Vaikantis vaiduoklių mašinose. Išskirtinis interviu su Robertu Henke

Robertas Henke. Nuotr. R. Nakaitės

Robertas Henke – žmogus, kurio pristatinėti nereikia. Jo menas sujungia du skirtingus, kartais tarpusavyje konfliktuojančius konceptus: technologiją ir emociją. Būdamas žinomas garso inžinierius ir aukščiausio lygio kompiuterinių programų kūrėjas, jis taip pat yra ir projekto „Monolake“ autorius, užhipnotizavęs daugybę keliautojų garsu savo šaltais, intensyviais ir futuristiniais netyrinėtų erdvių ir formų muzikiniais naratyvais, kur vaiduoklių vaikymasis vyksta miestuose-poligonuose, o monolitinės minimaliojo techno skulptūros formuoja nematytus utopinius kraštovaizdžius. Nenuostabu, kad du naujausieji „Monolake“ albumai yra grįsti jo parašytu romanu, kuris kuriamam garsui prideda dar daugiau egzistencinės pajautos.

Susitikimas su Robertu Henke festivalyje „Unsound“ buvo kažkas tarp pasimatymo su geru draugu, kurio anksčiau nebuvai sutikęs, ir ypatingai kerinčios akademinės konsultacijos. Menininkas, garso inžinierius, lektorius ir vienas pagrindinių „Ableton Live“ kūrėjų tiesiog švyti pozityvumu.

Šiame išskirtiniame interviu Robertas Henke kalba apie esminius pokyčius muzikos kūrime ir technologijoje per pastaruosius du dešimtmečius, iš esmės paaiškina analoginės muzikos atgimimą ir atskleidžia kai ką apie savo trilogijos trečiąją dalį.

- Jūsų muzika glaudžiai susijusi su technologijomis. Kaip randate pusiausvyrą tarp technologijos ir emocijos? Ar nejaučiate, kad kartais jos viena kitai prieštarauja?

- Ne. Mano išsilavinimas – inžinieriaus, todėl mašinose matau daug grožio. Yra gražios mašinos ir ne tokios gražios mašinos, tačiau jei pažvelgtumėte į seną laikrodį arba garo variklį, į galingą superkompiuterį ar kokius nors optinius instrumentus, tai būtų nuostabu: visi šie daiktai yra be galo, be krašto gražūs inžinerijos kūriniai, o inžinerija nėra tik logika. Joje reikia priimti tiek daug meninių sprendimų: kokią medžiagą ar spalvas pasirinkti. Visada kyla klausimų ir dėl dizaino. Gražus muzikos instrumentas – ir inžinerijos, ir meno kūrinys. Man, dirbančiam su kompiuteriais ar technika, tai nėra tik racionalus procesas. Pati idėja, kad technologija neturi nieko bendra su emocijomis, keista ir neteisinga. Vargonai yra technologija, gitaros styga, fortepijonas – technologija, visa tai – technologija, tyrimai ir mokslas. Dažų maišymas tapybai – mokslas, chemija. Mene visur yra tiek daug mokslo. Todėl nuolat naudojamės mokslu, kad sukurtume grožį, tai – įprasta kūrybos proceso dalis.

Instaliacija Fragile Territories, 2012 metų lapkritį Nante, Prancūzijoje.

- Du naujausi „Monolake“ albumai buvo konceptualūs, paremti Jūsų rašomu postapokaliptiniu, distopiniu romanu. Kokioje vietoje dabar vystosi jo veiksmas? Ar publikuosite romaną? Kada galime tikėtis trečiosios trilogijos dalies?

- Dabar dirbu prie kito projekto, tačiau trilogijos baigti nepamiršau. Nežinau, kada ketinu tai padaryti, tačiau tai tikrai įvyks. Tekstas jau yra, todėl gana gerai žinau, kokia bus trečioji dalis. Nebesu tikras, ar publikuosiu visą tekstą. Nusprendžiau, kad geriau jo viso nespausdinti, o palikti jį sau. Šiuo metu esu pernelyg susitelkęs ties savo nauju darbu ir nežinau, kada rasiu laiko šių trijų albumų užbaigai. Tačiau noriu tai padaryti, taigi vieną dieną trečioji dalis pasirodys.

- Ar galėtumėte papasakoti apie naująjį darbą?

- Tai – mano projektas „Lumière“. Beprotiškas bandymas sukurti naujovišką audiovizualinį performansą su lazeriais, judančiais vaizdais ir vizualiąją pusę turinčiais garsiniais aspektais. Labai rimtai dirbu prie šio projekto, panašu, kad jis laikys mane prikaustęs dar porą metų. Turiu dar daug ką atrasti, esu tik pačioje kelio pradžioje.

Lumière - audiovizualinis pasirodymas su lazerių projekcijomis

- Kaip patyręs garso ir programinės įrangos inžinierius, kaip žvelgiate į analoginės muzikos atgimimą, vykstantį šiomis dienomis? Ar tai tik kartkartėmis atsinaujinanti mada, ar lemtingas posūkis garso kūrimo istorijoje?

- Nei viena, nei kita. Tai, kad viskas tampa mažesnių dydžių ir kompiuteryje yra vis mažiau pastebima, yra nuostabu. Tačiau mes esame žmonės, turime kūnus, mėgstame liesti daiktus, naudotis visais jutimais, kai su kuo nors dirbame. Pelės ar liečiamojo ekrano naudojimas netenkina kaip išraiškos mediumas. Nemanau, kad esmė ta, ar naudosimės analogine, ar skaitmenine technologija, esmė – ar galime ką nors realiai paliesti, ar galime patirti santykį tarp garso ir savo kūno? Jei grojate pianinu ir jei norite juo groti garsiai, klavišus reikia spausti stipriai, o jei norite groti greitai, svarbu turėti stiprius raumenis. O jei turite daug dėžučių su mygtukais, negaunate grįžtamojo ryšio intuityviai dirbdamas su technologija. Galima dirbti nežiūrint į ekraną ir nemąstant „šis skaičius 7,5 turėtų nukristi iki 3,9.“, kad pajudintumėte ką nors. Todėl tikiu, kad būtent dėl šios priežasties daugybė žmonių mėgsta analogines mašinas – jas juk galima liesti.

Kitas dalykas – programinė įranga yra potencialiai begalinė. Kuriant meną, visada svarbios ribos. Jei nusprendžiate naudotis mechanine įranga, jūs jau apribotas. Jums tenka dirbti su konkrečia dėžute pagal jos galimybės. Programos suteikia vis daugiau galimybių. Dažnai tai nėra gerai kūrėjui. Norėdami būti kūrybiški, turėtume geriau sakyti: „OK, štai ką aš galiu daryti ir su šiuo dalyku galiu kuo labiau ištobulėti“, o ne „ak, grojau su šiuo daikteliu, tada išmečiau jį ir ėmiau naudoti kitą daiktelį“. Kompiuteriai – tai begalinė galimybių kolekcija. Kūrybai dažniausiai tai nepadeda.

Užaugau, kai technologija buvo dar labai brangi, todėl ribos buvo normalios. Tačiau kai dabar muziką kurti ima dvidešimtmečiai, jie nebejaučia ribų, gali daryti, ką panorėję. Ir tai gana siaubinga situacija. Jei jie nusiperka nedidelę mechaninę dėžutę, staiga atsiranda riba, kuri tampa įdomi. Todėl pianinas turi 88 klavišus, o ne begalinį jų kiekį. Jis pasako jums, ką su juo reikia daryti.

- Dėstėte Berlyno menų universitete, Stanfordo universiteto Kompiuterinių muzikos ir akustikos tyrimų centre (CCRMA) ir „Studio National des Arts Contemporains“ Lilio mieste Prancūzijoje. Ką manote apie savo studentus? Ar technologija padarė juos sumanesnius?

- Manau, kad geri studentai visada buvo ir bus sumanūs. Technologija jiems – tokia pat įprasta kaip kišeninis skaičiuotuvas mano kartos žmonėms arba popierius ir rašiklis ankstesnei kartai.

- Ar daug kas pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį?

- Žmonės kitaip dirba su technologija, nes ji vystosi. Tuo pat metu jie pamiršta dalykus, kurių nebūtina žinoti. Taigi taip ne žmonės tampa sumanesni, o tiesiog keičiasi technologija. Pavyzdžiui, prieš 25 metus buvo įmanoma sukonstruoti savo kompiuterį. Turiu galvoje Steve‘ą Jobsą ir jo partnerį, kurie sukūrė savo kompiuterį nuo pirmojo varžtelio. Mūsų karta laisvai naudojasi 20 skirtingų programavimo kalbų, tačiau tuo pat metu kompiuteriai tapo tokie sudėtingi, kad daugiau jau patys jų nebesugebėtume sukonstruoti. Aktyviosios žinijos bendras kiekis išliko tas pats, studentai netapo sumanesni, tik priemonės patobulėjo. Jie žino, kaip naudotis priemonėmis, kurios dabar prieinamos. Niekas nebeturi sugebėjimų įplieksti ugnį su titnagu ir akmenimi, tačiau buvo toks laikas, kai tai buvo normalu, visi galėjo tai padaryti.

- Mokėte ir garso meno bei kūrybiško technologijos panaudojimo. Kodėl to nebedarote?

- Noriu viską daryti teisingai, o dėstymas – sunkus darbas. Jei į studentus žvelgi rimtai, turi skirti jiems daug laiko, minčių. Suvokiau, kad dėstymas kiekvieną savaitę atima iš manęs ne vieną dieną, o bent tris, kad įsivažiuočiau į tai ir „išvažiuočiau“. Man reikia daugiau laiko savo muzikai ir kitiems dalykams. Todėl nusprendžiau geriau nustoti dėstyti ir kol kas susitelkti ties muzika. Tai nereiškia, kad negrįšiu prie dėstymo. Matau, kad tai įmanoma, nes man dėstyti patiko, tačiau dabar noriu susikoncentruoti į meną.

- Ar klausotės muzikos? Kokią įtaką Jums ir Jūsų menui daro klausymosi procesas?

- Kartais klausausi daug muzikos, o kartais, kai dirbu, išvis jos neklausau, nes tai trikdo. Retsykiais esu labai nervingas dėl savo darbų, tada turiu gyventi vienuolio gyvenimą nežinia kokiame pasaulyje, uždaryti visus išorinius priėjimus į save.

- Daug keliaujate, tad papasakokite mums, ar šiuo metu yra šalių, regionų, kuriuose elektroninės muzikos scena patiria proveržį?

- Man visada viskas susiveda į žmones, nors šalyse vyksta vystymasis. Staiga JAV atranda reivo muziką, staiga elektroninė šokių muzika tampa svarbi. Tačiau man tai neturi reikšmės, kad JAV visada buvo žmonių, kuriems patiko mano muzika, todėl nesu tikras, ar auganti reivo kultūra JAV man kuo nors reikšminga. Matau pokyčius įvairiose šalyse, bet nemanau, kad tai svarbu, nes ši nedidelė scena („Unsound“) yra labiau eksperimentinė. Tarptautinėje erdvėje labiau paplitusi drąsesnė elektroninė muzika. Ją dažnai kuria pačių įvairiausių šalių, pvz., Vietnamo, Pietų Afrikos, žmonės. Ją visada kūrė tarptautinė bendruomenė, todėl regioninių pokyčių beveik nematau. Be abejo, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Berlyne buvo ypatingas laikotarpis, kai vystėsi neįtikėtina klubinė kultūra. Tačiau tas Berlyno laikas buvo toks, nes staiga atsirado erdvė. Visa tai galėjo įvykti ir kažkur kitur, kur būtų buvę daug pigios, didžiulės erdvės dideliame mieste, pilname jaunų žmonių. Viskas, ko reikia, kad būtumėte kūrybingas, yra laisva erdvė. Neįmanoma būti kartu, daryti nekomercinius dalykus ir surasti naujas išraiškos formas, jei nėra erdvės.

- Kas dabar vyksta Berlyne?

- Na, viskas susinormalizavo. Elektroninė šokių muzika jau nebėra naujiena, klubai irgi, jie tiesiog tapo įprasta naktinio gyvenimo dalimi. Į klubus einama taip pat kaip į barus, jie jau nebeturi nieko bendra su atradimais. Nauji dalykai vyksta mažose erdvėse visame pasaulyje. Berlyne nebematau nieko ypač naujesnio ir įdomesnio nei potencialiai bet kuriame kitame mieste. Tačiau jame vis dar yra labai daug vietų, kur galima paklausyti eksperimentinės elektroninės muzikos.

- Dabar visi gali kurti muziką, nusipirkti kompiuterį, klausytis muzikos iš viso pasaulio. Ar geras tai dalykas, ar blogas?

- Labai sudėtingas klausimas. Skelsiu jį į dvi dalis. Pirmoji – ar gerai, ar blogai, kad visi dabar gali kurti elektroninę muziką? Manau, kad gerai, nes kiekvienas gali parašyti knygą, groti gitara, ir tik vienas kitas tikrai gerai rašo ar groja. Tas pats kaip ir su kokiu futbolu – bet kas žaidžia, o gerai tai daro vos vienas kitas. Taigi manau, kad tai, jog elektroninė muzika prieinama visiems, yra absoliučiai gerai.

Kitas svarbus veiksnys yra tai, kad anksčiau leidybinės firmos labiau rūpinosi kokybe. „Hardwax“, „Basic Channel“, „Chain Reaction“ įrašų kompanijų leidiniai buvo pilni stiprių estetinių idėjų. Žmonės pirkdavo nežinomų atlikėjų plokšteles, nes jas leido kompanijos, kuriomis buvo pasitikima dėl jų kokybiškumo. Leidybinė kompanija buvo kokybės ženklas. Būdavo, sukuri muziką, nueini į leidybinę kompaniją ir toli gražu neaišku, ar jai patiks įrašas ir ar jis bus leidžiamas. Dabar leidybinių kompanijų beveik nėra. Galite leisti savo kūrybą pats. Vadinasi, muzikos atrankos funkcija, kurią vykdė leidybinės kompanijos, nebeegzistuoja. Reikalingi nauji būdai muzikos kokybei įvertinti, ir jie jau randasi. Tie, kurie gauna daugiausia laikų, dažniausiai klausomi „SoundCloud“ ir kitose rekomendacinėse sistemose. Tai beveik tas pats, kas leidybinės kompanijos. Todėl vis dar tikiu, kad bus įmanoma rasti geros kokybės muzikos ir ignoruoti prastos kokybės produktą, lygiai kaip galime ignoruoti prastas knygas, kurios leidžiamos kasmet, ir skaitome tik geras.

- Kokias knygas skaitote? Ar turite mėgstamiausių? Koks literatūros vaidmuo Jūsų gyvenime?

- Praleidau daug laiko skaitydamas, kai buvau jaunesnis, dabar tam retokai randu laiko. Skaitau knygas, susijusias su darbu, tekstus apie sintezę ir kompoziciją ir beveik nebeskaitau romanų, dėl ko jaučiuosi šiek tiek prastai.

- Grįžtant prie muzikos – kaip tinkamai pasirinkti, kuri gera, kaip sukurti savo ribas paieškose?

- Tai turi nutikti natūraliai. Draugas jums pasako, kad šis vaikinas ar mergina groja gerą muziką, tiesiog surenkate vardą savo „Last.fm“ ar „Spotify“ paskyroje ir paklausote. Manau, kad tai labai geras dalykas, nes galite atrasti muzikos, kurios pats niekada nerastumėte. Pavyzdžiui, aš klausausi daugybės įvairių stilių muzikos, tačiau mane domina vos keli bendri elementai. Mėgstu tam tikrą ritmą, tembrą, tačiau jie gali būti ir džiaze, ir klasikoje, ir XX a. devintojo dešimtmečio popmuzikoje ar dar kur nors. O protinga kompiuterio programa gali surasti, kas sieja šiuos dalykus, ir pasiūlyti kitokios muzikos, – ji galėtų būti, tarkim, fleitų kvartetas, grojantis nežinomo viduramžių kompozitoriaus muziką, kuri turi tas pačias savybes, kurias mėgstu kitų stilių muzikoje. Tai, kas skamba beveik kaip Steve‘as Reichas, bet sukurta XVII a. Oho, ar tik vienas kūrinys toks, ar kiti šio kompozitoriaus kūriniai visiškai kitokie? Tačiau gal jis sukūrė vienintelį kūrinį, kuris puikiai dera tarp Steve‘o Reicho ir Phillipo Glasso. Įmanoma, bet niekada nesužinosiu.

- Atradimo džiaugsmas?

- Taip, todėl tikiu, kad dar bus daug gerų dalykų. Nesijaudinu dėl šios pasaulio dalies.

- Atrodote esąs labai pozityvus ir optimistiškas žmogus.

- Na, aš labai negatyviai vertinu daugelį politinių dalykų.

- Turbūt visi taip daro.

- Tačiau į tai, kas susiję su menu, žvelgiu pozityviai.

- Kas Jūsų gyvenimą daro laimingą?

- Paprasti dalykai, žinoma: draugai, meilė, seksas, santykiai, pakankamai finansų, kad galėčiau apsistoti gražioje vietoje ir skaniai pavalgyti. Esu labai laimingas, kad mano kūryba padeda man pragyventi, taip pat sulaukti pripažinimo. Darau tai, kas patinka žmonėms, ir man tai teikia didžiulį malonumą. Kol turiu pakankamai pinigų, kad daryčiau tai, ką noriu, pripažinimas ir atradimo nuostaba, laimė, kurią galiu sukurti kitiems žmonėms, yra didžiausias atlygis.

Šiais laikais, kai kompanijos moka milijardus dolerių, kad nusipirktų kitas kompanijas, siūlančias nedidelę kompiuterinę programą, pinigai tampa visiškai beprasmiai, nebent neturite jų, kad pragyventumėte. Daiktų vertė ir pinigai, kuriuos žmonės už juos moka, nebeturi ryšio. Tačiau žmogus, šokantis pagal mano muziką, yra vertybė, kurią tiesiogiai sieju su savo veikla.

- Pirmasis „Monolake“ vinilas išleistas 1996 m., o pirmasis longplėjus vinilo formatu pasirodė tik 2009 m. Kodėl tiek ilgai laukėte, kol išleidote vinilo LP? Beveik visi Jūsų projekto singlai išleisti ne didesniu kaip 1000 egzempliorių tiražu baltose plokštelėse. Ar planuojate ateityje leisti limituoto vinilinio formato albumą?

- Tokio sumanymo neturėjau. Leidybinėje kompanijoje „Chain Reaction“ buvo įprasta leisti vinilus, o tik vėliau kompiliuoti iš jų albumus. Kai pradėjau juos leisti savo paties įrašų kompanijoje, nusprendžiau, kad ne kiekvienas albumo kūrinys nusipelnė būti atspaustas 12 colių plokštelėje, todėl išleidau albumą ir šūsnį 12-tukių su rinktiniais kūriniais. Buvo ribotas baltų ar bespalvių plokštelių tiražas, tačiau buvo ir pakartotiniai juodų plokštelių leidiniai. Mano dabartinė strategija – leisti albumus skirtingais formatais: vieną kaip CD, kitą kaip dvigubą LP su sulankstomais lapais. Dėl finansinių priežasčių viniliniai leidiniai bus riboto tiražo, nebent atsirastų didesnė jų paklausa. Tiesiog negaliu sau leisti laikyti kelių šimtų neparduotų kiekvieno leidinio vinilų.

- Atrodote labai pozityvus, komunikabilus, gyvas. Ar išvis jaučiate, kad senstate? Ką Jums tai reiškia? Ar galėtumėte sutikti su Alberto Einsteino žodžiais: „Tik gyvenimas, pragyventas kitiems, yra vertingas“, ar tai – pernelyg nerealistiška, nelogiška deklaracija? Kas gyvenime yra svarbiausia, kad taptume geresni?

- Žinoma, kad jaučiu, jog senstu, ir tai man nepatinka. Kita vertus, būdamas jaunesnis jaučiausi mažiau saugus. Nebemąstau „buvimo geram“ ir „buvimo geresniam“ kategorijomis. Visur yra daug konkurencijos, kiekviename gyvenimo aspekte, daugiau ir nereikia. Stengiuosi būti savimi, o tai – buvimas maloniu su kitais žmonėmis, o buvimas tarp malonių žmonių yra esmė, nes juk gauname tai, ką patys išspinduliuojame. Būti šikniumi neapsimoka.

- Žmonėms vis labiau patinka ne tik technologijos, bet ir skaitmeninio bei interaktyviojo meno instaliacijos, audiovizualinis menas ir judantys paveikslėliai. Ar tai, Jūsų nuomone, keičia mūsų erdvės suvokimą ir meno potyrį?

- Paprastai šios medijos suteikia mums platesnio įsivaizdavimo apie erdves idėjas ir tai gana puikus dalykas. Galime mąstyti apie daugiamates erdves jau dabar, ir tai nėra tiesiog šiek tiek oro tarp šešių kambario sienų. Viliuosi, kad miestų planavimas taps išmanesnis, nes tarp socialinių tinklų duomenų architektūros, naratyviojo kosmoso, kokį matėme filme „Gravitacija“, sudėtingų kompiuterinių žaidimų pasaulių, įmantrių garsinių muzikos erdvių ir gana konservatyvios, nuobodžios, tipiškos erdvės, kai žiūrime pro langą, yra didžiulių prieštaravimų. Argi liukso kambariai ir greitkeliai yra viskas, kaip sugebame organizuoti fizinę erdvę žmonių darbui ir gyvenimui?

- Hiperrealybė ir videoprojekcijos įgauna vis didesnį pagreitį, susidomėjimą. Kaip tai gali paveikti meno sceną? Kokią įsivaizduojate meno ateitį?

- Paklauskite manęs to darsyk po 50 metų!

Vertė Mindaugas Peleckis

Originalų interviu anglų kalba galite skaityti internetiniame žurnale apie muziką ir meną - secretthirteen.org.