Pranašystės ir realybė

Kol pasaulis įtemptai laukia 2012-ųjų gruodžio 21 dienos, trumpam pamirškime majus ir jų pranašystes. Pabandykime pažiūrėti, ar buvo žmonių, kuriuos pelnytai galėtume vadinti aiškiaregiais. Apie Nostradamą žinome visi, daugeliui girdėtos dar kelios pavardės, tačiau viena moteris šiuo metu yra nepelnytai pamiršta.

Kas buvo V. Kryžanovskaja-Ročester?

Tai - Vera Kryžanovskaja-Ročester (pagal vyrą - Semionova; slapyvardžiai - Rochester, Rochester W. I.), gimusi 1857 metų birželio 2 (14) dieną Varšuvoje ir mirusi 1924 metų gruodžio 29 dieną Taline. Nors ši moteris gyveno palyginti neilgai - 67 metus, ji sugebėjo parašyti tokių dalykų, kurie kelia nuostabą jau šimtą metų. Veros tėvas, artilerijos generolas majoras Ivanas Antonovičius Kryžanovskis buvo kilęs iš senos, kilmingos giminės Rusijos Tambovo gubernijoje, motina - iš vaistininko šeimos. V. Kryžanovskaja nuo vaikystės buvo ligota ir pati nuoširdžiai tikėjo, kad paslaptingos kosminės jėgos apsaugos ją nuo blogio ir ligų. Po tėvo mirties 1871-1877 metais ji mokėsi Peterburge, tačiau mokslus dėl prastos sveikatos metė ir 1880-1900 metais gyveno Vakarų Europoje. 
 
Dar vaikystėje Vera domėjosi senovės istorija ir okultizmu, dalyvaudavo spiritizmo seansuose kaip mediumė (tarpininkė tarp žmonių ir kito pasaulio). Jos vyru tapo žinomas to meto spiritistas S. V. Semionovas. V. Kryžanovskaja rašė prancūziškai ir rusiškai. Po revoliucijos emigravo į Estiją, kur dvejus metus dirbo medžio perdirbimo fabrike. Fizinis darbas pakirto šešiasdešimt septynerių metų moters sveikatą ir ji mirė skurde. 
 
Amžininkai pastebėję, jog visą gyvenimą silpnos sveikatos buvusi Vera atgydavo, kai patirdavo transą, jo metu daug rašydavo. Yra žinoma, kad V. Kryžanovskaja buvo susipažinusi su Jelenos Blavatskajos teosofija, kuri teigia, kad Žemėje gyvena iš kosmoso atkeliavę Mokytojai, padedantys mums, įspėjantys, bendraujantys su jautresniais žmonėmis ir perduodantys savo mokymą. Jo esmė - būti geru žmogumi, nekenti kitiems ir Žemei. Šios idėjos atsispindėjo ir V. Kryžanovskajos kūriniuose. 
 
M. Gorkis: "Cit!" 
 
Įdomu, kad to meto literatūros kritikai gyrė V. Kryžanovskają už jos romanuose apie Egiptą (pvz., "Karalienė Chatasu", 1894) atsispindintį gilų šios šalies pažinimą. Prancūzijos Mokslų akademija už romaną "Geležinis senovės Egipto kancleris" (1899) suteikė jai Prancūzijos akademijos karininkės titulą, o 1907-iais Rusijos Akademija ne menkiau įvertino ir romaną "Čekijos šviesuliai" (1903). Vis dėlto ją traukė per dantį visi, kas netingėjo, o labiausiai – Maksimas Gorkis, 1899 metų vasario 26 dieną straipsnyje „Vankų literatūra“ (laikraštyje „Nižegorodskij listok“) sudirbęs į miltus Ročester romanus, kuriuos, pasak jo, galinti skaityti tik abejinga visuomenė.
 
"Jei tokių literatūros šiukšlių kūrėjams nenorime pasakyti „cit!“, vadinasi, tie žmonės mums patinka, ir purvas, kurį jie skleidžia, mūsų neglumina“, – rašė socrealizmo dievas. Tiesa, tuo metu dar nebuvo pasirodęs geriausias Ročester kūrinys – pentalogija „Magai“ (1901–1916). Kūrėjos kelias buvo nelengvas, bet prasmingas – daug kam šios knygos davė išties daug. Tai – epopėja apie nemirtingumą. 
 
Aiškiaregė mirė skurde 
 
Tarp 1890 ir 1900 metų V. Kryžanovskaja sutiko savo Mokytoją, nematomą globėją. Jis - rašytojos romanų bendraautorius, savo gyvenimo tikslu įvardinęs tarnystę Gėriui. Mokytojas Verą išgydė nuo chroniškos tuberkuliozės. Nuo to laiko V. Kryžanovskajos gyvenimą apgaubė mistikos aureolė. V. V. Skriabinas pasakojo, kaip ji rašydavo okultinius romanus: "Dažnai pokalbio metu ji staiga nutildavo, kiek pabaldavo, liesdama ranka veidą imdavo kartoti frazę: "Greičiau pieštuką ir popierių!" Paprastai tokiu metu Vera sėdėdavo krėsle už nedidelio stalo. Pusiau primerktos akys žiūrėdavo į vieną tašką, galva būdavo šiek tiek atlošta. Ir staiga ji pradėdavo rašyti, nežiūrėdama į popierių. Tai buvo tikras automatinis rašymas. Toks transas trukdavo 20-30 minučių. Kiekvienas toks rašymo perdavimas baigdavosi tuo pačiu parašu: Rochester." 
 
M. Spasovskis taip pat patvirtino, kad V. Kryžanovskaja rašydavo prancūziškai "būdama be sąmonės", ir tik vėliau ji ar artimas jai žmogus išversdavo tai, kas parašyta, į rusų kalbą. 
 
Pagrindinė V. Kryžanovskajos romanų tema - visatoje vykstanti dieviškųjų ir šėtoniškųjų jėgų kova, slaptų jėgų žmoguje ir kosmose tarpusavio susietumas, pirmapradės materijos paslaptis, sąmonės reinkarnacija, nemirtingumas. 
 
Pentalogija "Magai" prasideda romanu "Gyvybės eliksyras", kuriame vargšas daktaras Ralfas Morganas jaunas merdėja ligos patale ir paslaptingas nepažįstamasis pasiūlo išgerti gyvybės eliksyro mainais į nuoširdžią tarnystę dieviškiesiems idealams. Atsidūręs tarp nemirtingųjų, Ralfas (dabar jau gavęs naują Supramačio vardą) apmokomas ir tampa tikru magu. Jam tenka patirti nemažai nuotykių, pažinti Kūrinijos paslaptis, keliauti laike ir kosmose kaip misionieriui. Deja, Žemė žūva - beprotė žmonija, pasinėrusi į nuodėmes ir ateizmą, išprovokuoja globalią ekologinę katastrofą, dėl kurios žūva planeta ir žmonių civilizacija. Tikėjimas ir netikėjimas vėl susiduria, deja, kovą laimi netikėjimas ir blogis. Nemirtingųjų brolija palieka Žemę kosminiais laivais, kad Naujoje planetoje, kur žmonija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, sukurtų naują civilizaciją, kurioje nepasikartotų Žemės gyventojų tragedija. 
 
Galbūt dabar šios idėjos ir atrodo naivokai, tačiau skaitydami penkis pranašysčių kupinus romanus, parašytus dar iki Pirmojo pasaulinio karo, galime aptikti daug vėliau išsipildžiusių dalykų. Išpranašauti Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, kalbama apie trečiąjį. Romane "Planetos mirtis" rašytoja įspėja, kas gresia žmonijai, jei ji neklausys jos patarimų. Kartais kraupu skaityti, kaip tiksliai 1901-1916 metais V. Kryžanovskaja išpranašavo vėlesnius įvykius: detaliai aprašyta, kas nutiks su Rusija - revoliucija, šventyklų griovimas, diktatūra, dabartinės Rusijos problemos. 
 
L. Sokolova-Ryndina rašė, jog Veros romanuose svarbiausias - gili ezoterinė prasmė, kuri visada paslėpta už fabulos. 
 
Jelena Rerich teigė, jog V. Kryžanovskajos knygos "padarė savo gerą darbą", "jose yra tikrų brangakmenių". 
 
"Magų" pentalogija buvo perleista kelis kartus ir Verai esant gyvai, ir po mirties - Rygoje ir Berlyne šios knygos buvo vis perspausdinamos iki maždaug 1935 metų. 
 
Pasak V. Kryžanovskajos amžininko V. Nymtako, rašytoja ir pranašė mirė "visiškame skurde mažame bute ant senos geležinės lovos". Šalia jos paskutinėmis minutėmis buvo duktė Tamara ir ištikimas draugas. V. Kryžanovskaja palaidota Taline. Iš viso ji parašė daugiau nei 80 romanų ir apysakų (daugiausia - fantastinių, taip pat istorinių, meilės romanų). 
 
Pentalogija "Magai" - pranašiška 
 
Paradoksalu, kad po mirties jos romanai tapo labai populiarūs. Ypač svarbi 1901-1916 metais rašyta pentalogija "Magai", kurią sudaro "Gyvybės eliksyras" (1901), "Magai" (1902), "Dievo pyktis" (1910), "Planetos mirtis" (1911) ir "Įstatymo kūrėjai" (1916). Pati rašytoja šį kūrinį vadino "okultiniu-kosmologiniu". 
 
Gerai žinomi ir kiti okultiniai V. Kryžanovskajos-Ročester romanai: "Kaimyninėje planetoje" (1903; apie Marso civilizaciją), "Pragaro kerai" (1910), "Kitame pasaulyje" (1910; apie Veneros civilizaciją), "Raganiaus duktė" (1913), "Tamsos karalystėje" (1914). 
 
Eugenijus Charitonovas V. Kryžanovskają-Ročester pavadino "pirmąja mokslinės fantastikos ledi pasaulyje". Ją iš dalies aplenkė tik viena moteris - anglų rašytoja Mary Wollstonecraft Godwin-Shelley (1797-1851), kūrusi labiau gotikinio siaubo fantastikos kūrinius (iš jų žinomiausias – "Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas", kurį ji pradėjo rašyti būdama aštuoniolikos, o baigė 21-erių; romanas anonimiškai išleistas Londone 1818 metų sausio 1-ąją).
 
V. Kryžanovskajos romanai buvo neprieinami daugiau nei 70 metų. Jei apie ją kur nors rašyta, tai tik neigiamai. Sovietinė ideologija aiškiaregysčių nepripažino. Rašytoja nebuvo pripažinta ir būdama gyva - ji laikyta "bulvarine". 
 
V. Kryžanovskaja teigė, kad jos romanai, kuriuose yra pranašysčių, padiktuoti vieno anglų poeto dvasios. Šis poetas - Johnas Wilmotas (1647-1680), vos 33 metus gyvenęs Rochesterio grafas (Second Earl), anglų libertinas, Karaliaus Karolio II (Charles II) draugas, rašęs satyrinius, nešvankius eilėraščius. J. Wilmotas vedė turtingą nuotaką Elizabeth Malet, turėjo daug meilužių (greičiausiai abiejų lyčių), mėgavosi bohemišku gyvenimu - daug gėrė, galiausiai susirgo sifiliu ir nuo jo mirė. 
 
Kuo ši prieštaringa asmenybė patraukė V. Kryžanovskajos dėmesį? Kodėl ji pasivadino būtent Rochesterio slapyvardžiu? 
 
Mirties patale grafas Rochesteris išpažino savo kaltes Salisberio vyskupui Gilbertui Burnetui, atsisakė ateizmo ir atsivertė į tikėjimą kaip sūnus paklydėlis. Šis atsivertimas tapo legendiniu, apie jį rašyta dar du šimtus metų. 1680-ųjų liepos 26-osios ankstų rytą Rochesteris tyliai užgeso.
 
Voltaire'as, Johannas Wolfgangas von Goethe, Alfredas Tennysonas ir kiti žymūs žmonės labai vertino J. Wilmoto poeziją dėl jos "energijos ir ugnies". 2004 metais sukurtas filmas "Libertinas", kuriame grafą Rochesterį vaidina Johnny's Deppas. 
 
Tai, kad V. Kryžanovskaja teigė bendravusi su grafo Rochesterio dvasia, yra netiesioginis įrodymas, jog ji turėjo aiškiaregystės dovaną. Kodėl? Daugelis "aiškiaregių" nebūna tokie kuklūs ir aiškina, jog bendrauja mažų mažiausiai su Jėzumi Kristumi, Buda ar ateiviais iš kosmoso. 
 
Tačiau esama ir kitų dalykų, verčiančių susimąstyti apie V. Kryžanovskajos pranašysčių tikrumą. 
 
Penkiose "Magų" knygose, sukurtose 1901-1916 metais, rašytoja V. Kryžanovskaja-Ročester atskleidžia daug dalykų, kurie dar tik įvyks. Pranašystės pasitvirtina. Ji išpranašauja Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Kalbėdama apie juos, Ročester užsimena, jog labiausiai gyvenime nekenčia karo: "Mano, kaip ir visų išmintingų ir sąžiningų žmonių, manymu, nėra šlykštesnio dalyko už karą. Karas sugundo tautas sukeldamas žiaurumo ir plėšikavimo aistras bei instinktus, pakeliui sėja mirtį, sielvartą ir prakeikimus, kurie galiausiai baigiasi epidemijomis ir asmeninėmis nelaimėmis - neišvengiamomis karo pasekmėmis" ("Gyvybės eliksyras", 9 skyrius). 
 
Kaip matome, V. Kryžanovskajai karas - didžiausia blogybė, gimdanti kitas Žemėje išsikerojusias blogybes: moralinį nuosmukį ir išsigimusius vaikus. 
 
Beje, apie karus Vera rašė itin tiksliai, nors pasitelkdama nesunkias šifruotes. Jos pranašystėse apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus iš pradžių kiek stebino, kodėl aiškiaregė rašė, kad tarp jų - vos ketveri metai. Leidausi į apmąstymus ir istorijos tyrinėjimus ir greitai tiesa paaiškėjo. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metų liepos 28 dieną ir baigėsi 1918 metų lapkričio 11 dieną (žuvo daugiau kaip 15 milijonų žmonių.) Kas gi įvyko po ketverių metų? Formaliai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo tik 1939 metų rugsėjo 1 dieną, o baigėsi 1945 metų rugsėjo 2 dieną (žuvo daugiau kaip 70 milijonų žmonių - tai pats šiurpiausias ir daugiausiai gyvybių istorijoje nusinešęs karas.) Jei žiūrėsime į šias datas, tarp Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios - beveik 21 metų tarpas. 
 
Tačiau iš tikrųjų "tarp eilučių" matome kitus skaičius. 1922 metų balandžio 3 dieną, praėjus beveik 4 metams po Pirmojo pasaulinio karo, Josifas Stalinas paskirtas Sovietų sąjungos vadovu. 1923 metų lapkričio 8 dieną, praėjus 4 metams (dar ne penkeriems - liko 3 dienos!) nuo Pirmojo pasaulinio pabaigos, Adolfas Hitleris Miunchene surengė vadinamąjį Alaus pučą, kurio metu su jį palaikančiais naciais bandė nuversti valdžią Vokietijoje. Tąsyk jam nepavyko, tačiau tai - tikroji A. Hitlerio atėjimo į valdžią data. 
 
Kaip matome, Antrojo pasaulinio karo pagrindai buvo padėti 1922-1923 metais, praėjus 4 metams po Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir pranašavo V. Kryžanovskaja. 
 
Visa žmonijos istorija - tai beveik vien karų istorija. Daug galime pasakoti apie vidinę ramybę ir taiką, taip pat - apie trumpus išorinės taikos laikotarpius, tačiau labai nedaug pasaulyje būta dienų, kai nevyko JOKS karas. Kai kurie mokslininkai mano, kad karas visuomet vyko ir žmonės visada konfliktavo vieni su kitais. Lawrence'as H. Keeley knygoje "Karas iki civilizacijos" (War Before Civilization, 1996) teigia, kad 90-95 procentų civilizacijų kariauja arba nuolat, arba bent retkarčiais. Esama retų išimčių: pavyzdžiui, šiauriečiai samiai (lapiai) arba eskimai visada buvo taikūs, nekariavo. Tiesa, žinovai sako, kad taip įvyko tik dėl to, kad šios tautos neturėjo galimybių kariauti, o ne dėl jų ypatingos prigimties. 
 
Pirmosios dokumentuotos žinios apie karą siekia mūšius tarp Šumerų valstybės (dabar - Irakas) ir Elamo (dabar - Iranas) prieš maždaug 4710 metų netoli dabartinio Basros miesto. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad prieš 12 000 metų Nubijoje vyko mūšiai. Vakarų Europoje nuo XVIII a. pabaigos įvyko daugiau kaip 150 karinių konfliktų ir maždaug 600 mūšių. 
 
Tam tikra prasme Trečiasis pasaulinis karas, apie kurį taip pat rašė V. Kryžanovskaja, prasidėjo praėjus beveik 4 metams nuo Antrojo pasaulinio karo - 1947-aisiais, kai įsigaliojo vadinamoji Trumano doktrina. 1947 metų kovo 12 dieną JAV prezidentas Harry S. Trumanas (1884-1972) savo kalboje Kongrese paskelbė, kad Jungtinės Valstijos yra "pasaulio lyderės", kurios privalo palaikyti pasaulio demokratiją ir kovoti su komunizmu. Prasidėjo Šaltasis karas, vos nevirtęs "karštuoju" 1962 metais Kuboje ir 1999 metais Kosove. Iš esmės Trečiasis pasaulinis karas, nuo 2001 metų rugsėjo 11 dienos JAV ir jų sąjungininkių vadinamas "karu su terorizmu", taip pat yra pasaulinis karas: teroro aktai vykdomi ne tik Afganistane, Irake, Pakistane, bet ir Europoje. Realiai "karas su terorizmu" vykdomas nuo 2001 metų spalio 7 dienos, ir kol kas jo pabaigos nė nematyti: terorizmas - itin pavojingas, sudėtingas reiškinys, vadinamasis nekonvencinis (neįprastas) karas, su kuriuo įprastomis priemonėmis susidoroti beveik neįmanoma. 
 
Meksikos sukilėlių - zapatistų nacionalinio išsivadavimo armijos (EZLN) - vadovas Subkomandantė Markosas teigia, kad dabar vyksta Ketvirtasis pasaulinis karas (Trečiuoju jis vadina Šaltąjį karą), kurio metu kovojama su neoliberalizmu ir globalizacija, sukūrusiais "finansines bombas", dėl kurių patiriame ne tik finansines, bet ir kultūrines krizes. 
 
"Visos kultūros - indėnai, europiečiai, azijiečiai, afrikiečiai, Okeanijos gyventojai - yra tarsi korozijos ėdami amerikietiškojo gyvenimo būdo. Tai - planetinis karas, pats baisiausias ir žiauriausias, nukreiptas prieš žmoniją ir žmogiškumą", - sako Subkomandantė Markosas. 
 
Jo tapatybė nėra iki galo aiški. Tai Subkomandantę Markosą daro legendiniu asmeniu. 
 
Šiuo metu pasaulyje vyksta apie 40 niekaip nesibaigiančių karų, kasmet nusinešančių daugiau kaip po 1000 gyvybių: Somalio pilietinis (nuo 1991 metų žuvo jau apie 400 tūkstančių), Afganistano (nuo 2001 metų žuvo jau bent 70 tūkstančių), karas Šiaurės Vakarų Pakistane (nuo 2004 metų žuvo apie 14 tūkstančių), Meksikos narkotikų karas (nuo 2006 metų žuvo apie 10 500), karas Darfuro regione Sudane (nuo 2003 metų žuvo apie 500 tūkstančių), karas Irake (nuo 2003 metų žuvo apie 1,3 milijono), Kivu konfliktas Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 2004 metų žuvo apie 5,4 milijono), Ketvirtasis pilietinis karas Čade (nuo 2005 metų žuvo apie 1400), karas Ingušetijoje (nuo 2007 metų žuvo apie 800) ir kt. 
 
Daugiausiai pasaulyje gyvybių nusinešę karai: Antrasis pasaulinis karas (apie 72 milijonai), Anši sukilimas Kinijoje (36 milijonai, 756-763 metai), mongolų užkariavimai 1207-1472 metais (60 milijonų), mandžiūrų užkariavimai 1616-1662 metais (25 milijonai) Kinijoje, Taipingo sukilimas Kinijoje 1851-1864 metais (30 milijonų), Pirmasis pasaulinis karas (apie 25 milijonus kartu su gripo pandemija), Timūro užkariavimai 1369-1405 metais (20 milijonų), Napoleono karai 1804-1815 metais (6,5 milijono) ir kt.
 
Karo meną nuo senovės bene geriausiai išmanė kinai. Kinų karuose iki šiol žuvo daugiausia žmonių pasaulyje (iki šiol - daugiau kaip 100 milijonų). Panašiai "pasižymėjo" ir europiečiai, 1492-1900 metais Amerikų kolonizavimo metu išžudę apie 100 milijonų žmonių. 
 
Kinijos lyderis Mao 1959-1962 metais badu numarino apie 43 milijonus savo šalies žmonių. Per J. Stalino organizuotą holodomorą 1932-1933 metais nuo bado Ukrainoje mirė apie 10 milijonų. Ne kartą badas siaubė ir Indiją, 1990-2003 metais Irake nuo bado mirė apie 3 milijonus žmonių, o 1846-1849 metais nuo bado mirė apie 2 milijonus airių. 
 
Apie šiuos siaubus galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau sustokime. Pagalvokime. Ar ne patys esame kalti? Tiksliau, ar ne patys žmonės, siekiantys valdyti vienas kitą, praranda laimę ir atneša pasauliui blogį? 
 
Būtent apie tai savo pranašiškose knygose ir kalbėjo V. Kryžanovskaja. Apie 2012 metus ji neužsiminė, tačiau pasitelkę skaičiavimus, kuriuos naudojome kiek anksčiau, matysime, jog tarp pirmųjų dviejų pasaulinių karų buvo 21 metų tarpas. Jei manytume, kad 2012 metais prasidės Trečiasis pasaulinis karas (arba tiesiog Planetos karas), vadinasi, turėtume jo šaknų ieškoti maždaug 21 metams likus iki jo. Kas įvyko apie 1991-uosius? Šiais metais Sovietų sąjunga tapo Rusijos Federacija. Būtent ši valstybė - viena pagrindinių karo iniciatorių pasaulyje. 1996 metais buvo įkurtas vadinamasis Šanchajaus penketukas, kuris 2001 metais virto Šanchajaus Kooperacijos Organizacija (Shanghai Cooperation Organisation, SCO; kin. Shànghǎi Hézuò Zǔzhī; rus. Шанхайская организация сотрудничества). SCO narių teisėmis priklauso Rusija, Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija ir Uzbekistanas. Organizacijos veikiančiosios kalbos - kinų ir rusų. Stebėtojų teisėmis SCO priklauso Indija, Iranas, Mongolija ir Pakistanas. Dialogas vyksta su Šri Lanka ir Baltarusija. Svečio teisėmis SCO lankosi Afganistano, ASEAN ir CIS atstovai. 
 
Kuo mums įdomi ši organizacija? Tai - naujoji atsvara NATO ir Vakarų pasauliui. SCO narės užima net 30,18 milijono kvadratinių kilometrų plotą, o gyventojų skaičius perkopė 1,53 milijardo! SCO nuo 2007 metų vadovauja kazachų diplomatas Boratas Kabdilchamitovičius Nurgalijevas (g. 1951 m.), pareiškęs, kad SCO tikslas - kovoti su terorizmu, separatizmu ir ekstremizmu. 
 
Tuo tarpu kitos pasaulio dalys taip pat "nesnaudžia". SCO blokas - vienas iš keturių, kurie, galima sakyti, šiuo metu yra pasidaliję pasaulį. Be jo, dar veikia UNASUR (Pietų Amerikos šalių sąjunga, apimanti 17,7 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir apie 400 milijonų žmonių) ir AU (Afrikos unija, apimanti 52 valstybes, 29,76 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir 1 milijardą žmonių). 
 
Vakarų atsvara SCO, UNASUR ir AU blokams, vienijantiems 3 milijardus žmonių, yra NATO, ES ir kitos tarptautinės organizacijos, tačiau, kaip dar prieš šimtą metų pastebėjo V. Kryžanovskaja, Europa silpsta, išglemba. Pusę milijardo teužimanti Europos Sąjunga ir dar maždaug 230 milijonų europiečių karo su kinais, rusais ir jų sąjungininkais metu pralaimėtų.
 
Tai, kas dabar, 2010-aisiais, mums akivaizdu, negalėjo būti suprantama 1901-1916 metais V. Kryžanovskajai, jei ji nebūtų turėjusi aiškiaregystės dovanos. 
 
„Dievo bausmė“ Europai ir Amerikai 
 
Paskaitykime, ką Vera rašė romane "Dievo bausmė":

"XX a. geltonodžiai užplūs Europą ir Ameriką. XX a. pabaigoje šėtonas pasirodė kaip gerai matomas, juntamas, priešiškas. Tuo metu, kai Europa ėmė morališkai ir fiziškai išsigimti, Azijoje gimė, augo ir brendo geltonoji rasė. Dar sveika, tikinti, įkvėpta karšto patriotizmo, kuris sukuria herojus ir moko nebijoti mirties, ši senoji geltonoji rasė išmintingai perėmė iš baltųjų visą galią, kuri jai galėtų tarnauti. Ji sukūrė ir disciplinavo kariuomenę, o kai viskas buvo parengta, kad išvestų savo tautos perteklių, pajudėjo į Vakarus. Tai buvo naujas tautų kraustymasis - milijonai geltonodžių jūra ir sausuma puolė baltųjų žemes. Europoje ir Amerikoje jų buvo pilna. Beje, prieš puldami, geltonodžių šnipai įsitikino, kad dėl savo iškrypimų, "trečiosios lyties" ir neapykantos vaikams Europoje žmonių gerokai sumažėjo. Visur, kur ėjo išdidusis "saulės sūnus", jis įvesdavo savo tvarką: turtuoliai būdavo išvejami iš savo namų ir rūmų, o jų turtas - konfiskuojamas. Buvę turtuoliai tapo žemdirbiais, turėjusiais nugalėtojus aprūpinti svarbiausiais produktais. Konfiskuoti fabrikai vėl ėmė veikti. Užkariautojai neigė Dievą ir religiją, sunaikino cerkves ir bažnyčias, panaikino šventines krikščioniškas dienas. Toks buvo XXI amžius, kuriame šaltakraujiškai išžudyti milijonai žmonių" ("Dievo pyktis", 13 skyrius). 
 
Tiesa, vėliau europiečiai atsigavo ir išvijo geltonuosius atgal į Aziją. Tada susivienijo slavai, Vokietija susijungė su Olandija, Belgija, dalimi Prancūzijos ir Šveicarijos; Italija taip pat susivienijo, o turkai "buvo atmesti atgal į Aziją" (tikriausiai V. Kryžanovskaja turėjo galvoje, jog išmesti iš Europos Sąjungos). 
 
P. S. 2009 metų gruodžio 19 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano prezidentai sutarė iki 2012 metų sausio 1 dienos sukurti vieningą ekonominę erdvę. Kur taip skubama ir kodėl? Ar nėra atsakymas tai, jog pasaulio lyderiai žino, kas vyksta 2012-aisiais ir bus po jų?