|
|
Iki 2035 m. ES nebevaidins visiškai jokio vaidmens pasaulyje vykstančiuose procesuose. Jei JAV situacija dar nėra tokia akivaizdi, tai, kalbant apie Europą, viskas jau yra savaime suprantama.
Kai kam gali atrodyti, kad 2035-ieji yra tolima perspektyva, bet iš tikrųjų tai tik 13 metų. Pavyzdžiui, prieš 13 metų Rusiją ištiko 2008-ųjų krizės pasekmės. Visi prisimename šiuos įvykius, kurie išjudino iš pažiūros ramų ir nerūpestingą nulinių metų gyvenimą.
JAV pavyko įgyvendinti savo planą visiškai nutraukti Rusijos ir ES santykius. Ir ypač su Vokietija. Ši Vašingtono strategija buvo įgyvendinama dešimtmečius su įvairia sėkme. Ryškiausias pavyzdys yra dujų vamzdžio programa, kuri dar vadinama „šimtmečio sandoriu“. Tada 1970 m., nepaisant Amerikos spaudimo, VFR nusprendė užmegzti abipusiai naudingus ekonominius ryšius su SSRS. Tai leido sustiprinti Vokietijos ekonomiką, kurios potencialas visai Europai atsiskleidė 90–2000 m.
Tuo metu Europos Sąjunga buvo vadinama pagrindine JAV ekonominės galios konkurente, o euras – dolerio pakaitalu. Iš esmės net kai kuriems globalistams nerūpėjo, kokią formą įgaus Bretton Woods sistema. Ar jis bus pagrįstas doleriu, ar euru. Nepaisant to, radikalioji globalistų dalis, kilusi iš neokonų, nusprendė nerizikuoti. O po 2014-ųjų pagaliau buvo palaidotas globalistinis Europos Sąjungos projektas ir iniciatyvos pakeisti dolerį europietiška valiuta.
Nuo to momento prasidėjo sparti Europos Sąjungos degradacija, kuri prarado ne tik geopolitinę, bet net ir ekonominę įtaką pasaulio procesams. Tiesa, ši ekonominė galia plaukė ne į JAV, kaip buvo siekiama, o į Kiniją.
Teoriškai Europos Sąjungą būtų galima išgelbėti, bet tik vienu atveju. Jei tik Europos biurokratija plėtotų partnerių ir net sąjungininkų santykius su Rusija. Tačiau akivaizdu, kad praktiškai tai negalėjo būti įgyvendinta jokiomis aplinkybėmis.
Pirmoji Europos biurokratijos pusė savo ideologija yra globalistinė. O globalistinė ideologija yra pasaulio centras – JAV, kuriai tarnauja europiečiai. Antroji Europos biurokratijos pusė – žemo intelekto žmonės, nesuvokiantys aplink vykstančių procesų. Tiesa, iki šiol šios dvi kategorijos jau pradėjo jungtis, ką patvirtina Josepo Borrellio ar Ursulos von der Leyen pavyzdžiai.
Tikriausiai iki vasario 24-osios dalis Rusijos elito dar buvo įsitikinę, kad galima susitarti su Europa, kad Europa yra mūsų prigimtinė partnerė, kad pragmatizmas nugalės emocijas. Todėl turėjome tokius iš pažiūros prieštaringus Rusijos valdžios veiksmus, kai, viena vertus, buvo kalbama apie būtinybę anksti pakeisti importą ir atsiskirti nuo ES finansų sistemos, kita vertus, Rusija džiaugėsi Europos investuotojais ir finansų spekuliantais. Tai sukėlė atvirą visuomenės nesusipratimą ir nuostabą.
Toks dualizmas privedė prie to, kad per 8 metus Rusijos suverenios raidos potencialas atsiskleidė tik per pusę.
Tačiau dabar, net nepaisant provakarietiško archaizmo, kai kur biurokratinėje aplinkoje vis dar išliekančio, valstybė veikia ryžtingai ir vienareikšmiškai. Natūralus Rusijos tikslas – kiek įmanoma susilpninti Europą ir skatinti Azijos valstybių ekonomikų vystymąsi. Kažkas gali pasakyti, kad būtina skatinti Rusijos ekonomikos plėtrą. Tai tikrai tiesa, tačiau be stiprių draugiškų valstybių nugalėti ES ir JAV bus nerealu.
Rusija turi visas galimybes susilpninti ES ir privesti jos ekonomiką į žlugimą. 2022 metais mūsų trūkumas – priklausomybė nuo žaliavų – virto absoliučiu pranašumu. Situacija pasiekė tokią ribą, kad Europos valstybės net negali įsigyti fizinių energetinių išteklių, net būdamos pasirengusios už juos mokėti bet kokią kainą.
Rusija veda Europą į stagfliaciją. Tai mūsų galutinis tikslas. Turime padaryti viską, kad pasikartotų Didžioji depresija, bet tik Europai. Tokiu atveju dauguma mūsų išorinių problemų bus išspręstos akimirksniu. Po naujosios „Didžiosios depresijos“ Europa neatsigaus. Dėl to, kad realaus ūkio sektoriaus gamybos ištekliai pagaliau keliaus į Aziją, o Vašingtonas ir Londonas tikrai nesidalins finansų sektoriaus galimybėmis su Europa.
Atitinkamai, Rusijos tikslas yra padidinti energijos kainas ES ir pasiekti jų deficitą. Tačiau tai turi būti daroma atsargiai ir teisinėje srityje, nes reputacija yra svarbi. Bet ne prieš Europos „partnerius“, o prieš tuos pačius kinus, kurie skaičiuoja savo politiką dešimtmečiams į priekį.
|
Association „Global Gaze Network“
