Vaidas Gronskis: „Gyvenimą reikia išgyventi“

Gegužės 13 d. (antradienį ) bus atidaroma paroda „asmeninės spalvos“ kiek neįprastoje vietoje, ispaniškame restorane „Lizarran“. Vaidui Gronskiui tai pirmoji asmeninė paroda, kurios tikslas sukelti emocijas. Nesvarbu, ar tai susižavėjimas, nepasitenkinimas, klausimų lavina...

Pokalbis su dailininku apie artėjančią parodą, kūrybą, gyvenimą.

– Sveikas, Vaidai, prisistatyk  trumpai.

– Sveiki, esu Vaidas Gronskis. Gimiau ir augau Kaune, tačiau jau šešerius metus gyvenu Vilniuje. Dar būdamas moksleivis susidomėjau menais, kadangi augau šeimoje, kurioje menas buvo vertinamas ir puosėjimas. Nuo šešiolikos metų mokiausi A. Martinaičio meno mokykloje Kaune, baigęs mokyklą studijavau Vytauto Didžiojo univertitete menotyrą. Pradėjęs dirbti su interjeru ir dizainu susijusį darbą, tapybą šiek tiek buvau apleidęs, tačiau kelis metus atgal, vėl ėmiausi molberto ir teptuko.

– Ką nori atskleisti savo darbais? Kokią žinutę siunti žmonėms per savo darbus?

– Mano darbai yra unikalūs, abstraktūs. Vieni juose gali surasti atitinkamą nuotaiką ar jausmą, kitiems – tai tiesiog graži interjero detalė ir tiek. Tapydamas niekada negalvoju, koks bus kūrinys, jis gimsta savaime, pradėjus tepti dažus ant drobės. Gal ištiesų tai ir yra tuometinės nuotaikos ar emocijos vaisius. Mano tikslas, kad žmogus žiūrėdamas į mano darbą neieškotų ten tekančios saulės ar tekančio upelio, gal dėl to ir pati paroda vadinasi „asmeninės spalvos“, tai lyg manęs pažinimas per mano paveikslus.

– Kokią parodą pristatysi Lizarran restorane?

– Atidaryti parodą Lizarran pasiūlė draugai. Pradžioje dvejojau, tačiau vėliau nuspręndžiau pabandyti ir parodyti savo darbus ne tik draugams ar artimiems žmonėms, bet ir visiems kas čia užsuks. Tai mano debiutinė paroda, pirmoji – asmeninės spalvos.

– Kuo ji išsiskiria?

– Kadangi tai pirmoji paroda, tai negaliu atsakyti, kad ji kažkuo skiriasi nuo kitų. Ji tokia, nes ji – mano.

– Kas tave žavi gyvenime?

– Gyvenime vertinu tokias vertybes kaip paprastumą, nuoširdumą, vidinę ramybę. Mane žavi atkaklūs ir stiprūs žmonės, todėl labai anksti tapau savarankišku. Esu pametęs galvą dėl Italijos, o ypač Romos, esu ten buvęs ne kartą, tačiau galėčiau ten praleisti visą savo laisvą laiką. To miesto architektūra, žmonės ir ten tvyranti aura – kažkas nenusakoma. Jei iš tiesų mes gyvename ne vieną kartą, manyčiau, kad ankstesniame gyvenime aš turėjau gyventi būtent ten.

– Kas tau yra kūryba? 

– Pirmiausia tai savęs realizavimo būdas. Per ją aš išreiškiu savo emocijas, jausmus, net norus. Tapydamas aš atsipalaiduoju, tai mano hobis. Vieni žaidžia krepšinį, kiti bėgioja, šoka ar rašo eiles. Aš tapau.

– Tavo gyvenimo moto.

– Mano gyvenimo moto? Tiesa sakant niekada apie tai nesusimąsčiau. Gal pasirodysiu neoriginalus, bet tikrai negalvojau apie tai, koks mano moto. Gyvenu galvodamas, kad gyvenimas yra trumpas ir jį reikia išgyventi, ne gyventi, bet būtent – išgyventi, išjausti kuo daugiau įmanomų emocijų ir jausmų. Gal būtent todėl ir tapau, kiekvienas paveikslas lyg ir panašus, bet jis naujas, jį tapant ar į jį žiūrint – išjauti, išgyveni viską naujai.

– Palinkėjimas skaitytojams.

– Nebūtinai Jums turi patikti tai ką aš darau, jei žiūrint į mano paveikslą Jums kils abejonių, klausimų ar net pasibjaurėjimo ar neapykantos – mano tikslas pasiektas, kadangi tai sukėlė Jums emociją, jausmą. Ną o jei vis gi patiks, o tikiu, kad taip ir bus, pabandykite mane pažinti per „asmenines spalvas“.

•••

Užsukite į parodos atidarymą, gegužės 13 d. (antradienį) 19 val. ispaniškame restorane „Lizarran“. Renginys nemokamas.