Įvairių per savo gyvenimus esame šventę švenčių: fasadinių, valdžios suorganizuotų, bet retsykiais ir visai kitokių, kylančių iš nutylėtų rūsčių tikrovių, netikėtai išnyrančių tarytum iš niekur, sukrečiančių ir jautriai iki geluonies užkliudančių slapčiausias sielos stygas. Buvome išmokę, kaip elgtis per sovietines Spalio, Gegužės pirmosios, Pergalės dienos, kovo aštuntosios, Lenino gimtadienių ir kitas groteskiškas šventes. Valdžios suteiktus laisvadienius nepraradę nuovokos ir humoro jausmo mūsų žmonės visai smagiai švęsdavo užstalėse. Dar sovietinių laikų saulėlydyje, pamenu, Krescensijus Stoškus mėgino aptarti fasadinių švenčių fenomeną. Jis rašė, kad šventė, jei nekyla iš žmogaus vidinės (istorinės, kultūrinės, religinės ar asmeninės) atminties, dažniausiai neturi prasminio ir emocinio turinio. Ji neturi šventumo matmens, būtino, kad būtų išgyvenama, kad teiktų katarsį ir atsinaujinimo viltį.
Šį šeštadienį Lietuva šventė savo Valstybės šventę – Mindaugo karūnavimo dieną. Seimo tinklalapyje randame tokią šios šventės anotaciją: „1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.
1251 metais Mindaugui priėmus krikštą, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste. Tokiu būdu Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau Lietuvos karalius Mindaugas žengė žingsnį Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo Europoje link. Vis dėlto karaliaus Mindaugo ir kunigaikštienės Mortos vainikavimas buvo dar reikšmingesnis pasiekimas Lietuvai, kai popiežiaus įsaku buvo įkurta Lietuvos vyskupija, o kartu ir Lietuvos valstybė.
1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną – paskelbė Valstybės švente.“ Štai taip. Kaip iš kokios stebuklinės pasakos. Vieną sykį per paskutiniojo tūkstantmečio istoriją nuo valstybės vardo paminėjimo visą dešimtį metų buvome karalyste - akimirksnį valstybės istorijoje.
Tarpukario Lietuvoje buvo mėginama įskiepyti Mindaugo karūnavimo dieną kaip valstybinę šventę, tačiau, matyt, nelabai sėkmingai, nes Vasario 16-oji ar su Vytauto kultu susijusios datos pasirodė esančios daug artimesnės žmonėms, nes labiau veikė kolektyvinę tautos vaizduotę ir sąmonę. Okupacijos metai tą nesėkmingą valstybės šventės skiepą su kaupu patvirtina. Priežasčių galėtų būti daug, kodėl atsitiko būtent taip, kad valstybingumo pradžios data buvo nustumta į antrąjį ar trečiąjį planą, o pokario rezistencijos vėliavoje gyvastį ir turinį išsaugojo Vasario 16 –oji.
Istorikų reikalas išsiaiškinti, ar iš tikro 1261–aisiais Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, susigrąžino Vokiečių ordinui užrašytą Žemaitiją ir pradėjo nuožmų karą su krikščionimis. Albertas Vijūkas-Kojelavičius savo veikale „Lietuvos istorija“ rašo: „Tuo tarpu Mindaugas, neseniai iš baimės priėmęs krikščionybę, viešai ją pripažino, tačiau vienas likęs, ant stabmeldžių aukuro aukodamas, ją begėdiškai įžeidinėjo. Kai praėjo pavojus ir atslūgo baimė, jis smarkiai gailėjosi šitaip padaręs (turima galvoje krikštas).“ Be abejo, Mindaugo apsisprendimas krikštytis nė kiek nebuvo panašus į Pauliaus atsivertimą. Religine prasme tai tikrai nebuvo šventas aktas, teikiantis pagrindo šį istorinį apsisprendimą švęsti kaip Lietuvos krikšto pradžią. Tai greičiau buvo tik gudri ir sėkminga politinė manipuliacija, po kurios, mūsų dienų terminais kalbant, buvo įvykdyta ir daugybė kriminalinių veikų, išžudant konkurentus, gimines ir niekuo dėtus taikius krikščionis. Mindaugo karaliaus istorija - labai sugestyvi medžiaga dramaturgams, jei nubrauktume nuo jos neoromantinę cukraus pudrą, kurios nenubraukė Justinas Marcinkevičius.
Šiandien mes į šį pasakojimą turėtume žvelgti visai kitu, tautos likimo, rakursu ir kelti klausimus ne apie asmenį, kuris toli gražu nebuvo riteriško kilnumo, garbės ir etikos pavyzdys, tačiau pamėginti suvokti atsivėrusios laiko akimirkos – Lietuvos karalystės - prasmę. Tikriausiai tai buvo toks laimingas istorinis atsitiktinumas, kai aplinkybės tiesiog pačios taip sukrito, kad jomis gudrus valdovas negalėjo nepasinaudoti. Nenuneigsi, turėjo Mindaugas žaidėjo dovaną, buvo nuožmus ir gudrus despotas, sugebėjęs susitvarkyti su konkurentais, bet šiandien mums kur kas svarbiau suvokti šios datos metafiziką. Karalius, gal net pats gerai nesuprasdamas, gavęs krikšto sakramentą, valdovo karūną ir skeptrą, Lietuvą įkėlė į Vakarų civilizacijos ir kultūros lauką. Jei nebūtų atsitikęs šis istorinis nuotykis, mūsų iš viso čia šiandien nebūtų.
Visa atgrasi ir brutali valdovų veikimo dramaturgija ir stilistika yra niekis, palyginti su perspektyva, kurią atvėrė Mindaugas, įkurdinęs tautą istorinio laiko paradigmoje. Metaforiškai kalbant, jis suderino Lietuvos laikrodį su civilizuotesnės Vakarų Europos laikrodžiais. Ne su Kremliaus kurantais.
Grįžkime dabar prie pradžios minčių, kurias šiandien derėtų aktualizuoti, kai šiomis dienomis švenčiame Lietuvos pirmininkavimo pradžią Europos Sąjungos Tarybai. Kai kam gal tai ir šventė, bet tikrai ne visaliaudinė. Lozungai neįtikina, nesukurtas turinys, žanras, raiška, o ir atlikėjų vaidyba labai dirbtinė, dangstanti netikrumą, godumą ir veidmainystę, teigiant blūdą, kad mes pusmetį būsime Europos valdytojais. Liokajaus puikybė yra graudžiai juokinga. Jei metafizinę valstybės tikrovę ir tapatybę aukojame dėl socialinės gerovės, tai nieko ir nekaltinkime, kad iš tokios valstybės bėga ir bėgs žmonės, nes neberanda sieloj motyvo vien tokiomis vertybėmis grįstos valstybės šventę švęsti.
O šventės siužetas ir motyvas švęsti galėtų būti labai paprastas – jos ašimi turėtų būti tautos ir valstybės savisaugos ir išlikimo lygtis. Karalius Mindaugas baltiškas žemes ir etnosus stengėsi suimti, suvienyti ir sutelkti, o mes šiandien ką čia veikiame, atsisakydami net to, ko niekas iš mūsų kartais ir neprašo? Valstybės diena turėtų tapti savisaugos švente. Tuomet šventė turėtų savo prasmę, veidą, raišką ir vertybinį turinį, pasipriešinant slinktims ir idėjoms, kurios niveliuoja mūsų tapatybę, o valstybę susina ir naikina. Tokia šventė, ne valdžios direktyvomis paskelbta, o visuomenės išsiilgta ir išgyvenama, gal net atsikariauta, būtų amžiams įkalta į tautos švenčių kalendorių.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
