Valstybės moralinė krizė

Šiemet kaip niekad daug, labai aistringai, o dažnai net ir agresyviai kalbama apie valdžią ir politiką. O tai iškalbingiausiai liudija žmonių nusivylimą valdžia ir bene patį didžiausią jos atitrūkimą nuo visuomenės per visus nepriklausomybės metus. Nusivylimas visada atsiranda iš nepatenkintų lūkesčių, o atitrūkimas reiškia, kad valdžia ima elgtis taip, tarytum ji būtų visiškai nepriklausoma nuo visuomenės valios ir dirbtų tik dėl savęs. Tie dalykai tarpusavyje susiję. Bet ne nusivylimas pagimdo valdžios atitrūkimą, o atitrūkimas – nusivylimą. O iš kur kyla tas jos atitrūkimas (teisingiau pasakius, atsiribojimas) bei jį liudijantys simptomai: pasipūtimas, žiūrėjimas iš aukšto, rinkiminių pažadų „užmiršimas“, žmonių niekinimas, jų nuomonės ignoravimas, abejingumas jų rūpesčiams, begėdiškas savo pranašumų demonstravimas, privilegijų plėtimas ir pan.? Savaime suprantama, iš tos realios padėties, kai valdžia savo galią gauna ne tiek iš visuomenės (suverenios Tautos), bet iš ją finansuojančių ir su ja neatskiriamai suaugusių klanų (t. y. verslo, o neretai ir nusikaltėlių grupių). Nuolatos mus glumina ir rėžia akis tas nuolatinis siaurų grupinių interesų skelbimas valstybės interesais. Kai publika tą mato, ji sako: „nesąmonė“, „absurdas“, čia ne valstybės interesai. Bet kadangi ne taip dažnai valdžios žmonės spindi išmintimi, neįmanoma suprasti, ar tai daroma iš kvailumo, ar iš savanaudiškumo. Kita vertus, tokioje situacijoje nemokšiškumas ir diletantizmas puikiausiai sutaria su valstybės turtą grobiančių žmonių klanu. Tas sutarimas prasidėjo nuo to momento, kai buvo suteikta teisė visokioms verslo grupėms „remti“ (tai yra papirkinėti) jiems labiausiai patinkančias partijas. Štai iš čia išaugo ir 20 metų klestėjo tas pagrindinis viešasis „valdžių teisingumas“, prieš kurį klaupiasi ir politikai, ir trys ketvirtadaliai respublikinės žiniasklaidos. Jis įtvirtino ne tik valdžios atitrūkimą nuo visuomenės, bet ir partinės ideologijos prioritetą prieš protą ir profesionalumą. Rinkimai vyksta tik kas ketveri metai, o savo klanams reikia atidirbinėti kasdien.

Politikai mėgsta sakyti: „Ko jūs norite iš valdžios, juk mes esame tos pačios Tautos dalis; kai Tauta pasikeis, pasikeis ir valdžia.“ Toks „aiškinimas“ ne tik tendencingas, bet ir nesąžiningas. Įdomu stebėti: kai valdymo aistros apimti asmenys veržiasi įvaldžią, jie visada skelbia savo pranašumus („žinojimą“, „gebėjimą“, „patyrimą“ ir t. t.), bet kai tik tenka atsakyti už valdymo padarinius, tada jie slepiasi minioje: atseit jie esą tokie pat, kaip ir visi. Iš tikrųjų valdžia ne tik valdo, bet ir savo elgesio viešumu teikia gyvenimo pavyzdžius bei savo sprendimais daro lemiančią įtaką žmonių tarpusavio santykiams.

Dviveidžiai politikai save laiko pragmatikais. Jiem nė į galvą neateina, kad tokiems pragmatikams neįmanoma priimti įstatymo, kuris įpareigotų publiką be veidmainiavimo jį „vykdyti“. Juokinga stebėti, kaip patys politikai, su pasimėgavimu naiviai kartodami iš intelektualų žargono pasiskolintą filosofo Witgensteino mintį apie kalbos žaidimo taisykles, patys nepastebėdami pasako visą tiesą apie savo pačių praktikuojamą įstatymų priėmimo būdą. Jie ne įveda, o tik žaidžia, imituoja teisingumą. O kas mėgina suabejoti tokiu „teisingumu“, apšaukiamas „idealistu“. Jau pačiu dviveidišku elgesiu pranešama: rimtai nežiūrėk į šias žaidimo taisykles; tik išmok jomis naudotis, kad susitvarkytum savo paties reikalus. Bet pasirinkus tokią gyvenimo taktiką, atsiranda dar ir kita galimybė: jeigu įstatymai yra tik žaidimo taisyklės, kodėl politikai negalėtų tyčia palikti juose spragų, kad to paties klano žmonės galėtų sukčiauti. O jeigu jiems patiems nepavyktų to padaryti, atsiranda advokatai, kuriems už tų spragų atskleidimą mokama po 2000 litų už dviejų valandų konsultacijas.

Apskritai valdžia, nedėdama pastangų suderinti (harmonizuoti, suminkštinti) žmonių ir atskirų jų grupių tarpusavio santykius, savo sprendimais tarnaudama tik atskiroms jų grupėms, supriešino juos tarpusavyje ir net sudarė tokias sąlygas, kad jie ėmė masiškai bėgti iš savo šalies lyg žiurkės iš degančio namo. Kaip vaikų bėgimas iš savo namų paprastai liudija nenusisekusią tėvų sąjungą, taip gyventojų bėgimas iš savo valstybės geriausiai signalizuoja apie valdžios susvetimėjimą ir jos antihumanišką politiką. Niekada istorijoje dar nėra taip buvę, kad mūsų šalis sumažėtų milijonu gyventojų. Kol bus tokia šalies gėrybes klanų labui susiurbianti valdžia ir didėjantis jos gyventojų susiskaldymas, tol vyks ir Tautos demoralizacija, pasireiškianti patyčiomis, didėjančiu nusikaltimų žiaurumu ir savinaika. Kaip kalakutas naginę, politikai yra įsikandę finansinės krizės sukeltą bedarbystę. Atseit ji privertusi žmones trauktis iš Lietuvos. Jiems patogu nutylėti, kad jau iki krizės Lietuva buvo tapusi pamote, ir jau du dešimtmečius lietuviai sparčiai spruko iš Lietuvos.

Čia aš neketinu sumažinti krizės reikšmės. Iš tikrųjų užklupusi krizė buvo „kalta“, kad valdžiai teko imtis, kaip įprasta sakyti, „nepopuliarių sprendimų“. Čia jai reikėjo veikti operatyviai, dažnai net savo rizika ir atsakomybe. Bet didžiausia jos bėda buvo ta, kad tokiomis sąlygomis ji nesugebėjo ir nenorėjo įvertinti sunkiausiai gyvenančių žmonių būklės ir visiems socialiniams sluoksniams teisingai subalansuoti užgrūvančių nuostolių ir praradimų. Net priešingai. Kartais atrodė, kad valdžios apskritai nėra: ji leido vieniems demonstruoti savo grobimo galią, plėsti privilegijas, kas vakarą fejerverkais skelbti savo triumfą, o kitiems veržtis diržus, ištverti infarktus arba emigruoti į Vakarus. Tai skatino ne tik žmonių nepasitikėjimą, bet ir neapykantą, grasinančią valstybės katastrofa. Marksistai tai būtų pavadinę revoliucine situacija. Bet jų Lietuvoje daug nebuvo. Nebuvo nė savo funkcijas pajėgiančių atlikti profsąjungų: viskas, ką jos pajėgė daryti, buvo tik koketavimas su valdžia trišalėje taryboje. Todėl žmonėms neliko nieko kito, kaip tik visą savo neapykantą valdžiai išlieti piktomis kalbomis ir jau viešai legalizuotais keiksmažodžiais. Tiesa, Lietuvos socialinę padėtį gana gerai analizavo du taikūs ir kantrūs profesoriai, verti savo titulo – Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis. Pačiais kilniausiais motyvais be paliovos jie įtikinėjo, kokios nepataisomos skriaudos yra padaromos visai valstybei, kai valdžia savo sprendimais pavojingai žaidžia ištisų socialinių sluoksnių likimais. Bet jokia valdžios institucija neišgirdo jų balso. Buvo aišku, kad jos uoliai atidirbinėjo tiems, kuriems buvo įsiskolinusi.

Per 20 metų mes jau labai pavargome nuo tų pačių politikų ir bene penkių politinių komentatorių. Kažkoks amžinas sugrįžimas: tas pats ir tas pats. Ne tiek dėl to, kad jų veidai be paliovos visais šalies kanalais dauginami ir kartojamos tos pačios mintys, bet kad tie patys jų pažadai, tas pats abejingumas tautos ir valstybės likimui, tie patys gudravimai, pasiteisinimai ir išsisukinėjimai, tas pats gviežimasis privilegijų, ta pati politinė korupcija, tas pats nesugebėjimas paaiškinti priimamų sprendimų ir atsakyti už juos, tas pats lyderių vengimas atsistatydinti po pralaimėtų rinkimų, tas pats savų nusižengimų glaistymas, o oponentų juodinimas ir galų gale tas pats arogantiškas požiūris į rinkėjus. Glausčiau sakant, čia nepaliaujamai demonstruojamas vienas ir tas pats politikų neįgalumas ryžtis moralinėms permainoms, o visuomenės nepajėgumas pasipriešinti tam neįgalumui. Politikai nenori prarasti privilegijų ir bijo permainų, o visuomenė neturi vilties, kad priešintųsi. Nematyti ir trijų ketvirtadalių sąžiningos žiniasklaidos, kad žmonės sužinotų tikrąją padėtį, ir patikimų lyderių, kad mobilizuotų jų valią veikimui. Krizė ne krizė – politikai nė per pėdą nesitraukia atgal, bet stengiasi išsaugoti viską, ką yra nutvėrę jų pirmtakai, o visuomenė niršta ir pyksta keikdama visą pasaulį arba prašydama Dievo malonės. Bet permainų kol kas nežymios. Patys politikai tą kartojimąsi paprastai vadina lipimu ant to paties grėblio. Tik visai nepagrįstai: jeigu tai grėblys, kodėl jis niekam ir niekad netrenkia į kaktą? Vis išsisukama arba yra išsukama. Kodėl tokiais dinamiškais laikais Lietuvos politikoje toks vienodumas? Matyt, čia viską stabdo tas pats kolektyvinis bendradarbiavimas, kurį rusai vadino взаимная порука. Ar neteisus monsinjoras A. Svarinskas sakydamas, jog šitokią elgseną mes esame paveldėję iš sovietinių laikų?

Man atrodo, kad mes atėjome į nepriklausomybę visiškai nepasiruošę protingai ir atsakingai laisvei. Kaip nuo grandinės nutrūkę šuneliai, nuo vieno kraštutinumo aklai puolėme į kitą. O iš to išėjo savivalė, įtvirtinusi iš principo amoralią stipriojo „teisę“, kurioje lengvai sueina kraštutinumai – autoritarinė prievarta ir absoliuti laisvė. Ji leido persidažyti naujomis spalvomis ne tik sovietinei nomenklatūrai, bet ir kriminalinėms struktūroms. Ilgainiui tokiomis galimybėmis ėmė naudotis ir visi kiti į kokią nors bėdą patekę arba tiesiog silpnų moralinių įsitikinimų bei reliatyvistinės orientacijos žmonės. Visas šis frontas sutartinai ėmė kurti antihumaniškas, priešvalstybines gyvenimo formas. Jis diegė „skylėtus“ įstatymus, brangius advokatus, padedančius pro šias skyles išvesti kriminalines gaujas, be galo vilkinamas bylas, minkštus prezidentus, „teisėtas“ privilegijas, lyderius be stuburo, dviveidišką dorovę, politinę korupciją ir galų gale valdžios suaugimus su verslu bei nusikaltėlių grupuotėmis.

Kai susvetimėjusi valdžia užsidaro savo siaurų interesų rate, nelieka kito būdo jai atsverti, kaip solidarumu grindžiamas pilietinis pasipriešinimas. Bet iš seno prie susvetimėjusios valdžios pripratę žmonės yra stebėtinai kantrūs. Iki šiol jie dar nėra atgavę laisvų piliečių orumo ir nėra išmokę jo ginti, net solidarumo jiems nesiseka parodyti, kad pasipriešintų savivalei ir jos įteisinimui. O tokioje situacijojoje, kai išnyksta visuomenės kontrolė, morališkai silpni valdžios žmonės ima sparčiai degraduoti: prasideda ir visai atvira valdžios ir su ja susijusių sluoksnių demoralizacija. Kitaip sakant, vyksta tai, kas nusakoma seniai nuvalkiotu sakiniu: „Valdžia sugadina žmones“. Ne dabar tas procesas prasidėjo. Bet jį labiausiai išryškino Garliavos įvykiai ir Seimo rinkimų dviprasmybės, peraugusios į Seimo susikirtimus su prezidentūra.

Daug metų žiniasklaida skelbė informaciją, o visa Lietuva kalbėjo apie kai kurių valdžios vyrų ir su jais susijusio „elito“ pedofiliškus polinkius bei jų organizuotas išvykas į vaikų namus, o vėliau liudijimus apie mažametės Kedytės išnaudojimą ir dėl to įvykusią tragediją, kainavusią kelių žmonių gyvybes, bet pedofilijos byla nebuvo iškelta. Vėliau tų aukų skaičius dar padidėjo, bet jų užsakovai nebuvo išaiškinti, o pedofilijos bylos neatsirado. Dabar jau įvardyti aukščiausi policijos pareigūnai, sustabdę tos bylos iškėlimą. Žiniasklaida, matyt, neklydo. Matyt, neklydo ir psichologės, nustačiusios seksualinio išnaudojimo faktą. Tikriausiai neklydo ir pats D. Kedys. Bet iki šios dienos niekas tikrai nežino, ar Kedys buvo sąmoningas žudikas, ar tik auka, savo aktyvumu išprovokavusi organizuotą gangsterišką pedofilų atsaką.

Bet visiems padoriems žmonėms, su nerimu sekusiems šiuos įvykius, keturi dalykai parodė, kad valdžia viską daro, kad į tą klausimą kaip tik nebūtų atsakyta. Pirma, dėl to ilgai buvo stabdomas pats pedofilijos bylos svarstymas. Antra, prokuratūra, užuot iškėlusi pedofilijos bylą, kainavusią jau daug gyvybių, ėmė organizuoti atakas prieš Kedytės tetą N. Venckienę, kad atimtų iš jos ir senelių globojamą mergaitę. Kaip reikėjo žmonėms suprasti šitą vežimo pastatymą prieš arklį? Kai padariniai paverčiami svarbesniais už priežastis, susiduriame su tuo pačiu anksčiau minėtu absurdu. Negalėjo nekristi žmonėms į akis, kad taip nesėkmingai bandoma perkelti visuomenės dėmesį nuo žudynių problemos į periferinį dalyką – abejotinos reputacijos biologinės motinos teises. Žinoma, abu šie klausimai turėjo būti svarstomi, bet toks bylų sukeitimas nesuderinamas nei su sveiku protu, nei su padorumu. Užsiimdama tokiu pėdų mėtymu, šių procesų organizatoriai patys išsidavė. Normalūs žmonės, kurie nėra užmiršę, kas yra elementari logika ir vertybių hierarchija, negalėjo čia nematyti klaninio intereso, kurį galutinai patvirtino prievartinis pustrečio šimto policininkų įvykdytas mergaitės išnešimas iš senelių ir tetos namų. Tai trečia. Ir, ketvirta, visos Lietuvos akyse įvykdytas prievartos aktas, kurio vaizdą dar iki šiol galima pamatyti internete, visos valdžios ciniškai pripažino teisėtu. Net padorumu garsėjusi Seimo pirmininkė pasidavė. Susitaikė su prievarta net ir Prezidentė. Įdomu, kaip turėjo būti įvykdyta prievarta, kad ji būtų neteisėta?

Taigi valdžia, padedama trijų ketvirtadalių žiniasklaidos, atliko mažiausia keturis akivaizdžiai neteisėtus bei situacijai neadekvačius veiksmus: bylos sabotavimą, priežasčių pakeitimą padariniais, prievartinį mergaitės pagrobimą bei to pagrobimo įteisinimą ir pabaigoje – tiesiog juokingų kaltinimų ataką prieš buvusią teisėją N. Venckienę. Buvo įtikinamai parodyta, kad iki bylos iškėlimo reikėjo nušalinti paskutinę pedofilijos liudininkę, o paskui atsikeršyti buvusiai teisėjai. Ką žmonės turėjo galvoti apie tokią valdžią? Kad nėra valdžių pasiskirstymo ir kraštą valdo vienas ir tas pats demoralizuotas klanas. Žmonės visa tai matė ir, susitaikydami su tokia politika, patys darėsi nusikalstamų veiksmų sąjungininkais. Skaudu tai pripažinti, bet civilizuoto padorumo egzamino jie neišlaikė. Jiems tiesiog stigo moralinės jėgos, kad tokios machinacijos nedelsiant būtų sustabdytos.

Tačiau valdžios nusikaltimų atvirumas ir prastai maskuojamas akivaizdumas perpildė kantrybės taurę. Pribrendo neišvengiamybė iš naujo atstatyti ir pažymėti seniai ištrintą ribą tarp padorumo ir išdavystės. Išeidami į miestų aikštes, jautriausios sąžinės žmonės ėmė demonstruoti savo atsiribojimą nuo visą šalį apėmusių demoralizacijos procesų. Didžiausią padėką čia reikia pareikšti Dariui Kuoliui ir jo bendraminčiams. Labai kantriai ir atkakliai jie ėmė kelti gana santūrų tiesos reikalavimą. Ar ne simptomiška, kad iniciatorių tarpe visai taip pat, kaip ir sovietiniais laikais bei sąjūdžio pradžioje, vėl stovi patvariausi ir labiausiai išbandyti moralinio ir apskritai dvasinio patvarumo stulpai – Nijolė Sadūnaitė ir Alfonsas Svarinskas? Nesvarbu, kad trys ketvirtadaliai žiniasklaidos dabar jų buvimą nutyli, jų atkaklumas primena prancūzų rašytojo Emilio Zolia įsikišimą į Dreifuso bylą pačioje 19 a. pabaigoje. Kai kas čia primena jo viešą laišką prezidentui „Aš kaltinu“. Tik situacija čia gerokai dramatiškesnė, o kaltinimas santūresnis ir žiniasklaidos palaikymas kol kas menkesnis. Sunku pasakyti, kuo baigsis jų rengiamos akcijos, bet tautos moraliniam prisikėlimui tai turi neįkainojamos reikšmės. Jis daug svarbesnis už išėjimą iš ekonominės krizės. Ir nepalyginamai sunkesnis.

Iš snaudžiančios sąžinės būsenos Tautą, atrodo, padeda išvesti ir paskutinių rinkimų įvykiai. Dar prieš rinkimus Prezidentė apribojo verslo grupėms jų galimybes remti pasirinktas partijas. Po 20 metų savivalės tai buvo drąsus sprendimas. Tačiau reikia apgailestauti, kad perkeldama rinkimų išlaidų naštą ant visos šalies gyventojų pečių ir išsaugodama kelių Seimo partijų privilegijas, ji paliko nepažeistą šališko „teisingumo“ tradiciją, kurios neįmanoma suderinti ne tik su dorove, bet ir su Konstitucijos reikalavimais. Bet didžiausias paradoksas, kad biudžeto lėšos buvo skirtos partijoms, kurios įtemptos konkurencijos sąlygomis rinkimų metu labiausiai papirkinėjo savo rinkėjus.

Mes tikrai nežinome, ar tie papirkinėjimai taip smarkiai išaugo, ar jie tik išryškėjo dėl griežtesnės kontrolės, bet yra pagrindo manyti, kad mes pamatėme dar vieną politinės korupcijos aisbergo viršūnėlę, paaiškinančią to paties valdžios susvetimėjimo priežastis. Tas naujai apnuogintų priešrinkiminių ir rinkiminių politinės korupcijos faktų susipynimas su vilkinamomis bylomis ir kaltinamųjų atsidūrimu valdžios postuose taip vieningai buvo išviešintas konkuruojančių politikų ir žiniasklaidos, kad pati valdžia galų gale buvo priversta iškelti reikalavimą ne tik sugriežtinti rinkimų įstatymo normas, bet net ir iškelti partijų likvidavimo galimybę. O tai dar vienas žingsnelis, stiprinantis viltį, kad yra galimybė valstybei išeiti iš moralinės krizės.

Tiesos.lt