Utenoje ikimokyklinis ugdymas kvepia medumi

Idėja gimė bevalgant medų

Ikimokyklinio ugdymo pedagogai nuolat padeda vaikams atsakyti į kylančius klausimus. Ir šioje programoje buvo atsižvelgta į vaiko galimybes, iniciatyvas, patirtį ir motyvaciją.

„Dirbdama su vaikais nuolat ieškau įvairesnių veiklos erdvių ir būdų, kaip paskatinti kiekvieno vaiko asmenybės sklaidą. Su savo auklėtiniais įgyvendinau ilgalaikį ugdomąjį projektą ,,Aukso bičių medaus puodas“. Vaikams buvo sudarytos sąlygos veikti patiems ir mokytis iš kitų, bendrai dirbti ir žaisti, įveikti sunkumus, ugdyti mąstymo įgūdžius, reikšti nuomonę, mokytis kūrybingumo“, – vardijo G. Kalytienė.

Ji pasakojo, kad darželyje, kuris vaikams tampa antraisiais namais, per pusryčius, pietus ar pavakarius ant stalo dažnai būna medaus, kurį vaikai mėgsta užsitepti ant duonos ar bandelės riekutės ir suvalgyti užsigerdami žolelių arbata. „Medaus parūpina vaikų tėvai, seneliai arba atnešu pati. Tačiau prakalbusi su auklėtinais apie medų pastebėjau, kad ne visi žino, kaip ir iš kur atsiranda medus. Tada ir gimė mintis parengti tokį pažintinį projektą“, – sakė darželio auklėtoja.

Prasmingos kelionės

„Pažintį su bitėmis pradėjome pavasarį nuvykę į Bičių muziejų Stripeikiuose. Ją organizavo ir rėmė vaikų tėveliai. Čia vaikai susipažino su senuoju bitininkystės amatu. Pamatė tai, ko neturi jų seneliai“, – įspūdžiais dalijosi auklėtoja.

Lankydamiesi Alytuje bitininko Vidmanto Kutkos sodyboje, vaikai išgirdo daug įdomių pasakojimų apie tai, kaip gyvena bitės, kaip jos tvarkosi aviliuose, sužinojo, kaip joms padeda bitininkas. Sodybos šeimininkas atsakė į visus darželio auklėtinių klausimus. Ypač vaikams parūpo dekoratyviniai paties V. Kutkos gaminti aviliai. Bitės tuo metu juose negyveno, tad darželinukai drąsiai sutūpė pievoje ir pynė vainikus iš pienių žiedų, bitininko įkurtame muziejėlyje apžiūrėjo įvairius bitininkystės rakandus, kurie buvo naudojami bityne.

„Pasiūliau vaikams per vasarą stebėti bičių gyvenimą ir jį nupiešti, nufotografuoti, pririnkti ir sudžiovinti bičių lankomų gėlių, žolynų, medžių žiedų. Vaikai mielai sutiko“, – pasakojo G.Kalytienė ir pridūrė, kad rengdama medžiagą projektui ji taip pat stebėjo, fotografavo bites ant augalų, geriančias vandenį, skraidančias, ropinėjančias lapais.

Kopinėjo medų

Ankstyvą rudenį ikimokyklinio amžiaus vaikai vyko į Juškėnų kaimą pas bitininką Vygandą Kalytį kopinėti medaus. „Kieme ištiesę rankeles prašėme: ,,Bitelės bitelaitės, nekliudykit mūsų rankučių, negelkit“, ir bitutės mūsų prašymą išgirdo. Tai vaikams suteikė drąsos, – sakė pašnekovė. – Suskaičiavome avilius. Jų buvo aštuoni. Pastebėjome, kad vienas didesnis. Paklausėme bitininko ir sužinojome, kad jame gyvena dvi bičių šeimos. Vaikams labai patiko įvairiomis šviesiomis spalvomis nudažyti aviliai. Pasiklausėme, kaip didžiajame avilyje dūzgia bitės. Stebėjome, kaip užkuriama dūminė, atidaromas avilys, iškeliami koriai.“

Užsidėję bitininko kepures, kurios vaikams, pasak auklėtojos Gritės, buvo iki kelių, eidami po vieną prie avilio, mažieji apžiūrėjo avilio vidų, bitėmis aplipusius korius, stebėjo, kaip ramiai jos ropinėja ir visiškai nepyksta, kad trikdomas jų gyvenimas. „Vaikai buvo sužavėti tuo, ką pamatė. Ne mažiau džiaugėsi ir vaikus atlydėjusios mamos. Bitininkas, išėmęs korius iš avilio, atnešė į kambarį, o mes su vaikais juos atakiavome ir, sudėję į medsukį, sukome. Vėliau supilstėme medų į indus. Kėlę ir nepakėlę medaus puodynės, vaikai įsitikino, kokios dosnios darbščiosios bitutės“, – linksmai pasakojo auklėtoja.

Atsidėkodami bitėms vieną avilį vaikai išpuošė piešiniais. Lauke, netoli bityno, jie stebėjo bites, žiūrėjo, kaip jos renka nektarą iš aviečių, anyžinių lofantų ir kitų pievos augalų žiedų.

Baigę darbus „Eglutės“ darželio-mokyklos auklėtiniai virė kvapią arbatą, gėrė ją ragaudami gardaus medaus, kurio ir kitiems vaikams lauktuvių parvežė.

Žinios ilgam

„Įspūdžius, patirtį ir žinias dar kartą prisiminėme grįžę į darželį. Sudėję žinių dėlionę į skaidres ir aplankus, pasidžiaugėme patirtais įspūdžiais. Grupėje vaikai dar kartą apžiūrėjo tuščius ir su vaško koriais rėmelius, kuriuos padovanojo bitininkas. Taigi, turėjome beveik tikrą bičių lizdą, tačiau jame nebuvo darbščiųjų bitučių, – apgailestavo pašnekovė. – Vaikai rūšiavo atsivežtus augalus: į vieną krūvelę dėjo tuos, iš kurių bitės renka žiedadulkes ir nektarą, į kitą – kurių žiedus tik aplanko. Apžiūrėdami, ragaudami, uostydami mažieji susipažino su bičių produktais, sužinojo jų savybes ir naudą žmogaus sveikatai.“

Kai vieno auklėtinio tėvai pakvietė apsilankyti savo bitininkystės reikmenų parduotuvėje, vaikai pamatė jau jiems pažįstamus bitininko įrankius ir kitą inventorių, ėmė klausinėti apie juos, smarkesnieji panoro išbandyti, kaip veikia skirtingų dydžių medsukiai.

Proga ugdyti meilę gamtai

Kitą dieną žiūrėdami filmuką ,,Bitė Maja“, vaikai galėjo pasitikrinti savo žinias. „Vėliau ne kartą grįžome prie bičių temos, prisiminėme smagių išvykų pas bitininkus įspūdžius. Lipdėme bičių gyvenimą iš vaško, piešėme, tapėme, konstravome, žaidėme mamų pagamintomis veltinio bitutėmis. Vaikai sakė, kad jos šiltos, lengvos ir mielos, tad norisi ilgai jomis žaisti“, – pasakojo auklėtoja.

Įgyvendindama pažintinį projektą „Aukso bičių medaus puodas“, anot G.Kalytienės, ji įsitikino, kad tokie sumanymai yra puiki proga ugdyti vaikų meilę gamtai, moko juos rūpintis augalais ir gyvūnais, skiepija atsakomybę už aplinkos išsaugojimą. „Iš arti pamatęs bitę, sužinojęs, kokia ji darbšti, kokią teikia naudą žmogui, vaikas neskubės skriausti į kambarį netyčia įskridusios bitutės ir kitam neleis to daryti“, – tvirtino pašnekovė.

www.valstietis.lt