Užasfaltuos, jei leisimės

Sunku atsakyti, prastesni šiandien susiklostė reikalai su valstybe ar visuomene. Jei valstybę suvoktume kaip laisvų piliečių sutartį su valdžia vykdyti bendrus uždavinius, siekti bendrų tikslų bei visuotinio gėrio, tai panarstę šią sentenciją, pamatytume, kad joje nebėra jokio sugestyvaus ir žmogiško turinio. Laisvų, atsakingų piliečių, regis, belikę Lietuvoje tik pakrikusios, tarp savęs nebesusišnekančių žmonių saujelės, pasislėpusios XXI a. katakombose. Jaunimas žaidžia valdžios žaidimus arba geria alų, kokteiliukus ir rūko prastą žolę. Jokia valdžia jokios sutarties visuomenei sudaryti nesiūlo. Nėra ir jokios darniai veikiančios valdžios kaip subjekto, su kuriuo galėtum ar norėtųsi sudarinėti kreivas paternalistines sutartis.

Pradėkim nuo Prezidentės, kuri nesibodi viešai per visuomeninį transliuotoją prabilti apie ją kritikuojančius kaip apie sukčių gaują. Lietuvoje kažkodėl kuo toliau, tuo daugiau tokių nuo jos nusigręžiančių sukčių atsiranda. Nuo pat juodosios gegužės 17-osios mūsų pirmoji ponia per septynis mėnesius taip ir neišdrįso išeiti į Daukanto aikštę pabendrauti su TIE-SOS „užsimaniusiais“ žmonėmis, atsakyti į jų keliamus klausimus. Per žemas lygis kalbėtis su Sąjūdžio signatarais, Universiteto mokslo daktarais ir laisvaisiais menininkais. Iš Baltųjų mūsų rūmų sklinda baisi nejautra, šaltis, nepagarba žmonėms ir puikybė. Prezidentės įvaizdžio kūrėjai stengiasi retušuoti jos nemokėjimą bendrauti su žmonėmis, ir pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria jos „pijarinėm“ akcijom bei siužetams su vaikais. Prezidentė susitinka su moksleiviais Salomėjos Nėries gimnazijoje, išpildo dešimtmetės mergaitės iš Šiaulių kalėdinę svajonę apsilankyti Prezidentūroje, priima į Baltuosius rūmus grupę moksleivių sąjungos atstovų. Be saiko glebėsčiuoja mergaitę, žeria moksleiviams pamokymus, šypsosi, filmuojasi, fotografuojasi. Visa tai - reklaminis farsas, jei tik taip norima dangstyti kitos mergaitės likimą, dėl kurio visuomenė kuo toliau tuo labiau skyla į dvi nesutaikomas stovyklas. Prezidentė, žaidusi dvigubus žaidimus, šiandien jau anaiptol nebeatrodo panaši į visuomenę siekiantį vienyti asmenį. Aplankytų ar pasikviestų į Prezidentūrą mergaitę su „ištrinta sveika atmintim“ - anot teisėjo Audriaus Cinino - nusifilmuotų, visi pamatytume, kad mergaitė laiminga, kaip mėgsta skelbti Lietuvos rytas, ir visuomenės diskursuose dingtų daug nereikalingų įtarimų, nuogąstavimų ir priešpriešų. Kokių nors prasikaltusių ar apšmeižtų teisėsaugos pareigūnų atleidinėjimai to vieno nežengiamo žingsnio nekompensuoja. Juoba kad į Prezidentę buvo kreiptasi gausybe laiškų prašant tą vienintelį žingsnį žengti, o atsakymai būdavo visi kaip vienas. Paskutinysis gautas šiemet sausio 9 dieną. Štai jis:

Atsakymas (.pdf)

Matome labai „jautraus“ prezidentinio dialogo su visuomene pavyzdį. Ir kyla klausimas, kodėl Prezidentė gali padovanoti kalėdinę dovaną Prezidentūroje apsilankyti nežinomai mergaitei iš Šiaulių, o kitai mergaitei negali, nes tai, anot kanceliarijos klerkės, jau būtų kišimasis į privatų šeimos gyvenimą. Tokie mandagūs atsirašinėjimai garbės nedaro visai Prezidentės institucijai. Gal apie tai ir gana. Patys pasakė apie save, kas tokie yra.

Naujai išrinktas Parlamentas, regis, kol kas irgi pats savęs nesupranta, tačiau labai gerai supranta istorinio momento svarbą prakišti į valdžią kuo daugiau savų, nesvarbu, kad personažai atrodo gana tragikomiškai. Nežinau, kam kiltų mintis eiti sudarinėti kokias nors visuomenės sutartis su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu, ūkio ministre Birute Vėsaite ar vidaus reikalų ministru Dalium Alfonsu Barakausku. Ir baisu, ir komiška.

Savivaldos lygmeny dar smagiau – draugelių, giminių ir švogerių forpostai, kur bet kokie partiniai sąrašai jungiasi su bet kuo į pačias neįtikinamiausias koalicijas, kad tik savo skalbyklėlėse pinigėlį išskalbtų. Todėl ne nuostabu, kad kas savaitę STT po vieną kitą merą ar vicemerą kelioms dienoms pasodina belangėn už finansines aferas, neskaidrius viešuosius pirkimus, kyšininkavimą ar dokumentų klastojimą. Po kelių dienų paleidžia ir amnezijos ištiktai visuomenei nė motais, kad tai tik vaidinimas. Nėra prasmės namų bendrijoms, seniūnijoms ar bendruomenėms varstyti Savivaldybių duris, mėginti spraustis su savo iškentėtais projektais į viešuosius konkursus ir tikėtis, kad su tavimi bus pasirašyta visuomeninė sutartis.

Yra ir dar dvi valdžios – teisėtvarka ir žiniasklaida. Tos tai viena kitai rankas mazgoja, nutekina slaptą informaciją, susiskambina, susitinka pasišnekėti slaptavietėse ar pirtelėse, kai prireikia ką nors „pakabinti“, totaliai sudirbti, sudaužyti, į balą sumurdyti ir užasfaltuoti, kad neliktų nė ženklo. Tų sutartys su visuomene labai brangios ir visiškai nepatikimos, o kartais ir labai žiaurios. Išdurs pirmai progai pasitaikius, ir per mažai neatrodys.

Bet daryti kažką vis dėlto reikia, jei toliau būsim taip apkiautę ir leisim tam volui mus užasfaltuoti, niekam, net ir jiems, gerai nebus. Reikalingos bent kelios idėjos, kurios būtų visiems suprantamos ir priimtinos. Man regis, kad šiandien yra du tiesiog degantys valstybės reikalai. Laiko likę nedaug. Reikia burtis vietose į klubus, rinkti sąžiningus padorius žmones ir priversti Seimą, kad pakeistų Savivaldos įstatymą. Į savivaldą negali būti renkami jokie žmonės pagal partinius sąrašus – tik vienmandatėse apygardose, o merai - tik tiesiogiai. Tai pirma.

Antrasis uždavinys – Prezidento rinkimai. Jei pavyktų laimėti ir vienus, ir kitus, chunta atsidurtų tarp žirklių ašmenų, ir norėtųsi tikėti, kad valstybės reikalai tuomet pajudės iš mirties taško. Atsirastų su kuo pasirašyti ir visuomenės sutartį.