Valstybės UABizacija

Pasaulis iš krizės gelbstisi stiprindamas valstybės vaidmenį, didindamas valstybinio sektoriaus įtaką ir svorį, perimdamas į valstybės rankas iš privataus kapitalo eilės įmonių valdymą, žymiai aktyviau gindamas viešąjį interesą. Visiškai priešingą poziciją pademonstravo Vilniaus miesto savivaldybės vadovas praėjusią savaitę paskelbdamas apie „naujo kelio pradžią“ – neva strateginę reformą, kurios tikslas parduoti savivaldybei priklausančias įmones ir nekilnojamąjį turtą.

Pasak savivaldybės informacijos, principinį susitarimą dėl didžiosios dalies savivaldybei priklausančio turto pasirašė visos valdančiąją daugumą sudarančios frakcijos. Bus atsisakoma atseit savivaldai nebūdingų funkcijų ir nereikalingo turto.  Meras, komentuodamas tokį sprendimą, akivaizdžiai stengėsi klaidinti gyventojus: „Žengiame daugelio pažangių valstybių pramintu keliu – atsisakome turto, viešąsias paslaugas perleidžiame rinkos dalyviams“. Taip išeina, jog tarnavimas viešajam interesui, paslaugų teikimas žmonėms, visuomenės poreikių tenkinimas nėra savivaldai būdingos funkcijos.  Įdomu, kokios tada tos savivaldybei „būdingos funkcijos“? Gugenheimų statyba? Meras dar minėjo Estiją, kaip sektiną pavyzdį Vilniui. Tačiau nepasakė, kad eidamos tokiu keliu ir išpardavusios turėtus pastatus dėl to, kad stokojo lėšų jų atnaujinimui, kai kurios Estijos įstaigos dabar moka už nuomą per metus tiek, kiek būtų kainavusi visų tų pastatų renovacija. Taigi, reikia būti labai turtingiems, norint leisti sau tokią prabangą. „Savivaldybės įmonės mums lyg ant kojų užkabinti inkarai. Dėl to ir norime parduoti įmones“, - sako meras, taip aiškiai parodydamas savo nesugebėjimą tvarkytis ir vadovauti. „Privatiems investuotojams daug svarbiau uždirbti pelno“,- teigia jis ir taip pripažįsta, jog privatiems subjektams perduotos paslaugų teikimo funkcijos miestui ir miestiečiams dar brangs. Pavyzdžių nebūtina ieškoti Estijoje. Jų užtenka ir Lietuvoje. Karti Lietuvoje vykusios privatizacijos patirtis byloja, kad privataus investuotojo interesas siekiant pelno paprastai patenkinamas dviem būdais: taupant ir neinvestuojant į perimtą ūkį bei didinant paslaugų tarifus. Prieš dešimtmetį, kuomet buvo išnuomoti Vilniaus šilumos tinklai, savivaldybės atstovas, pasitelkęs būsimą „Rubikono“ vadovą, gyventojams aiškino apie tai, kaip mažės šilumos kainos, gerės paslaugų kokybė ir savivaldybei nereiks sukti galvos dėl šilumos ūkio išlaikymo, jeigu jį atiduosime prancūzų įmonei „Dalkia“. Praėjus eilei metų, mes matome kitokį vaizdą: „Rubikonas“ apraizgė visą Lietuvą ir tapo viena įtakingiausių ir galingiausių verslo grupių. O gyventojai, nepakeldami augančių kainų (dar papildomi mokesčiai už prietaisus, gyvatukus ir pan.) liko įsiskolinę už šildymo paslaugas (tik už pastaruosius metus) 120 milijonų litų. Darželiams, mokykloms, kitoms savivaldybių žinioje esančioms įstaigoms neužtenka biudžetų vien už praėjusių metų šildymą susimokėti. Už lango vėsus ir darganotas spalis, o žaidimai su šildymo kainomis tęsiasi. Jos lyg tai turėtų mažėti, tačiau... Aišku viena, kad nesant konkurencijos, kuomet šilumos energijos įmonėse tvarkosi privatūs subjektai, kurių pagrindinis tikslas – pelnas, visada bus surastas būdas, kad tas pelnas nemažėtų. Pavyzdžiui, koks nors „cirkuliacijos mokestis“.  Tad pats laikas būtų įsiklausyti į vartotojų atstovų siūlomą išeitį: šilumos ūkį turi perimti valstybė. Šilumos ūkis – ne vienintelis valstybinio sektoriaus naikinimo pavyzdys. Praėjusią savaitę, atrodo, buvo pradėta šluostyti dulkes ir nuo „Lietuvos geležinkelių“ privatizacijos klausimo. Naujoji Susisiekimo ministerijos vadovybė iškart po rinkimų kėsinosi privatizuoti geležinkelį. Jų kėslus pristabdė tik viešumon iškilusios skaudžios „Lietuvos avialinijų“ privatizavimo pasekmės. Tiesa, dar trukdė labai akivaizdžiai skirtingos Susisiekimo ministerijos ir „Lietuvos geležinkelio“ vadovybių politinės pažiūros, tiksliau, simpatijos skirtingoms politinėms partijoms. Tačiau, turint bendrą tikslą, šiuo atveju, atrodo, „politines pažiūras“ bus galima ir paaukoti. Ypač kai norima kuo greičiau pamiršti visiems akis badžiusius „fly LAL“ veiklos rezultatus. Vilniaus meras aiškina, jog savo „strateginę reformą“ vykdo „atidžiai išanalizavus užsienio pavyzdžius“.  Tik gal vis tik reikėtų pirmiausia paanalizuoti savus pavyzdžius. Gal tada būtų aiškiau ir kodėl šiemetinę Nobelio premiją pažangios valstybės įteikė ekonomistei paneigusiai nuostatą, kad visuomeninis turtas visuomet tvarkomas prasčiau, todėl jis turėtų būti privatizuojamas. Gal tada ir visuomenei būtų aišku, kuri reforma yra tinkama, o kuri – tik eilinė valdžiažmogių afera, valstybės UABizacija, kuriai reikia priešintis. Šaltinis: demokratija.eu„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]