Už Donbasą paaukota tiek gyvybių, kad pasirinkimo nėra

2010 metų vasarą ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius sukėlė skandalą. Viename interviu jis pareiškė, kad jeigu į valdžią vėl ateis sąlyginiai „oranžiniai“, Krymui ir Donbasui reikia suteikti galimybę atsiskirti. Tuomet nemaža dalis visuomenės šiuos pasiūlymus priėmė neigiamai, palaikė kvietimu suskaldyti šalį.

2014 metų pavasarį J. Andruchovyčiaus žodžiai tapo niūria tikrove. Šiame interviu, duotame Jurijui Volodarskiui, jis papasakojo, ką dabar mano apie tuos prieš ketverius metus darytus pareiškimus ir apie dabartinę probleminių regionų situaciją.

– Ar pasijutote pranašu, kai Rusija aneksavo Krymą, o Donbase prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas?

– Žodis „pranašas“ tikriausiai pernelyg perdėtas. Man atrodo, kad kalbėjau apie daugeliui gana akivaizdžius dalykus. Nieko ypatinga nepasakiau. Tuometinė audringa reakcija į mano nuomonę – štai kas man buvo netikėta ir ypatinga. Neseniai man paaiškino, kodėl reakcija buvo tokia audringa. Aš atseit garsiai išsakiau mums galėjusio kilti labai skausmingo pasirinkimo būtinybę: arba teritorinis vientisumas ir „amžinas Janukovyčius“, arba nuverčiame Janukovyčių ir netenkame teritorinio vientisumo.

– Ką jautėte, kai pamatėte, kad jūsų žodžiai dėl Krymo ir Donbaso pildosi? Manėte: „Taip ir sakiau!“ ar „Geriau jau nebūčiau šito sakęs“?

– Vis dėlto pirma. Taip, sakiau tai. Aš juk daviau signalą, ar ne? Bet vis dėlto nenorėjau pripažinti karinių veiksmų varianto, stengiausi apie jį neprisiminti. Man atrodė, kad išsiskyrimas galėtų vykti civilizuotai, be kraujo. Štai čia tikriausiai ir klydau. Galbūt jei tuomet manęs būtų išklausę ir priėmę viską, ką pasakiau, daug ramiau ir konstruktyviau, dabar kilusiai situacijai būtume pasiruošę, nebūtume palikę progų masiniam smurtui ir chaosui.

– Ar pakeitėte savo nuomonę? Nesigailite, kad netekote Krymo? Ar jo netektis tapo Ukrainos nacionaline trauma?

– Tai, kad Krymą atėmė iš mūsų jėga, – tarptautinis nusikaltimas, šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas. Ir aš ne tiek gailiuosi, kad jo netekome, kiek esu pasipiktinęs įžūlumu. Tas įtartinas referendumas buvo surengtas nešvariai, paskubomis, jie net datą, jei neklystu, du kartus keitė, kad kuo greičiau viską prasuktų. Apie Rusijos kareivius aš iš viso tyliu. Apie masiškai referendume balsavusius Rusijos piliečius – taip pat. Visi šitie atmestinai, bet kaip padaryti dalykai ir žadina viltį, kad Rusijai galų gale nieko nepavyks. Apie nacionalinę traumą galiu pasakyti tik tiek: Krymo aneksija niekas nepasibaigė, karas tęsiasi. Mes matome nebaigtą procesą ir vertinti jo traumuojančias pasekmes – ateities darbas.

– Ką dabar daryti su Donbasu ir Luhansko sritimi? Gal atsisakyti jų ir baigta?

– Kur jau čia atsisakysi. Dabar tikriausia nebepavyktų taip imti ir atsisakyti. Žinoma, galima atsitraukti nuo rusų armijos smūgių, bet tai bus tokia trauma, kad maža niekam nepasirodys. Juk už Donbasą jau paaukota tiek gyvybių, kad valdžia nebeturi kitos išeities. Reikia nugalėti grobikus, įvesti savą visos be išimties teritorijos kontrolę, atkurti taikų gyvenimą. Ir, nusistovėjus tam taikiam gyvenimui, dabar pridėsiu jau asmeniškai nuo savęs, praėjus kuriam laikui, būtų galima surengti normalų referendumą, sąžiningą, su stebėtojais ir taip toliau.

– Neseniai internete pasirodė demotyvatorius su garsiuoju Mustafos Najemo „Twitter“ pranešimu. Jei pamenate, lapkričio 21-osios vakarą, Janukovyčiui atsisakius pasirašyti Asociacijos sutartį su ES, Najemas pasiūlė susirinkti Maidane – apsirengti šilčiau, pasiimti skėčius, kavos, arbatos… Parašas demotyvatoriuje (išvertus į padorią kalbą) skamba taip: „Nieko sau arbatėlės po skėtukais atsigėrėme…“ Klausimas toks: Euromaidanas privertė Janukovyčių pabėgti, pakeitė valdžią, bet taip pat išprovokavo karą rytuose ir Krymo netektį. Ar ne geriau būtų buvę niekur neiti ir prakentėti iki kitų rinkimų?

– Ne, ne geriau. Jei būtume tada neišėję, rinkimų nebūtų buvę. Na, tam tikra prasme jie būtų įvykę, bet rezultatus, cituoju Jurijų Lucenką, mums būtų pranešęs ne Centrinis rinkimų komitetas, o „Berkuto“ vadas. Lapkričio 21-ąją Janukovyčius tik dar kartą patvirtino, kad jis nieko nepaiso. Ir tikėtis, kad po eilinių prezidento rinkimų jis būtų taikiai pasitraukęs, ne tik naivu, bet ir mirtinai pavojinga. Todėl mes ir išėjome. Nes tokiose situacijose kuo anksčiau išeini, tuo geriau.

– Koks jūsų požiūris į Petro Porošenką? Ar gali šis žmogus pasirūpinti, kad būtų atliktos taip Ukrainai reikalingos radikalios reformos?

– Asmeniškai pažįstu Porošenką, buvau susitikęs su juo anksčiau, keletą kartų ir Maidano metu. Jis pragmatiškas, dalykiškas žmogus. Tai, žinoma, labai svarbu. Bet šie bruožai gali užkirsti kelią radikalumui – kils minčių, kaip tą arba aną apeiti, sušvelninti. O pusinės reformos, kaip visi puikiai žinome, neveiksmingos. Neduok Dieve, Porošenka apie tai pamirš. Aktyvistai, kurie reikalauja liustracijos, kreipdamiesi į prezidentą, taip ir rašo savo plakatuose: „Jei ne tu, tai tave.“

– Per rinkimus balsavote už Porošenką?

– Taip, už Porošenką. Labai paprastas pasirinkimas: jis buvo geriausias kandidatas. Dar vasarį, per Maidaną, sakiau jam: „Aš jus palaikau, ir, žinote, man artimi žmonės, draugai ir kolegos, mąstantys ir kuriantys žmonės, sieja su jumis dideles viltis.“ Sakiau tai tuomet, kai mes dar niekaip negalėjome žinoti, kad rinkimai bus pirmalaikiai ir įvyks vos už trijų mėnesių. Na, ir nepamirškime, kaip teigiamai rinkimų eigą paveikė jo susitarimas su Klyčko. Jis gerokai palengvino pasirinkimą.

– Jūs dabar esate Berlyne. Koks vokiečių požiūris į padėtį Ukrainoje? Sako, kad nemaža vokiečių spaudos dalis, pavyzdžiui, daugelis kairiosios pakraipos leidinių, atvirai reiškia simpatijas Rusijai?

– Rusiją, tiesą sakant, palaiko tik kraštutiniai kairieji ir kraštutiniai dešinieji. Marginalai. Bet jie, kaip ir visi kraštutiniai radikalai, gerai girdimi. Pas mus taip pat visų garsiausiai kalba „Dešinysis sektorius“, paskui pasirodo, kad jų lyderį palaiko vos vienas procentas. Taip ir vokiečių „putin-ferštėjeriai“ – jie visi kraštutinių pažiūrų. Įžvelgiu čia didžiulį progresą, nes Vokietija visados buvo rusofiliška, nemažai nacistų visą gyvenimą žavėjosi Rusija. Vakar bendravau su savo redaktore iš leidyklos „Suhrkamp“ Katharina Raabe. Ji papasakojo, kad, naujausių visuomenės apklausų duomenimis, Putino politiką Ukrainos atžvilgiu smerkia apie 80 procentų vokiečių. O palaiko – apie 17. Manau, tai labai nebloga naujiena.

– Pastaruoju metu rašėte daugiausiai prisiminimus, esė, publicistiką, vertėte. Ar galima tikėtis, kad sugrįšite prie literatūros? Ar rašote naują knygą?

– Taip, tik nieko nenoriu apie ją pasakoti. Be to, ėmiau dėstyti Berlyne ir turiu labai mažai laiko. Gerai, kad dėstysiu tik vieną semestrą, tad vasaros viduryje būsiu laisvesnis ir, tikiuosi, imsiuosi rankraščio. Gerai ir tai, kad Jurijui Lucenkai vėl nedavė vidaus reikalų ministro posto, nes jis vis grasinosi pasodinti mane kokiems penkeriems metams, kad parašyčiau ką nors nauja.

Šaltinis: Forbes.ua, vertė Marius Burokas