XX a. pirmoje pusėje pasaulio galingieji, dalindamiesi pasaulį, leido atsirasti trims pasaulinio karo židiniams. Europoje susidūrė dvi civilizaciją naikinančios ideologijos: nacionalsocializmas („nacizmas“) Vokietijoje ir internacionalsocializmas („bolševizmas“) Rusijoje. Tolimuosiuose Rytuose įsigalėjo japoniškas militarizmas. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių ir japonų ideologijos buvo sunaikintos. Žlugus TSRS, atrodė, išnyko ir paskutinė grėsmė pasauliui – bolševizmas. Tačiau, įsitvirtinus Vladimiro Putino režimui Rusijoje, bolševizmas atgimė. Jis įgavo nacionalizmo formą. Ši ideologija iš esmės yra dabartinio Rusijos režimo ideologija. Rusija vėl tapo pasaulinio karo grėsmės židiniu Europoje.
Štai pasaulis ir vėl susidūrė su dilema: leisti agresoriui (Rusijai) pasisavinti dalį kitos valstybės teritorijos ar jį laiku sustabdyti. Pragmatiški Vakarai, manau, leis V. Putinui pasisavinti tai, ko jis nori. Diktatorius Vakarų nebijo. Jis bijo vienintelio – Ukrainos piliečių, tarp jų ir rusų, susitelkimo. Štai čia gali būti V. Putino eros pabaigos pradžia. Ukraina – ne Gruzija ar Lietuva. Per daug apžiojęs jis ne tik nenuris kąsnio, bet gali juo ir užspringti.
Kodėl? Todėl, kad Maidanas parodė, jog Ukrainoje atsirado kritinė masė laisvų žmonių, kuri už laisvę paaukos ir kūnus, ir sielas. Ukraina, matyt, susitaikė su Krymo praradimu, bet ji niekada nesutiks atiduoti rytinių ir pietinių savo teritorijų. V. Putino įsitikinimas, kad pradėjus karą Ukrainos kariai bus jo pusėje, yra klaidingas ir jam pragaištingas. Kruvinos agresijos atveju Ukrainos piliečiai susivienys. Tada rusai šaudys į rusus, o kai į Rusiją judės vagonai su rusų kareivių karstais, V. Putino valdymo dienos bus suskaičiuotos. Tokių aukų Rusija jam neatleis.
Ukraina Europai turi didelę reikšmę, tik ar Europa šitai supranta? Ši šalis gali ne tik apginti savo laisvę, išvaduoti Rusiją nuo V. Putino režimo, bet ir pašalinti paskutinį karo židinį Europoje.