausybė rems tik tuos autorius, kuriuos manys esant reikalinga paremti. Atleiskite, bet jūs daugiau negausite atlyginimų iš miesto valdžios, kad paskui ją kritikuotumėte.“

Premjeras išvadino aktorius akmeniu ant valstybės, kuri daugiau nenori jo ant savęs tempti, kaklo. „Tokia premjero nemeilė didžiajam menui neatsitiktinė, – rašo opozicijos laikraštis „Sezdžu“. – R. T. Erdoganas kilęs iš neturtingos religingos šeimos, mokėsi religinėje mokykloje, kad užsidirbtų pragyvenimui, prekiavo turkiškais riestainiais, paskui patraukė į politiką“. Kaip tikras musulmonas, jis nesilanko pasilinksminimo įstaigose, negeria ir vietoj teatro renkasi futbolą. Jis ne kartą sakė, kad teatrai pernelyg daug kainuoja valstybei, teatrų biudžetai suryja per daug lėšų, kurias būtų galima panaudoti protingesniems projektams, pavyzdžiui, naujų mečečių statybai, keliams arba tiltams... Beje, kitaip nei premjeras, daugelis Turkijoje mano, kad menas šalyje yra kaip neturtinga podukra. Kasmet mažinamas finansavimas, ir tai atspindi pastatymų kokybė ir kiekybė. Neturėdami darbo aktoriai dykaduoniauja arba yra neterminuotose atostogose, gaudami menkus atlyginimus. Kad teatrai kaip nors išsilaikytų, buvo siūloma pakelti benzino kainas ir gautus pinigus skirti menui, o tai, beje, sukėlė daugumos gyventojų nepasitenkinimą, – Turkijos benzinas ir taip vienas brangiausių Europoje. Buvęs Stambulo merijos tarnautojas Erdemas Arkanas prisimena, kad vis dėlto, kai Stambulas 2010 metais iškovojo pasaulio kultūrinės sostinės vardą, valdžia suieškojo apie septynis šimtus milijonų dolerių kultūros projektams apmokėti. Beje, religinių švenčių metu valdžia išleidžia milijonus specialių palapinių statybai, kur maitina nepasiturinčius ir vargšus.

Juodajame sąraše yra daugiau nei penki šimtai meno kūrinių, kurių dauguma uždrausti moralės ir padorumo sumetimais. Kaip pasakė vienas partinis valdininkas, Turkijoje nepageidautini tokie pastatymai kaip „Ponios Chatterley meilužis“, „Ana Karenina“ ir net „Karalius Lyras“. Tarp uždraustų autorių ir daugybė šiuolaikinių turkų autorių, tarp jų Muzaferas Izgiu, rašytojas satyrikas, daugiau nei 140 knygų apie šiuolaikinės Turkijos visuomenės papročius autorius. Ne taip seniai jo knygos buvo pripažintos žalingomis jaunųjų turkų kartai.

Tuo pat metu valdžia atvirai palaiko kišeninius autorius, kurie rašo „teisingas“ pjeses „teisingomis“ temomis. „Kol kas tai nedideli, žiūrovui nematomi pakitimai“, – pasakoja Stambulo teatro aktorius Ištaras Heksevenas. Jis tvirtina, kad cenzūros spaudimas juntamas ir kalboje: „Anksčiau mes galėjome naudoti scenoje gatvės kalbą; dabar to daryti nebegalime. Statytojai keičia tekstus, ją išimdami.“ Tas pats ir dėl kostiumų. Aprangos kodas tolstant nuo Stambulo tampa vis griežtesnis. Pavyzdžiui, Turkijos pietyčiuose režisieriams į galvą nešaus statyti senąją graikų klasiką, kurios herojai vilki tunikas, apnuoginę petį. Uždrausti daugelio šiuolaikinių autorių pastatymai, kurie pernelyg atvirai ir kritiškai kalba apie šiuolaikinę visuomenę.

Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas operą vadino viena iš aukščiausių muzikos meno formų. Naujoji valdžia atvėrė operos teatrų duris, kvietė garsius užsienio aktorius. Vokiečių kompozitorius Paulius Hindemithas stojo vadovauti Stambulo konservatorijai, pirmąją baleto mokyklą įkūrė Ninette de Valois, Britanijos Karališkojo baleto dalyvė (beje, ši garsi šokėja, pedagogė ir choreografė savo karjerą pradėjo Diagilevo trupėje; jos atvaizdas papuošė Airijos pašto ženklą – vert. past.). Iki šiol užsieniečiai sudaro didesnę aktorių ir pedagogų dalį. Linda Potala dirba Stambulo operoje 25 metus, ir, jos žodžiais, valdančiosios partijos politika lems, kad teatrai, gyvavę 50 metų, neišgyvens susidariusioje situacijoje. „Tai bus intelektualaus meno ir klasikinės muzikos Turkijoje pabaiga, – sako ji. – Aš dažnai klausiu, kodėl jie taip nemėgsta Vakarų kultūros? Jie kalba, kad norėtų būti arčiau Europos, bet iš tikrųjų dėvi islamiškus turbanus. Jie neduoda menui nė vienos galimybės, jie nori išauklėti religingų turkų kartą, nenori, kad būtų pasaulietinė Turkija.“

Intelektualų bėgimas

Teisingumo ir plėtros partijos valdymo metais šalį paliko dešimtys žinomų aktorių, rašytojų, mokslininkų, kultūros veikėjų. Tarp jų – Nobelio literatūros premijos laureatas Orchanas Pamukas ir pianistas Fazilis Sajus, kurį valdžia apkaltino islamo ir tikinčiųjų religinių jausmų įžeidimu. Beje, pianistas savo tinklaraštyje rašė, kad artėjanti reforma jį visiškai pražudys. „Net pats didžiausias operos teatras nepajėgus uždirbti pastatymui reikalingų lėšų, – rašė Sajus. – Visi Europos institutai saugo savo kultūrą ir finansiškai padeda menui. Operos spektaklį paprastai kuria ne mažiau kaip penki šimtai žmonių: aktoriai, kostiumų dailininkai, siuvėjai, dizaineriai, dailininkai, scenos darbuotojai, muzikantai. Kiekvienam reikia sumokėti už darbą. Pats teatras neišgali uždirbti tokių pinigų, net jei salėse telpa po 2000–3000 žiūrovų.“

Labiausiai nepavydėtina Turkijoje, regis, baleto šokėjų padėtis. Turkų balerina Nurijė Akman interviu laikraščiui „Sabach“ sako, kad būdama 46 metų vis dar šoka Ankaros operos ir baleto teatre. „Sulaukę 45-erių baleto aktoriai jau išeina į pensiją, nes tokia profesijos specifika. Tačiau mes neturime naujų kadrų, vos užbaigę konservatoriją, jauni aktoriai bėga į Europą, o užsienio specialistai nebenori atvažiuoti. Dėl darbo trūkumo baleto aktoriai yra neterminuotose atostogose arba metų metais laukia savo pasirodymo scenoje. Tai kelias į diskvalifikaciją“, – teigia balerina. Įvairiose šalyse baletą remia privatūs fondai ir mecenatai, kurių Turkijoje paprasčiausiai nėra. Turi reikšmės ir valdančiosios partijos politika. Premjeras R. T. Erdoganas, pavyzdžiui, mano, kad klasikinis baletas – „beprasmiškas menas“. Į žurnalistų klausimą, kaip jis pasielgtų, jei jo duktė taptų balerina, R. T. Erdoganas pareiškė, kad tai ne pati geriausia profesija mergaitei iš geros šeimos, nes baletas tvirkina ir nuodija žiūrovo sąmonę žemiau juostos. Šis pareiškimas sukėlė daug triukšmo ir sulaukė kritikos opozicijos leidiniuose, pareiškusiuose, kad intelektualinis dabartinio šalies vadovo lygis yra „žemiau juostos“. „Deja, šalis vis dar gyvena pagal islamo tradicijas, – rašė opozicijos leidinys „Džumchuriet“, – padorių šeimų tėvai nė už ką neleis savo sūnaus į baleto mokyklą. Baleto aktoriaus profesija iki šiol laikoma kažkuo gėdingu.“ Konservatorijoje daugiausia mokosi neturtingų šeimų vaikai, kurie tiesiog neturi kur eiti. Trūkstant partnerių, spektakliuose daugelį vyriškų vaidmenų atlieka šokėjos. Kaip dramos aktoriai uždarbiauja televizijoje, dalyvaudami muilo operose, balerinoms belieka šokti pilvo šokį vestuvėse, o muzikantams – groti turkų generolų laidotuvėse.

Uždaryta remontui

Meno darbuotojai baiminasi, kad dėl skubotos privatizacijos nekilnojamasis turtas ir teatro pastatai, negausūs, tačiau daugiausia išsidėstę istorinėje Stambulo dalyje, gali būti paprasčiausiai parduoti. Ne taip seniai tai atsitiko su garsiu kino teatru „Emek“, stovinčiu europinėje Stambulo dalyje, kuriame kitados rodė negarsinį kiną. Senovinio pastato griovimas sukėlė vietos gyventojų protestus. Į gatvę išėjo šimtai žmonių ir pareikalavo sustabdyti istorinės Stambulo dalies griovimą. Atsakydami policininkai panaudojo ašarines dujas ir iškėlė demonstrantams keletą baudžiamųjų bylų.

Turkų meno alma mater, pagrindinė šalies koncertų salė, Turkijos Respublikos įkūrėjo Atatiurko vardu pavadintas kultūros centras buvo pastatytas šešiasdešimtaisiais metais pačioje Stambulo širdyje, europinėje miesto dalyje, ir primena TSRS suvažiavimų rūmus. Kitados čia buvo operos ir dramos teatrai, vykdavo premjeros. Jurijus Grigorovičius pastatė Stambule keletą spektaklių, įsigudrinęs sutalpinti scenoje iki dviejų šimtų baleto aktorių. Tačiau štai jau penketą metų teatras tuščias. Oficialiai pareikšta, kad ten vyksta kapitalinis remontas, tačiau kas dedasi iš tikrųjų, niekas nežino, žurnalistų į vidų neleidžia. Stambulo teatro darbuotojai rodo į pastatą, sakydami, kad tai „karstas, simbolizuojantis mirštantį Turkijos meną“. Pastatas daug metų apramstytas pastoliais. Valdžia negali užbaigti remonto, kai tuo tarpu nauji objektai Turkijoje išdygsta per keletą mėnesių.

Tuomet, kai pastatas buvo uždarytas, Stambulo opera persikraustė iš europinės į Azijos miesto dalį, į filialą, kuris yra viename miegamųjų rajonų, buvusio kino teatro „Surėja“ patalpose. Šis pastatas mažai pritaikytas operos pastatymams. Scena maža, ir tai neišvengiamai atsiliepia repertuarui. Tenka statyti nedidelius spektaklius, nes scenoje telpa ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. Kad tilptų baleto artistai, uždaroma orkestro duobė ir muzika sklinda iš įrašo. Repetuoti nėra kur, ateitis miglota. Dabar šis pavyzdys gali išplisti visoje šalyje.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: Svoboda.org