Vaikystė iš senelių pasakos

Aš dar iš tų, kurie vaikystę leido lauke, nes nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, animacinių filmukų kanalų. Neseniai apie devintą vakaro grįžtant namo su paaugliu sūnumi staiga toptelėjo, kaip aplink tuščia ir tylu. Mano laikais tokiu metu ant šių kalniukų dar būdavo koks šimtas vaikų. Tokios gausybės kojelių nučiuožinėtas sniegas virsdavo ledu. Kiekvienas kalnas turėjo po kelis plačius ledinius nusileidimus, nuo kurių skriedavai žemyn skirtingais greičiais. Kaip vandens pramogų parke, kurių tada irgi nebuvo. Laiką leidome lauke, stiprėdami fiziškai ir tobulindami savo socialinius įgūdžius. Dabar tik kas dešimtas vaikas mokykloje yra fiziškai sveikas, o bendravimas keliasi į virtualią erdvę, atitrūkstant nuo realybės. Viena priežasčių, kodėl taip yra - tai, kad vaikų ugdymas orientuotas į žinias, o ne į socialinius įgūdžius.

Buvau maloniai nustebintas, nes netikėtai radau viltingą pavyzdį. Aplankiau neįprastą ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros grupę. Čia viskas kitaip, nei mes, miestiečiai, esame įpratę. Vaikai daug laiko praleidžia gryname ore, toli nuo miesto triukšmo ir dulkių. Šalia miško, laukų, apsupti natūralios gamtos vaizdų, garsų ir kvapų. Neįprastas ir pastatas – jurta. Medinis karkasas uždengtas vilna, kuri puikiai sulaiko šilumą, sugeria garsą. Todėl viduje jauku ir nėra nuolatinio triukšmo, kuris neišvengiamas miesto darželiuose. Aplinka neperkrauta šiuolaikinėmis medžiagomis ir priemonėmis. Didelė erdvė laisvam judėjimui. Nėra nei lovų, nei suolų, nei kalnų plastikinių žaislų. Nėra televizoriaus, kompiuterių, radijo, vaizdo ar garso grotuvų. Mėgstamiausias žaislas – didelė autentiška kraičio skrynia, kuri tampa ir namu, ir mašina, ir lėktuvu. Aplinka kukli, tačiau natūrali ir šilta.

Toks pat natūralus ir šiltas gyvenimas. Čia nėra griežtos ugdymo programos, dienotvarkės, visiems privalomų užsiėmimų. 10 skirtingo amžiaus vaikučių prižiūri dvi auklės, todėl gyvenimas primena ne įprastą darželį, bet šeimą. Visi kartu dirba, žaidžia, mokosi būti kartu, pramogauja. Vyresnieji rūpinasi mažesniais, mažieji mokosi iš vyresniųjų. Be jokios prievartos, laisvai ir geranoriškai. Vaikai pamato maisto gaminimo procesą, patys jame dalyvauja. Sužino, kad vanduo atsiranda ne iš krano, bet jį reikia atsinešti. Rankutės plaunamos žalvariniame dubenyje, užpilant vandenį iš ąsočio. Jurtos viduryje yra malkomis kūrenama krosnelė su stiklu, tad šilumos pakanka, o dar vaikus vilioja natūralus ugnies televizorius. Taip vaikai mokosi būti be ypatingų komforto sąlygų. Ugdymo procesas čia vyksta laisvai, natūraliai – bendraujant, žaidžiant pirštų žaidimus, dainuojant daineles, sekant ir vaidinant pasakas... Neturėdami įmantrių žaislų, vaikai visai nenuobodžiauja. Priešingai - skleidžiasi jų kūrybiškumas, vystosi fantazija, panaudojant paprastus medinius žaislus, baldus, smėlį, malkas. Nereikia ruošti privalomų koncertų, pasirodymų, todėl niekas per prievartą nemokinamas eilėraščių, dainų ar šokių. Tai taip pat vyksta natūraliai. Kas nori – paklauso, išmoksta, padeklamuoja, padainuoja.

Čia vaikai daug laiko praleidžia lauke. Tai taip pat gerokai skiriasi nuo įprasto darželio. Teritorija didelė, bet aptverta. Nėra plastikinių ar metalinių karstynių, sūpynių ar čiuožynių. Vaikai turi kelis didelius rąstus laipiojimui, miškelį, pievą, dangų. Vasarą – smėlį, kurio čia gausu. Žiemą – sniegą. Leidžiama lipti į medelius, nors lipa tik drąsieji. Sodinamos bulvės, žaidžiama su šiaudais, organizuojami žygiai. Vaikučiai mato, kaip augmenijoje atsispindi metų laikai, parskrenda ir išskrenda paukščiai, laukinius ir naminius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje. Dienos temą padiktuoja gamtos stebėjimas - netikėtai prie jurtos atšokavęs žiogas, praskrendantys paukščiai, besileidžiančios snaigės, sprogstantys pumpurai... Kalbama apie tai, kas domina vaikus, kas aktualu šiuo metų laiku, apie susijusias šventes. Taip vaikai susipažįsta su tikru pasauliu, kuris primena atostogas pas močiutę kaime.

Labai įdomu buvo susipažinti su tokią metodiką naudojančiomis auklėmis ir vaikučių tėveliais. Pasirodo, tėveliai sąmoningai ieškojo tokios vietos, šį pasirinkimą nulėmė anaiptol ne vietų trūkumas darželiuose, patraukli kaina ar mažas atstumas. Priešingai – atstumas pakankamai didelis, nes vieta nuošali, kaina taip pat didesnė, nei valstybiniuose darželiuose, nes tokia veikla nėra valstybės remiama. Tėvų pasirinkimą nulėmė būtent aplinka ir metodika. Auklės sėmėsi patirties iš Valdorfo pedagogikos, pagal kurią teko dirbti, taip pat Švedijos lauko darželių, intuityviosios pedagogikos ir, žinoma, savo asmeninės patirties, auginant savo vaikus. Manau, vertingiausias čia yra būtent žmogiškasis faktorius. Auklių vertybinė sistema, asmeninės savybės ir požiūris į darbą leido sukurti itin palankias sąlygas vaikų vystymuisi. Tėveliai džiaugiasi, kad jų vaikučiai mažiau serga, nei bendraamžiai, ryškėja ir kitoks jų požiūris į žmogų, vertybes. Mama papasakoja iškalbingą epizodą: kai ji skubėdama supyko ant lėtai važiuojančio vairuotojo, jos keturmetis sūnus ramiai patarė nepykti, nes gal tas vairuotojas negali greičiau važiuoti. O kai kitą kartą nugirdo mamos nusiskundimą, kad jai nesiseka darbe, mažasis pasiūlė dirbti su meile, ir tada viskas seksis... Išgirdau, kad sėkmės priežastis glūdi pačiame žmoguje. Jei auklė jaučiasi gerai darbe, kuriame yra laisva, tai ir rezultatas geras, ir ji nepavargsta. Padeda ir aplinka, labai turtinga realiomis patirtimis, be to, ir vaikų nėra tiek daug, kaip tradicinių darželių grupėse, nereikia laikytis griežtų programų ir kitų reikalavimų. Todėl auklės džiaugiasi, kad gali vaikams sudaryti sąlygas tiesiog būti laisvais vaikais, daug ir aktyviai judėti, džiaugtis vaikyste, užsiauginti tvirtą vertybinį stuburą, leidžiantį vėliau nepalūžti sudėtingame pasaulyje ir motyvuotai siekti žinių. Taip kuriami laisvo, sąmoningo, atsakingo žmogaus pamatai. Tokio žmogaus, kokio mums dabar labai trūksta uždarame ir savanaudiškame posovietiniame pasaulyje.

Patraukli šeimyniška, bendruomeniška dvasia. Tėvų susirinkimai – šilti ir draugiški. Bendros talkos, bendros šventės draugais padarė ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius.

Labai norėtųsi, kad tokios gražios iniciatyvos plistų. Gal kiti tėveliai nežino, nesusimąsto, kad pasaulyje (ir Lietuvoje) yra tokių ugdymo alternatyvų. Norėtųsi, kad tai sužinotų ir valdžios institucijos. Dabar tokia veikla laikosi tik ant kelių žmonių iniciatyvos ir pasišventimo. Ji nėra pelninga, todėl negali plėstis. Reikėtų sekti labiau patyrusiais skandinavais ir keisti ikimokyklinio ugdymo teisinį reguliavimą, įteisinant tokią veiklą, sumažinant jai taikomų reikalavimų kartelę. Švedijoje valstybės paramą lemia tėvų pasitikėjimas ugdymo įstaiga. Juk tėvai palieka savo vaikus tik ten, kur mano, kad jiems bus geriausia. Be to, tokia veikla ir biudžetui yra finansiškai naudingesnė. Auga sveikesni ir geresni vaikai, skiriant tam mažesnį finansavimą, nei galybe normų ir tvarkų suvaržytiems vaikų darželiams. Galų gale, juk norime gyventi laisvoje šalyje, tad turime tėvams suteikti teisę rinktis, kaip ugdyti savo vaikus.

Nuotraukos Edvino Marčenkovo: