Britų dienraštis „The Guardian“ paskelbė vedamąjį, kurio pagrindines mintis skelbdami manome, kad jos aktualios ir mums.
„Šnipas šnipinėja? Kas gi galėjo pagalvoti!" Ir daugelio žmonių, kurie turėjo apie tai žinoti, trūkčiojimas pavargusiais pečiais tapo vieninteliu atsaku į Edvardo Snowdeno pareiškimą apie tai, kas vyksta slaptųjų tarnybų viduje Vakaruose. „Mes visi skaitėme Le Carré“, – atsidūsta jie. Jie šnipinėja juos, nes anie šnipinėja mus. Ir jei kalbame ne apie literatūrą, tai jų veikla turėtų būti laikoma paslaptyje. Ši paslaptis turi būti saugoma griežtai, nes ji susijusi su mūsų nacionaliniu saugumu. Beje, geriausias būdas išsaugoti valstybės paslaptis – tai apsiginkluoti daugybe baudžiamosios ir civilinės teisės įstatymų, paremtų baudžiamosiomis priemonėmis, siekiant išvengti bet kokio informacijos nuotėkio.
Seniau tai veikė. Tačiau šnipinėjimu pobūdis pasikeitė – tai mums pasakė Snowdenas. Kas anksčiau buvo išimtis, dabar tapo beveik visuotiniu reiškiniu. Akivaizdu, kad siekiama sekti ištisas tautas. Beveidžiai žvalgybos vadovai gali teigti, kad jie vis dar ieško adatų, bet pirmiausia jie nori gauti visą šieno kupetą. Todėl jie gali stebėti milijonus, visomis prasmėmis, visiškai nekaltų piliečių. Jų telefono skambučiai, paieškų puslapiai, pranešimai ir elektroniniai laiškai yra sulaikomi, rūšiuojami, saugomi ir analizuojami.
Ar kada nors susimąstė vyriausybės apie „susitarimo“ sąvoką? Ar inžinieriai, žvalgybos vadovai, ministrai, kongresmenai ir prezidentai bent susimąstė, kad toks didelis pokytis sutartyje tarp valstybės ir jos piliečių reikalauja šiek tiek diskusijų?
Snowdeno dėka diskusija šiais klausimais prasidėjo ir išplito visame pasaulyje. Prezidentas B. Obama sakė, kad jis palankiai vertina tokias diskusijas. Skamba labai perspektyviai, net jei tikrai tikėtina, kad tai nėra tiesa, nes tokios diskusijos gali vyriausybes, taip pat - žvalgybos pareigūnus ir didelių telekomunikacijų bendrovių direktorius pastatyti į keblią situaciją. Seniau viskas buvo daug lengviau, kai įstatymas galėjo būti naudojamas siekiant užkirsti kelią diskusijai tokiais klausimais. Priimti įstatymai prieš ir per Pirmąjį pasaulinį karą buvo nukreipti būtent šia linkme.
Slaptumas ir atvirumas turi tam tikru metu susidurti. Vyriausybės ir šnipai remsis saugumu – tai neišvengiama. Žmonės, kurie vertina žodžio laisvę, spaudos laisvę, teisę nesutikti, teisę į privatumą ir teisę į apsaugą nuo valstybės, visada turės problemų.
Akivaizdu, kad kiekvienas asmuo, gyvenantis skaitmeninį gyvenimą, – bet kuris „Google", „Verizon", „BT", „Facebook" ar „Skype" vartotojas – turi teisę žinoti, kad jo asmeninis gyvenimas yra neliečiamas. Tai ir tampa dabartinės diskusijos objektu.
Tačiau politikai ir vyriausybių pareigūnai neturėtų apibrėžti viešųjų debatų ribų. Jie taip pat neturi apriboti diskusijų įstatymais, bandydami kriminalizuoti žurnalistikos aktą, be kurio negali būti jokių diskusijų pradžios.
Laisvų šalių piliečiai turi teisę ginti savo asmeninio gyvenimo neliečiamybę nuo valstybės.
Valstybė turi ne tik užtikrinti saugumą, bet ir apsaugoti žodžio laisvę. Žurnalistai turėtų informuoti visuomenę, inicijuoti diskusijas ir padėti patikrinti žmonių sutikimą bei kompromisą tarp pilietinių laisvių ir saugumo priemonių.
Demokratinė vyriausybė savo ruožtu turėtų stengtis apsaugoti ir remti šias diskusijas, o ne uždrausti jas.