.jpg)
Rusijai puolant Ukrainą, provokuojamas jos vientisumo ir teritorijų priklausomybės klausimas. Šiuo klausimu skiriasi dvi esminės pozicijos. Pirmoji – absoliutus sienų šventumas. Pagal šią poziciją apskritai vargiai būtų atsikūrusi tiek Ukrainos, tiek Lietuvos valstybė. Maža to, šis principas jau pažeistas mūsų laikais, iš pradžių – dėl Kosovo, paskiau – dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, todėl tolesnis jo skelbimas panašus į utopiją. Antroji pozicija aptartina labiau, ypač dėl to, kad būtent ja remiasi kai kurie Ukrainos sienų kvestionuotojai.
Pradėkime nuo Krymo. Kai kurie teigia, kad šis kraštas iki pat 1954 m. neturėjo nieko bendro su etnoistorine Ukraina. Bet šis teiginys atskleidžia tik pusę tiesos, o pusė tiesos gali būti melas. Kita pusė tiesos – kad šis kraštas nieko bendro neturi ir su etnoistorine Rusija. Tai totorių žemė. Totoriai – seniausia gyvenanti šio krašto tauta ir jos balsas sprendžiant jo likimą svarbiausias. O totoriai apsisprendė aiškiai ir vienareikšmiai – už Ukrainą.
Vadinamoji Rytų Ukraina – sudėtingesnis atvejis. Sprendžiant jos ribas, pirmiausia reikėtų nustatyti ribas, kur apskritai baigiasi rusų tauta ir prasideda ukrainiečių. Kas buvo Kijevo Rusia? Rusas sakys – jo šalis, ukrainietis sakys – jo, ir abu jie bus teisūs. Nes tais laikais tai buvo viena tauta. Panašus, nors kiek kito masto, lietuvių ir baltarusių atvejis. Baltarusiai didele dalimi – suslavėję baltų palikuonys, kartu su lietuvių protėviais kūrę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jau nesiplėsime į teorijas, kad visi slavai kilo iš periferinių baltų, – šiuolaikinei geopolitikai tai mažai reikšminga.
Jei žiūrėsime istoriniu politiniu požiūriu, tai ribos tarp dviejų tautų, kilusių iš tos pačios istorinės tautos, visais atvejais bus sąlyginės. Bet jei žiūrėsime kalbiniu tarminiu požiūriu, tarp rusų ir ukrainiečių kalbų, kokias jas šiandien girdime, – aibė tarpinių tarmių ir šnektų. Dar XX a. 1-oje pusėje Vakarų mokslininkų sudarytuose etnografiniuose žemėlapiuose ukrainiečių tarmės apėmė ne tik Luganską ir Donecką, bet ir Kubanę – anapus Azovo jūros. Taigi, jei išvis galimas klausimas dėl šių tautų sienų persvarstymo, reikėtų klausti – kas ką iš ko turėtų atsiimti: Rusija iš Ukrainos ar Ukraina iš Rusijos?
Dar vienas svarbus aspektas – tautinė savimonė. Šia prasme rytų ukrainiečiai labai primena mažlietuvius. Kol jie gyveno Vokietijos valdžioje, tai buvo didžiausi lietuvininkai – didesni už tuos, kurie gyveno šiapus Vokietijos ir Rusijos sienos. Bet kai pateko į Kauno valdžią, kai prasidėjo administracinės, kultūrinės, religinės problemos, įskaitant katalikybės ekspansiją, daugelis šių žmonių per gerą dešimtmetį virto didžiausiais vokiečiais.
Rytų Ukrainoje, bent jau didžiojoje dalyje, situacija labai panaši. Daugelis šių žmonių kalba rusiškai, glaudžiai susiję su rusų kultūra, klesti panslavizmas. Bet kai į jų kraštą pradėjo veržtis Rusija, daugelis šių žmonių staiga pasijuto ukrainiečiais. Net juokaujama, kad Vladimiras Putinas labiau suvienijo Ukrainą už visus ukrainiečių nacionalinius lyderius. Ukrainą remia net etniniai Ukrainos rusai. Žinoma, yra ir kitokių rusų bei rusakalbių ukrainiečių, bet tokie pasidalijimai visiškai natūralūs, kalbant apie tokias etniškai ir istoriškai giminingas tautas.
Žvelgiant į šiuos faktus, kalbos, kad Rytų Ukrainoje visą laiką gyveno ir dabar gyvena rusai, tik ir svajojantys grįžti į Rusijos sudėtį, yra labai sudėtingų reiškinių supaprastinimas. Sunku pasakyti, kiek šį supaprastinimą lemia paprasčiausias naivumas ar paviršutiniškumas, o kiek – sąmoningai atstovaujami Rusijos interesai, bet abiem atvejais tai nėra tiesa.
Ukraina – sudėtinga šalis, vis dar formuojanti savo etninį ir nacionalinį tapatumą. Tiesą sakant, tai ne vienintelė šalis, susidūrusi su tapatybinio vientisumo problema po ilgo gyvenimo svetimose ir skirtingose valstybėse bei kultūrose. Didlietuvių ir mažlietuvių skirtis buvo ne ką mažesnė, o Lenkijoje ligi šiol visą politinę kultūrą galima dalinti geografiškai – balsavimai už skirtingas partijas ribomis beveik atitinka sienas tarp Rusijos ir Vokietijos valdytų Lenkijos teritorijų. Skirtumai tarp tik XIX a. suvienytos Šiaurės ir Pietų Italijos tiktai stiprėja, net Vokietijai užteko vos keliasdešimties metų susiformuoti skirtingoms tapatybėms arba mažų mažiausiai skirtingoms tos pačios tapatybės versijoms.
Nepaisant skirtingų simpatijų ir interesų, žmogiškiausias sprendimas būtų leisti ukrainiečiams užbaigti savos tapatybės kūrybą patiems. Be išorinių invazijų. Teritorijų skaldymas ir jungimas prie kitų, nors etniškai ir giminingų, valstybių, – tokias pretenzijas jau reiškia ne tik Rusijos, bet ir Lenkijos šovinistai, – sukels tik dar daugiau problemų. Ir ne tiktai ukrainiečių tautai. Rusai galėtų patys pagalvoti, kaip spręsti augančią regionalizmo problemą: jau šiandien Maskva ir Peterburgas – dvi skirtingos civilizacijos. O kur dar Sibiras? Kur visai kitoms tautoms priklausančios teritorijos Kaukaze ir čia pat – prie Maskvos? Ar prisijungus žemes, kurios ne daugiau rusiškos nei ukrainietiškos, rusų tapatybė taps vientisesnė?
Lieka viltis, kad tarptautinė bendruomenė, Vakarų ir pačios Rusijos šviesuomenė rimtai pasipriešins V. Putino ir jo klikos užmačioms, kad ir kuo jos būtų dangstomos. Juk visiems mąstantiems aišku, kad tai ne etninių problemų sprendimas, o tik imperijos plėtra. Čia pat dangstant savo šalies vidines problemas, nukreipiant jos gyventojų dėmesį į išorę. Bet pirmiausia sprendimas priklauso pačios Ukrainos piliečiams. Ukrainiečiams, totoriams, rusams. Atrodo, kad daugelis jų savo valią jau pareiškė. Mums ją belieka paremti.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
