Ukraina ir Taivanas Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimo kontekste

Vakaruose (o iš dalies ir Rusijoje) populiarus įsivaizdavimas, jog Rusija ir Kinija Ukrainos ir Taivano atžvilgiais turi kažkokius kruopščiai suderintus planus.

Tačiau iš tikrųjų, jei tokie planai ir yra, jie skirti reaguoti tik į galimas pačių JAV provokacijas. Jeigu Vašingtonas pabandys „išstatyti“ Rusijos-Kinijos aljansą tarptautinės bendruomenės kritikai ir tuo pačiu metu išprovokuos krizes Taivano sąsiauryje ir aplinkui Krymą ir/arba Donbasą, Rusijai ir Kinijai teks atsakyti vienu metu. Kiekvienai - savo karo veiksmų teatre.

Be to, reikia turėti omenyje tris dalykus.

Pirmiausia tai, kad nei Maskva, nei Pekinas nepradės pirmi. Laikas objektyviai veikia Rusijos ir Kinijos naudai, todėl joms nėra kur skubėti.

Antra - jei JAV ryšis tokioms provokacijoms, Vašingtonui teks rinktis tarp riboto ir „totalaus“ konflikto Tolimuosiuose Rytuose pobūdžio: ar jis apsiribos Taivanu, ar JAV-Japonijos aljansas imsis „spręsti“ dar ir „Kurilų problemą“.

Trečia – Vašingtonas, ko gero, ne šiaip sau ignoruoja „Normandijos formatą“. JAV interesas yra atiduoti Ukrainą Maskvai, tuo išgąsdinant Paryžių ir Berlyną–- ir dar labiau įstumiant Europą į JAV glėbį. Taigi Ukrainos klausimą JAV sieja ne su Taivanu, o su politika NATO viduje; Taivano klausimas siejamas ne tiek su Ukrainos, kiek su „Kurilų klausimu“.  

Šių tarpusavio priklausomybių strateginio suvokimo lygis pastaruoju metu sparčiai auga Kinijoje. Simpatizuodami Rusijai, Kinijos analitikai galimos Rusijos ir Amerikos santykių krizės dėl Ukrainos niekaip nesieja su Taivano tema.

Nurodydami į visišką Kijevo nesavarankiškumą, jie pažymi, kad pastarasis seniai virto derybų objektu, ir Ukrainos režimo likimas nieko iš „didžiųjų“ žaidėjų iš esmės nedomina.  

Pekino susidomėjimą Ukrainos problema Kinijos ekspertai aiškina tuo, jog situacija po Rusijos ultimatumo kuria precedentą. Pripažįstama, jog Rusijos diplomatija – kaip turinti daugiau patirties sprendžiant globalius klausimus – pirmoji taip griežtai iškėlė Rusiją jaudinančią problemą. O Kinija atidžiai stebi šios problemos sprendimo eigą, būdama pasirengusi pasinaudoti Rusijos patirtimi, jeigu pastaroji bus sėkminga.  

Vašingtono „susirūpinimas“ Ukraina yra tik išorinis. O iš tikrųjų, turint omenyje Džo Baideno (Joe Biden) administracijos aljansų politikos strategiją, NATO plėtra į Ukrainą ne tik nestiprina Šiaurės Atlanto aljanso, bet ir įneša į jį eroziją dėl Europos elitų nepritarimo.

O Vašingtonas siekia kaip tik priešingo tikslo: suvienyti aplink save europiečius. Vis daugėja patvirtinimų to, jog pagrindiniu karo veiksmų teatru JAV ima laikyti anaiptol ne Europą, o Tolimųjų Rytų regioną. Situaciją Europoje Vašingtonui naudinga „užcementuoti“ ilgam – tol, kol jis išspręs savo strateginius uždavinius Rytuose.   

Tai nereiškia, kad po Ukrainos grįžimo į Rusijos įtakos sferą Rusijos ir Amerikos santykiuose įsiviešpataus „taika ir draugystė“. Daug principingesnė JAV atrodo Kurilų problema – jau vien todėl, kad Vašingtono japoniškas satelitas yra daug agresyvesnis ir aistringesnis už europiečius.

Ir, skirtingai nuo pastarųjų, nėra abejingas istoriniam revanšui. Tačiau tai tik dar labiau skatins Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimą.   

Šaltinis: regnum.ru