2024 m. kovo 3 d.

 

Valstybė ir fonas

Paskelbta: 2010-06-09 20:15 Autorius: ekspertai.eu

L. JakimavičiusPrieš keletą dienų mano draugai sugrįžo iš poilsinės kelionės po Kretą. Sėdime kavinukės terasoje, jie pasakoja apie nuostabią salą, orius jos gyventojus, apie tai, kaip krizė smogė turizmo verslui, kaip jie stoiškai laikosi ir nepuola į neviltį. Kai išvyksti iš Lietuvos savaitei, sugrįžęs visuomet imi klausinėti, kas Lietuvoje nutiko naujo, lyg būtų prabėgusios amžinybės, nors protu ir supranti, kad nieko reikšmingo ir svarbaus įvykti čia negalėjo. Mano draugai pasakoja, kaip po kelių poilsiavimo dienų jie įsijungė televizorių ir susirado satelitinę LTV programą. Kaip tik rodė „Panoramą“, ir jie kaipmat persijungė kitą kanalą. Ir aš, kai lėktuvu grįžtu iš kokių nors pakeliavimų, visados pasiimu iš stiuardesių lietuvišką spaudą su mintimi, kad, ganant akis po jos puslapius, neprailgs skrydis. Bet užtenka perskaityti straipsnių antraštes ir kiši visus tuos laikraščius už tinklelio sėdynės atloše.

Galėtume klausti savęs, kas čia yra su mumis atsitikę? Gal nebemylime savo valstybės, kad taip atsainiai elgiamės su dalykais, kurie turėtų mums būti svarbūs kaip oras. Prezidentė savo metiniame pranešime vienoje pastraipoje kalba apie grėsmingai atriedantį reiškinį – piliečių nepasitikėjimą valstybe, ir ji daro lygiai tą pačią klaidą kaip ir kiti mūsų didieji politikai bei žiniasklaidininkai. Tas paklydimas sąlygotas riboto ir horizontalaus valstybės įsivaizdavimo. Iš Premjero Andriaus Kubiliaus diskursų galėtum susidaryti vaizdą, kad valstybė yra jos biudžetas, iš kokio nors Egidijaus Kūrio – kad tai teisinė sistema, o iš Prezidentės – kad tai vidaus ir užsienio politikos sąranga. O labiausiai varganą valstybės ir visuomenės vaizdinį kuria mūsų žiniasklaida. Gali įtarti, kad ji mūsų valstybės nemyli ir dar užsiima pigia agitacija, kad tų nemylinčių gretos būtų kuo gausesnės. Įsijunk bet kurią LRT visuomeninę laidą po panoramos (nesvarbu – R. Miliūtės ar V. Savukyno) ir kaip įprasta pamatysi tas pačias partines fizionomijas su „šlipsais“ ir varlytėmis, valdžiažmogius, kurie metų metais mala tą patį gromulį, kas dėl viso šito balagano kaltas. Nevertindami nei mūsų, nei eterio laiko, jie tiesiog tyčiojasi iš nuovokos dar nepraradusios visuomenės, kuri už jų televizinius benefisus priversta mokėti iš savo kišenės. Jiems atrodo, kad valstybė – tai jie. R. Valatka savo organe visas ištikusias valstybę negalias įgudo redukuoti į nesibaigiantį A. Kubiliaus ir Prezidentės niekinimą ir patyčias. Visas choras unisonu rėkia: „Žiūrėkit, tauta baigia išsibėgioti.“ Ir vėl – kas kaltas? Tad ir nereikėtų stebėtis, jei visuomenei brukamas valstybės vaizdinys yra šių politrukų kūrybos rezultatas, kad tą kūrybos „šedevrą“ kas nors galėtų pamilti. Necituosiu Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalbos, ją visi prisimename nuo mokyklos suolo, gal išskyrus tik jau minėtą visuomenės kastą. Prie pamokslininko išvardytų tautai svarbiausių dalykų triados (tėvų žemės, papročių, kalbos) galėtume pridurti istoriją, kultūrą ir dar vieną neabejotinai svarbų dalyką – foną ar atmosferą, kuriame ta tauta gyvena. Deja, mūsų atveju tą ne itin širdžiai mielą terpę kuria ne tauta, o suvereno teises uzurpavę aukšti ponai ir ponios. Piliečiui, skendinčiam dabartyje, atmosfera ir yra pagrindinis apsisprendimo motyvas – likti ir gyventi tame kakofonijos gaudesy ar ieškotis kitos geografinės vietos, kur aidi ramesnės ir širdžiai mielesnės melodijos. Paklauskime pačios valstybės, kokia institucija turėtų būti atsakinga už tą destruktyvų foną, varantį lauk ir iš proto. Jei atmosfera yra gyvenimo valstybėje kokybės dalis, vadinasi, ši zona kaži kokiu būdu turėtų būti apsaugota nuo destruktyvių slinkčių ir taršos. Tad bent iš dalies ji turėtų susilaukti ir valstybės saugumo tarnybų dėmesio. Pripažinkime, skamba kraupiai. Iš praeities atplūsta bjaurių prisiminimų banga, kur šmėkšo cenzūra, Glavlitas, KGB laisvo žodžio persekiojimas, KPSS ideologinės direktyvos, kitaip manančių gąsdinimai, persekiojimai, „durnynai“ ir kalėjimai. Okupanto valdžia, siekdama apsaugoti okupuoto krašto visuomenę nuo „neigiamos“ informacijos, nardino ją į šizofrenišką terpę, kuri toli gražu nėra išsivadėjusi. Jei mūsų saugumo tarnybos iš tikro tarnauja Lietuvos visuomenei, jos privalėtų ją apsaugoti nuo besitęsiančios ligos rudimentų, taip pat ir nuo naujų recidyvų. Kad būtų aiškiau, ką turiu galvoje, pateiksiu vieną pavyzdį. Naujųjų technologijų įsiveržimas į mūsų kasdieninį gyvenimą sukūrė vieną dar iki galo neišsikristalizavusį viešojo informacinio lauko fenomeną. Tai anoniminiai internetiniai komentarai, kurie yra viešojo informacinio lauko sudėtinė dalis – zona, kur akivaizdus nežabotos laisvės siautėjimas prieš atsakomybę. Visuose didžiuosiuose informaciniuose portaluose siautėja toks vienas komentatorius Jonas, nuožmus antisemitas, kuris nėra parašęs komentaro, nepaminėjęs įžeidžiai žydų. Galėtum manyti, kad tai sunkia paranojos forma sergančio žmogaus kliedesiai, jei ne vienas „bet“... Kaip tik šiomis dienomis Lietuvoje vieši Izraelio Kneseto delegacija. Be jokios abejonės, deputatai prieš kelionę gavo informacijos apie tai, kas dedasi šalies, į kurią jie vyksta, viešojoje erdvėje ir kaip keičiasi į juos „žydšaudžių“ tautos požiūris. O realybė tokia, kad visos mūsų diplomatinio korpuso pastangos užglaistyti praeities žaizdas ir gerinti santykius su žydais gali nuskristi vėjais – vienas Jonas jas gali paversti niekais. Tad kyla logiškas klausimas, o ką gi veikia mūsų VSD, kodėl, užuot slaptoji mūsų tarnyba perspėjusi ir sudrausminusi Joną, imasi sekti žurnalistus, kurie per daug įkyriai domėjosi Vytauto Pociūno žūties aplinkybėmis? Įdomu, kodėl tas pats VSD ne tik kad nesidomi žurnalistais, kurpiančiais negatyvius valstybės vaizdinius, bet tiems vaizdiniams kurti dar pametėja ir aplankus su slaptos bei sufalsifikuotos informacijos surogatais? Keista. Kyla klausimas, kam jie dirba. Pamenu tokią mūsų buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio formuluotę: „Jei niekas nepastebi, kad saugumas dirba, vadinasi, saugumas dirba gerai.“ Įdomus kalambūras, kurį galima būtų apversti aukštyn kojomis ir pasakyti taip: „Jei saugumas nieko nedirba, ar galima jį pastebėti?“ Mūsų atveju saugumas ir pastebimas, ir dažniausiai matyti, kad dirba kreivai. Kartais pagalvoji – geriau jau jie ten nieko nedirbtų, žaistų šaškėmis ar biliardą savo darbo vietose. Atmosfera valstybėje bent šiek tiek tikrai praskaidrėtų. Gal tuomet, išvykęs į užsienį pailsėti, kartais įsijungtum ir tą LRT satelitinę programą, pažiūrėtum „Panoramą“ ir gal nesinorėtų iškart perjunginėti kanalo
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras