Valstybės biudžeto esmė

Valstybė visuomenėje atlieka 2 pagrindines funkcijas: klasinę ir vadybinę. Pirmoji – tai viešpataujančios klasės padėties įtvirtinimas ir ginimas. Antroji - visos visuomenės bendrų reikalų tvarkymas. Abi šios funkcijos tarpusavyje dialektiškai susietos ir persipynusios. Bendrų reikalų tvarkymas (brutaliais ir/ar subtiliais metodais) vykdomas viešpataujančios klasės naudai, o jos grupinius - socialinius interesus valstybė pristato (ekonomiškai, politiškai, ideologiškai ir kt.) kaip visai visuomenei naudingus dalykus.

Dabartinio globalinio finansinio kapitalizmo sąlygomis klasinė-vadybinė valstybės misija pirmiausia realizuojama per jos biudžetinę politiką. Biudžetas – tai planas, pagal kurį skirstomos valstybės lėšos. Būtent per biudžetą valstybė organizuoja lėšų perskirstymą tarp gamybinės sferos ir negamybinio sektoriaus, tarp šalies regionų, tarp atskirų ūkio šakų, tarp socialinių grupių ir klasių. Biudžetas - tai esamos socialinės – ekonominės santvarkos esminė finansinė išraiška, jos gamybinių bei kitokių santykių nuolatinio reprodukavimo svertas.

Lietuvoje per visą jos nepriklausomybės istoriją nuolat buvo skelbiama apie socialiai orientuoto biudžeto sudarymą eiliniams naujiems metams. Štai ir 2018 metų pabaigoje mūsų šalies Seimas patvirtino įstatymu Lietuvos Respublikos 2019 metų valstybės biudžetą – 10 589 633 tūkst. eurų pajamų (įskaitant 1 921 550 tūkst. eurų Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų), 11 705 915 tūkst. eurų asignavimų (įskaitant 2 242 741 tūkst. eurų Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų) išlaidoms ir turtui įsigyti (kartu su Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis asignavimai viršija pajamas 1 116 282 tūkst. eurų).

Pasak finansų ministro Viliaus Šapokos, šiuo biudžetu bus siekiama įgyvendinti struktūrines reformas, mažinti skurdą ir kaupti rezervą ateičiai. Pasak jo, labiausiai išlaidos augs švietimo ir mokslo, sveiktos ir socialinės apsaugos srityse. Apie buvusį 2018 metų biudžetą premjeras S. Skvernelis irgi kalbėjo gražiai: „Tai socialiai jautriausias biudžetas, nes socialinei atskirčiai mažinti skiriame daugiau nei pusę milijardo eurų. Priėmus Vyriausybės siūlymus, didesnes pajamas nuo sausio 1 dienos gaus dauguma Lietuvos gyventojų“.

Deja, nepaisant visų valdžių deklaruotų kilnių „biudžeto socializavimo“ siekių skurdas ir nelygybė Lietuvoje tebėra vieni didžiausių ES. Skurdo rizikos lygis 2018 m. šalyje siekė 22,9% ir, palyginti su 2017 m., nepakito. 2018 m. apie 645.000 šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 18,8% gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose– 13,8%, kituose miestuose– 27%), kaime– 31,3%. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2017 m., padidėjo 1,5 proc. punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 2,1 proc. punkto, kituose miestuose– 0,9 proc. punkto), o kaime– sumažėjo 3,1proc. punkto“, – rašoma Statistikos departamento pranešime. Lietuva lyderiauja Europoje ir pasaulyje pagal emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygį, pagal socialinės atskirties mastus ir kainų augimo koeficientą bei tuo pačiu ji yra ES autsaiderė pagal visus socialinius rodiklius, pagal darbo užmokesčio (valandinio ir minimalaus), pensijų, stipendijų, kitų socialinių išmokų dydžius.

Taigi, kaip paaiškinti tokią paradoksalią situaciją - pastovų, atseit, „socialiai orientuotą“ biudžetą ir „stabilų“ skurdo ir socialinės atskirties lygį? Reikalas tas, kad socialinė bet kurios šalies būklė priklauso ne tik ir ne tiek nuo valdžios ir jos net pačių geriausių ketinimų, kiek nuo egzistuojančios visuomeninės santvarkos ir nuo valdančiosios klasės ekonominių interesų. Kokia bebūtų kapitalo valdžia – dešinieji, kairieji ar centristai - vis vien ji priversta bus atstovauti pirmiausia kapitalo interesams ir tik paskui – visiems kitiems. Išvystyto kapitalo kraštuose „visiems kitiems“ tenka daugiau, kadangi čia sukaupti buvusio kolonijinių ir neokolonijinių neekvivalentinių mainų resursai, kurių dėka ir užtikrinamas aukštas pragyvenimo lygis „visiems“. Į globalinio išnaudojimo nišą XX amžiaus pabaigoje pateko ir buvusio socialistinio bloko šalys. Ir tai „brandaus“ kapitalizmo kraštams atnešė milžiniškus viršpelnius, dalis kurių atiteko ir dirbantiesiems. Visos socialinės išlaidos kapitalui kompensuojamos per atitinkamą biudžeto perskirstymą. Stambaus kapitalo pelnai dėl socialinių valstybės programų mažai nukenčia. Struktūrinių ES fondų lėšos, kuriomis „šelpiamos“ periferinės Europos Sąjungos šalys, formuojamos ne iš kapitalo pelnų, o iš biudžeto, tai yra visų mokesčių mokėtojų sąskaita. „Altruistiškai“ Europos Sąjungos ekonominei politikai aukojasi ne kapitalas, o paprasti daugiau išsivysčiusių ES šalių gyventojai.

Kita vertus transnacionalinis kosmopolitinis ES kapitalas suinteresuotas pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos zonos bei aukštų kainų rinkos išlaikymu savo periferijoje. XXI amžiaus pradžioje atsilaikyti ir ištrūkti iš panašaus globalinio kapitalizmo išnaudojamųjų šalių „klubo“ pavyko tik komunistinei Kinijai ir Putino Rusijai.

Visai kitas dalykas, tokios periferinio kapitalizmo šalys kaip Lietuva. Mūsuose dar tęsiasi pirminis kapitalo kaupimas, su visomis šio proceso, aprašyto dar K. Markso, pasekmėmis daugumai vietinių gyventojų. Tik anais laikais žmonės kažkaip priešinosi, laužė darbo mechanizmus, maištavo, streikavo, rengė sukilimus ir revoliucijas, o šiais laikais jie pasinaudoja atsivėrusiomis globalizavimosi galimybėmis ir tiesiog bėga iš Lietuvos. Dėl viso ko 2017 m. Seimas priėmė naująjį Darbo kodeksą, sugriežtinusį mūsuose streikų tvarką. Idomu, kad Darbo kodekso liberalizavimo iniciatyva priklausė „kariesiems“ socialdemokratams. Dabar jie siūlo ir gegužės 1-ją – Darbo žmonių solidarumo dieną - išbraukti iš šventinių dienų sąrašo. Pagrindinis šios iniciatyvos argumentas – verslo interesai.

Vietinis ir transnacionalinis kapitalas nesiruošia gerinti žmonių gyvenimą savo sąskaita. Kapitalas ir valdžia Lietuvoje glaudžiai persipynę, verslo atstovai ateina į valdžią, o valdžios - į verslą. Neretai stambus kapitalistas tampa politiku ir nors formaliai pagal įstatymą perleidžia savo verslo akcijas šeimos nariams, bet visi supranta, kad tai gryna fikcija. Deja, kaip sakoma, „vsio zakono“.

Svarbiausias momentas yra tas, kad globalizacijos sąlygomis į nacionalinių valstybių biudžeto formavimąsi ir perskirstymą tiesiogiai ir netiesiogiai kišasi tarptautinės institucijos, pirmiausia, Tarptautinis valiutos forndas ir Pasauliniis bankas. Jie rekomenduoja bei nurodinėja. Šios institucijos yra pagrindiniai transnacionalinio finansinio kapitalo viešpatavimo instrumentai.

Tokiai tvarkai užtikrinti bei palaikyti nacionaliniu lygiu kaip tik ir pasitarnauja klasinė-santvarkinė buržuazinės valstybės biudžeto esmė, kuri realizuojama per šiuos pagrindinius kanalus:

1. Per mokestinę sistemą, mokestines lengvatas, kreditus, subsidijas, akcizus, vertybinius popierius ir kitokius finansinius instrumentus, kurie pasitarnauja pirmiausia privataus sektoriaus plėtotei. Per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nebuvo įvesta progresinė mokesčių sistema nuo pagrindinių pajamų. Faktiškai šalies biudžetas formuojamas nuo atlyginimo atskaitomais ir juos išleidžiant vartojimui sumokamais mokesčiais (GPM ir PVM). Įvedami ir vis nauji mokesčiai. Pelno mokestis (PM) mažesnis nei dirbančių ir perkančių žmonių. Didieji verslo magnatai dar ir nuslepia nuo valstybės bei privatizuoja milžiniškus mokesčius per įvairius ofšorus ir kitus transnacionalinio kapitalo legalizuotus kanalus. Kaip teigia ekonomistas R. Lazutka, jeigu tarp kapitalo ir darbo sukurta vertė būtų dalijama vakarietiškai – vidutinę algą mūsuose reikėtų kelti 50-70 proc.

2. Dalis smulkaus ir vidutinio verslo pajamų perskirstoma stambaus kapitalo naudai per valstybinių užsakymų, kartelinių susitarimų, monopolinių ir oligopolinių kainų, privatizavimą ir kitus biudžetinės politikos sprendimus. Kaip žinia, tarpukario Lietuvoje daugiausia monopolizuotas buvo žemės ūkis, dėl ko 1935 metais beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, siekdami sustabdyti produktų tiekimą monopolijoms ir supirkimo punktams. Streikas peraugo į rimtus susidūrimus. Iki 1938 m. buvo nuteisti 253 neramumuose aktyviausiai dalyvavę asmenys, keli šimtai buvo nubausti administracine tvarka. Net 19 kaltinamųjų nuteisti mirties bausme, nemažai daliai skirtas kalėjimas iki gyvos galvos. Vėliau, tiesa, kai kuriems nuteistiesiems bausmės sušvelnintos, mirties bausmė sušaudant įvykdyta keturiems ūkininkams. Dabartinėje Lietuvoje perdėtas smulkaus ir vidutinio verslo reguliavimas prisideda prie smulkių gamintojų išstūmimo iš rinkos bei didina bankrutavusių įmonių ir įmonėlių skaičių. Tai vėlgi naudinga stambiam kapitalui. Įvairius stambių korporacijų pažeidimus Konkurencijos taryba tiesiog nepastebi arba skiria „juokingas“ baudas. Tam tikrais atvejais už kartelinius susitarimus skiriamos mūsų šalyje baudos būna net 100 kartų mažesnės nei jų padaryta žala.

3. Biudžeto lėšos naudojamos ekonominei nacionalinio kapitalo ekspansijai į kitas šalis, naujų rinkų paieškai bei jų įsisavinimui, o tai pat ir transnacionalinio kapitalo investicijoms į nacionalinę rinką išskirtinių sąlygų sudarymui. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės bankui „Barklays„ (kuris jau, deja, pasitraukė iš Lietuvos) už darbo vietų kūrimą mūsų šalyje buvo mokėta iš vyriausybės biudžeto. Valstybė taip pat moka biudžeto pinigus savo stambiems eksportuotojams, kad jie galėtų užsienyje prekiauti savo gamybos produktais mažesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Palankesnių sąlygų stambiam versui palaikyti naudojami ir kitokie instrumentai - muitai, kvotos, eksporto subsidijos.

4. Nuolatinis negamybinių sferų finansavimo didinimas, pirmiausia militarizavimui, vidaus ir išorės skolų aptarnavimui, įsipareigojimams tarptautinėms organizacijoms, politinio elito motyvavimui, valstybinio-biurokratinio aparato išlaikymui, įvairioms valstybinėms išmokoms, rentoms, apdovanojimams ir panašiai. Militarizavimo išlaidas mūsų šalyje žadama artimiausiais metais didinti iki 2,5 % , o toliau ir iki 3% BVP. Vien 2019 metais Lietuva turi sumokėti į ES biudžetą 481,5 mln. eurų įnašą. Nuo 2021 m. šis mokestis dar didės. Jam sumokėti bei kitoms išlaidoms valstybė pinigus skolinasi. Lietuvos skola viršija 17 mlrd. eurų (maždaug po 6200 eurų kiekvienam piliečiui). 2019 metais, kaip teigia „Verslo žinios“, apie 0,87 mlrd. eurų bus skirta skolai grąžinti. Savaime aišku, kad pagrindinė militarizavimo ir skolų našta, atsižvelgiant į biudžeto struktūrą, gula ant dirbančiųjų žmonių pečių.

5. Pagaliau iš biudžeto lėšų išlaikomos sisteminės partijos, profsąjungos, visuomeninės organizacijos bei propagandinė žiniasklaida. Vien 2019 metais iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų politinėms partijoms numatyta skirti 6 000 000 eurų. 2 mln. 578 tūkst. eurų paramos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas paskyrė nacionalinei, regioninei ir kultūrinei žiniasklaidai. Kažin ar kada nors tarp šios paramos gavėjų atsidurs kokios nors nesistemines partijos ir žiniasklaidos priemonės? Biudžeto lėšų sąskaita kuriama ir visa įstatyminė bazė, kuri gina privačią nuosavybę ir garantuoja jos laikymąsi, kapitalo naudai komercinamos švietimo, medicinos bei kitų viešųjų prekių ir paslaugų sferos.

Prie viso to dar reikėtų paminėti konjuktūriškai politizuotą biudžetinių lėšų švaistymą bei jų vagystes, pasinaudojant kapitalistinės rinkos privalumais. Lėšos vagiamos stambiu mastu, grupėmis ir grupuotėmis, prisidengus įvairių firmų ir korporacijų ar valstybinių institucijų „stogu“, kuriant įvairius nacionalinius bei europinius verslo „projektus“ ir „vizijas“, išpumpuojant biudžetinius pinigus per įvairias schemas bei machinacijas. Kai kurios akcinės bendrovės daugiau panašėja į mafijines reketininkų organizacijas, nei į sąžiningo ir atsakingo verslo struktūras. Kiek yra kilę įvairių skandalų dėl neskaidrių sandorių bei biudžetinio finansavimo, viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo mūsų politikų, valdininkų ir verslininkų tarpe?

Tuo tarpu finansavimas, užtikrinantis socialiai orientuoto biudžeto rodiklius – švietimas, kultūra, sportas, sveikatos priežiūra ir socialinė rūpyba, – nuolat siaurinamas arba auga neproporcingai palyginus su aukščiau išvardintų klasinių išlaidų augimu. Ir nors per 2018-2019 metus dabartinė žaliųjų valstiečių dauguma priėmė kai kuriuos skurdo ir atskirties mažinimo sprendimus, pavyzdžiui, įvedė universalią išmoką vaikui (vaiko pinigai), padidino nuo 102 iki 122 eurų valstybės remiamas pajamas, nuo kurių priklauso daugelis socialinių išmokų, padidino bei indeksavo pensijas, bet reikšmingų pokyčių neįvyko. Mūsų šalyje Vilniaus miesto ir kitų regionų pajamų santykis ir pragyvenimo lygis skiriasi net 2,5 karto. O 20 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos net 7 kartus (ES vidurkis – 5 kartai) viršija 20 proc. skurdžiausiųjų pajamas.

Taigi, kapitalizmo sąlygomis biudžetinė politika – tai kapitalo valdžios pasidalinimas valdžios kapitalu. Kai kas, žinoma, nubyra ir taip vadinamam „viešajam sektoriui“, dėl kurio finansavimo nepriteklių vis pagraudena kai kurie mūsų opoziciniai ekonomistai, bandydami „sugėdinti“ valdžią ir verslą dėl socialinių negerovių bei propaguodami, atseit, „holistinį“ (visuomenės ir valstybės ekonominių interesų viršenybė prieš kiekvieno rinkos dalyvio interesus) požiūrį į ekonomikos valdymą. Deja, kapitalistinės ekonominės biudžetavimo politikos sąlygomis tai gryna utopija ir metafizika.

Kas be ko, biudžetas turi ir „bendravisuomeninę“ misiją – stabilizuoti ir švelninti socialinę atskirtį visuomenėje, kad, kalbant F. Engelso žodžiais, „klasės nesuėstų viena kitos“. Bet deklaracijos apie „socialiai orientuotą biudžetą“ visada prasilenkia su antisocialine tikrove. Biudžeto pajamų struktūra, išlaidų paskirstymas, biudžeto vaidmuo visuomenės vystymosi eigoje priklauso nuo socialinės – ekonominės valstybės esmės bei jos politinės sistemos. Kapitalistinė valstybė per biudžetą perskirsto nacionalinį turtą viešpataujančios klasės naudai. Tai papildomo arba antrinio (apart kapitalo) darbo žmonių išnaudojimo mechanizmo instrumentas.