Valdančioji koalicija pažeidinėja vaikų teises

Vilniaus apylinkės prokuratūra 2014-07-18 d. savo nutarime mums nepaneigė, jog Šalčininkų rajono savivaldybės administracija ir jos skirta Dieveniškių seniūnė ilgai baugino I. Sventoslavskają, grasindama iš jos atimti globotinį A. Mickevičių dėl to, kad jis leidžiamas į lietuvišką, o ne į lenkišką mokyklą. Dėl to močiutė daug kartų verkė, buvo pakenkta jos sveikatai. Daugelio žmonių, tarp jų ir pasirašiusiojo, ji prašė nuo to teroro apginti. Užauginto jos vaiko atėmimas I. Sventoslavskajai buvo ir yra pavojingas jos gyvybei, sveikatai. Tai patvirtinta ir prokuratūros nutarime (p. 3): „Kalbėdama apie savo anūką, buvusio globotinio mamą Loretą, negalėjo jokiu aspektu jos apibūdinti pozityviai. Pokalbyje jautėsi daug pykčio buvusio globotinio motinai, noro keršyti, pyko, kad berniukas šiuo metu jau gyvena su mama. Kalbėdama I. Sventoslavskaja nuolat skatino eiti pas kaimynus pasitikslinti, kad būtų patvirtinta jos tiesa. Galima numanyti, kad į I. Sventoslavskajos situaciją yra įtraukta didesnė asmenų grupė, ginanti I. Sventoslavskajos poziciją [...]. Pokalbio metu I. Sventoslavskaja nuolat kartojo, kad jai reikia berniuko, nes tada ir jos sveikata pagerėja.“ Prokurorei I. Sventoslavskaja pakartojo: „Į klausimą, ar jai kas grasino, gali atsakyti, kad grasino seniūnė. Ji jai grasino visur, kur ją tik sutikdavo – ir Dieveniškėse gatvėje, ir mokykloje. Ji grasino, kad paims vaiką, bet nesakė, dėl ko jį paims. Ji grasina I. Sventoslavskajai kokius du paskutinius mėnesius. Nuo šių metų birželio mėnesio ji grasina“ (p. 5).

Šie grasinimai ir po jų įvykdyta neteisėta veika pakenkė I. Sventoslavskajos sveikatai. Prokurorės pastaba, kad „seniūnės vardo ir pavardės ji nežino“, rodo ne tikrą nežinojimą, o tai, kad seniūnės vardą ir pavardę močiutė bijo sakyti. Kalbama, jog ta seniūnė kelis žmones savo veikla nuvarė į kapus. Mes galime nurodyti, kam seniūnė įvarė insultą ir bent tris šeimas (net ne globėjus), iš kurių dėl tų pačių motyvų seniūnė taip pat grasino atimti vaikus (motinystės teises).

2014-06-06 chronišku alkoholizmu serganti A. Mickevičiaus biologinė motina Loreta Sventoslavskaja Dieveniškėse pasigėrė ir Šalčininkų rajono administracijos prievarta buvo grąžinta į Čiužiakampio globos namus. Neteisingas, netikslus nutarimo teiginys, jog „2014 m. birželio 6 d. L. Sventoslavskaja grįžo į Savarankiško gyvenimo namus kartu su sūnumis Alvidu bei Andžejumi ir paprašė apgyvendinti ją su vaikais šioje įstaigoje“. Ribotai veiksni, girta ir nepakankamai besiorientuojanti biologinė motina savarankiškai tada negalėjo prašyti „apgyvendinti ją su vaikais šioje įstaigoje“ (p. 4), o jeigu ir prašė, chronišku alkoholizmu sergančiai biologinei motinai, nuo kurios mažas vaikas jau buvo atskirtas, pagal LR civilinio kodekso 3.269 str. 2, 3, 8 dalis negalėjo būti grąžintas, o jei taip ir buvo padaryta (galimai atgaline data), toks sprendimas nedelsiant turėjo būti panaikintas. Prokuratūra tokio sprendimo iki šiol net neišsireikalavo (gal jo ir nėra?), o dar 2014-06-13 I. Sventoslavskaja su samdytu transportu buvo nuvykusi į Čiužiakampį vaiko atsiimti, nes jai buvo žadėta vaiką grąžinti (apie atimtas globėjos teises ji nežinojo). Be išsamaus tyrimo savivaldybės savavaldžiavimo ir BK 294 str. pažeidimo negalima paneigti.

Kodėl „nuo 2014-06-03 panaikinta Alvido Mickevičiaus laikinoji globa ir Irena Sventoslavskaja atleista nuo A. Mickevičiaus globėjos pareigų“ (p. 6), jeigu ji vaiką užaugino ir gerai išauklėjo per pusketvirtų metų, net penkias dienas išlaikė jo biologinę motiną su kitu vaiku? Kodėl dar visi jie buvo palikti (3 paroms) I. Sventoslavskajos namuose, jeigu iš jos buvo atimtos globėjos teisės ir, matyt, vaiko krepšelis? Kam toliau buvo perduotas vaiko krepšelis – biologinei motinai ar Čiužiakampio globos namams?

Mūsų duomenimis, 2014-05-30 Šalčininkų r. administracija, panaudodama apgaulę, prieš savininko valią įsibrovė į I. Sventoslavskajos namą tam, kad atimtų iš jos globotinį ir, padarydama jai didžiulę skriaudą, sukeldama nepataisomą skausmą, pažeisdama LR civilinio kodekso 3.266 str. 2 d., 3.267 str. 2 d., Vaiko teisių konvencijos 9, 37 str. neleistų su globotiniu net susitikti. Prokuratūra neturi ar nuslėpė dokumentą, kokiu pagrindu biologinė motina apsigyveno I. Sventoslavskajos namuose. Pagal mūsų turimą dokumentą vaiko globėja savivaldybės sąmoningai buvo apgauta. Prokuratūra iki šiol nepateikė jokių duomenų, kodėl šiuo atveju nėra požymių ir nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 165 str.?

Prokuratūra nepateikė įtikinamų duomenų, kad nepažeistas LR BK 156 str. 2 d. ir ypač BK 163 str. Pagrobtą vaiką po savaitės aplankius Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos socialinei darbuotojai, A. Mickevičius pradėjo graudžiai raudoti, kad ten jam labai blogai. Vaiką įkalinus Čiužiakampyje prieš jo interesus, jo ir globėjos valią, grubiai pažeisti LR civilinio kodekso 3.249, 3.268, 3.265 str., Vaiko teisių konvencijos 12, 13, 16, 18, 20, 27 straipsniai. Vaikas pagrobtas tam, kad prievarta būtų pakeista jo tautybė, identitetas, gimtoji kalba, gimtinės samprata ir po to net pilietybė, prievarta mokyklą keičiant iš valstybinės kalbos į mokyklą užsienio lenkų kalba. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10, 14 str., Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymai, Vaiko teisių konvencijos 8, 29, 30 straipsniai. Jau du mėnesius vaikas psichiškai gniuždomas ir jokia valstybinė įstaiga pagal įstatymus jo negina. Jau trečią dieną po A. Mickevičiaus pagrobimo „vaikų motina sakė norinti leisti vaikus į pagrindinę mokyklą lenkų dėstoma kalba“ (p. 4). Taip nurodytas vaiko pagrobimo ir auklėjimo tikslas.

Bylą iš dalies tvarkė V. Tomaševskio partija, kurios nariai valdo Šalčininkų, Vilniaus rajonus. Jie 20 metų verčia vaikus eiti į lenkiškas mokyklas ir teikia didžiąją dalį informacijos centrinėms įstaigoms, kurių atstovai mėgsta kaip papūgos kartoti: „grąžinimas vaiko tėvams paėmus jį iš laikinojo globėjo nėra pavojinga veikla“ (nors normalios šeimos nėra), A. Mickevičiaus „teisės ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir jis nėra gniuždomas nei fiziškai, nei psichiškai“ (tai panašu į lapės informaciją apie gerai prižiūrimus viščiukus), „Čiužiakampio savarankiško gyvenimo namų darbuotojų nuomone, Loreta Sventoslavskaja gyvenimo laikotarpiu savarankiško gyvenimo namuose atsisakė alkoholio vartojimo“ (praėjo dvi paros po paskutinio išsiblaivymo).

Pagal 2014-04-22 globos priežiūros akto kopiją „Alvydas Mickevič negali pareikšti savo nuomonės, kartoja prosenelės pasakojimus apie motiną, norėdamas jai įtikti“, bet tą pačią dieną „nuspręsta, kad Loretai Sventoslavskajai tikslinga grąžinti sūnų Alvidą Mickevičių“ (p. 5).

Šalčininkų rajono administracijai dabar svarbu įrodyti, kad A. Mickevičius – lenkiškai kalbantis vaikais, todėl iki rugsėjo 1-osios būtinai privalo pereiti į lenkišką mokyklą. 2014-06-10 savivaldybės pasamdyta „psichologė“ globėjai daro spaudimą: „kodėl, būdama lenkakalbė, lenkų kalba bendraudama ir su proanūkiu, berniuką išleido mokytis į lietuvių mokyklą“ (p. 3). Falsifikuojant duomenis nutylima, kad globėja su tuo „proanūkiu“ niekada lenkiškai nebendravo, nes nei vienas, nei kitas tos užsienio lenkų kalbos nemoka. Tai Šalčininkų savivaldybės polonizatoriams atrodo, kad katalikų tikyba – lenkų tikyba ir visi katalikai yra lenkai, o gudų ar rusų kalbos yra lenkų kalba. Močiutė su A. Mickevičiumi kalbėjo lietuviškai, kartais gudiškai.

2014-07-09 Čiužiakampio globos namuose sufalsifikuoti duomenys, jog Alvido „klasėje mokėsi du vaikai – jis ir Patrik. Mokytoja su Patriku kalbėjo lietuviškai, o su Alvidu – lenkiškai“ (p. 4). Bet mokytoja Špokienė gali paliudyti, jog iš tikro klasėje buvo ne du, o penki mokiniai, ir su jais lietuviškoje mokykloje buvo kalbama valstybine kalba, kai kurie nesuprantami žodžiai pradžiamoksliams paaiškinti ir rusiškai. Lenkiškai kalbėti minėta mokytoja visai nemoka ir jai to nereikia mokėti.

Praėjus trims paroms nuo vaiko pagrobimo ir įkalinimo Čiužiakampyje pagrobėjai – „Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai – bendravo su Alvidu lietuvių kalba, tačiau berniukas negalėjo lietuvių kalba pasakyti“. O gal berniukas savo grobikų bijojo ir jokia kalba nenorėjo su jais kalbėti? O gal vadinamieji vaiko teisių apsaugos specialistai patys iki šiol valstybinės kalbos nemoka pakankamai? Kodėl nepateikiamas vaizdo ir garso įrašas, kad tiksliai būtų galima aiškintis? Jeigu vaikas su nepažįstamais asmenimis nekalbėjo, kodėl nepakviesta globėja I. Sventoslavskaja arba mokytoja Špokienė, su kuriomis vaikas būtų prakalbęs?

Vaiko biologinė motina buvo įbauginta, kad norėdama likti Čiužiakampio globos namuose ir dar užsidirbti ji privalo vaiką leisti į lenkišką mokyklą. Todėl jau trečią parą po vaiko pagrobimo ji esą šnekėjusi, „kad Alvidas nemoka lietuvių kalbos“ (nors taip metus kalbėjo Dieveniškių „Ryto“ gimnazijoje), kad pagal Lenkų rinkimų akcijos valią „norinti leisti vaikus į pagrindinę mokyklą lenkų dėstoma kalba“ (p. 4), atplėšdama Alvidą nuo jam įprastos kalbos, mokyklos ir visiškai neatsižvelgdama į jo nuomonę pagal Civilinį kodeksą ir Vaiko teisių apsaugos konvenciją.

A. Mickevičiaus, gimusio Lietuvos Respublikoje 2007-01-15, gimimo liudijime parašyta, kad jo tautybė – lenkas (p. 5). Bet tautybę ne savivaldybės valdininkas turi nustatyti. „I. Sventoslavskajos globotinis Alvidas Mickevičius šiais metais ėjo į priešmokyklinę klasę lietuvių kalba. I. Sventoslavskaja, kai jis baigė šią klasę, užrašė jį į lietuvišką mokyklą. Jis pagal tautybę yra lietuvis“ – pagal globėjos žodžius teisingai nurodoma prokuratūros nutarime (p. 5). Alvido vardas yra ne lenkiškas, o lietuviškas – senas dvikamienis baltų kalbų veldinys (plg. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. V., 2008, p. 74, 160, 193). Alvido pavardė taip pat yra ne lenkiška, o lietuviška, sudaryta iš lietuviškų pavardžių Mickus, Mickūnas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavardžių priesagos –evičius (Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1989, t. 2, p. 219; Z. Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių pavardės. V., 2011). Visuose Lietuvos rajonuose buvo 640 Mickevičių šeimų, daugelis jų buvo lietuviai. A. Mickevičiaus biologinės motinos bei netikro brolio pavardės dokumentuose rašomos ne su lenkiškomis, o su rusiškomis priesagomis (L. Sventoslavskaja, A. Sventoslavskij – ne Sventoslavska, Sventoslavski). A. Mickevičiaus protėviai yra kilę iš etninių lietuvių žemių Skraičionių kaimo ir kalbėjo lietuviškai – lenkiškai net nemokėjo. Okupantų kalbos jie buvo priversti mokintis per Lenkijos okupaciją 1920–1939 m. (gimtoji lietuvių kalba tada buvo uždrausta ir už ją buvo baudžiama) ir vengdami Armijos Krajovos genocido, kurie 1943–1945 m. Dieveniškių krašte lietuviškai kalbančius ir lietuvių tautybės asmenis mušė, plėšė, kankino ir šaudė (žr. Armija Krajova Lietuvoje. V., d. 1, 1995; d. 2, 1999).

Pagal LR Konstituciją, Švietimo, Valstybinės kalbos įstatymus, registruotus dokumentus ir pareikštą pageidavimą A. Mickevičius turi teisę tęsti mokslą valstybine kalba ir niekaip negali būti dėl to persekiojamas, jo globėjams daromas spaudimas.