Vakaras su 2012 metų Goethe’s medalio laureate Irena Veisaite

Rytoj, vasario 5 dieną, 18 val. Lietuvos žydų bendruomenės patalpose (Pylimo g. 4, Vilnius) įvyks susitikimas su Irena Veisaite, visą gyvenimą pasisakiusia už kultūrinius mainus ir dialogą tarp Vokietijos ir Lietuvos. 2012 metų rugpjūtį Veimare už gyvenimo nuopelnus I. Veisaitei buvo įteiktas Goethe’s medalis.

Renginys vyks vokiečių ir lietuvių kalbomis. Įėjimas laisvas

Apie Ireną Veisaitę

I. Veisaitė gimė 1928 metais Kaune ir buvo auklėjama kaip Lietuvos patriotė. Ji lankė jidiš pradžios mokyklą, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941-ųjų birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą. 1941-ųjų liepą buvo nužudyta jos motina. 1943 metais, lietuvių draugų išgelbėta iš geto, I. Veisaitė atsidūrė Vilniuje, kur gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. Viena ją priglaudusių moterų, kurią ji vadino antrąja motina, 1946-iais buvo suimta ir ištremta į Sibirą. 

Antroji sovietų okupacija I. Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus, ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką. 1963-iais tuometiniame Leningrade I. Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heine’s lyriką. 1953–1997 metais ji buvo Vilniaus pedagoginio instituto docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją. Kai 1990-iais Lietuva atgavo nepriklausomybę, I. Veisaitei buvo 62-eji. 1999 metais ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore. Paskelbė daugiau nei 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra uždrausto užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje I. Veisaitė ėmėsi steigti G. Soroso fondo filialą (Atviros Lietuvos fondą). Dalyvaudama tarptautinių kultūros tinklų veikloje, ji iki šiol bendradarbiauja su Soroso fondu ir kitomis institucijomis, yra mielai kviečiama į tarptautines mokslines ir politines konferencijas. Be to, I. Veisaitė vadovavo Thomo Manno kultūros centrui Nidoje, iki 2011-ųjų buvo Thomo Manno festivalio, kuriame iki šiol aktyviai dalyvauja, kuratoriumo narė. 2011 ir 2012 metais ji buvo Tarptautinių jaunimo debatų globėja Lietuvoje.

Dalyvaudama kultūriniame Vilniaus gyvenime, I. Veisaitė pastaraisiais dešimtmečiais drąsiai ir pasiaukojamai rūpinosi ryšiais su vokiečių kultūros organizacijomis – nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji inicijavo daug kultūros mainų projektų. Būdama viena iš nedaugelio Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą, I. Veisaitė visuomet pasisakydavo už santaiką, stengėsi puoselėti lietuvių ir žydų dialogą. Visada skatindavusi susitaikymą ir bendradarbiavimą, ji iki šių dienų tikisi, kad lietuvius ir žydus gali vienyti bendras požiūris į istoriją. „Užsienio kalbos suvaidino lemtingą vaidmenį mano gyvenime“, – pripažįsta I. Veisaitė, puikiai kalbanti vokiečių, lietuvių, rusų, anglų ar jidiš kalbomis, taip pat susikalbanti lenkiškai, prancūziškai ir estiškai. Ji – išties įspūdingas daugiakalbystės pavyzdys. 

Getės medalio laureatės portretas (vokiečių kalba):