Valstybinis jaunimo teatras sezoną pradės tarmiškai

Jau tampa įprasta, kad vasaros metu Arklių gatvė virsta statybų aikštele. Jaunimo teatras po truputį remontuoja savo patalpas ir rugsėjo pabaigoje ruošiasi atverti duris žiūrovams. Pirmasis spektaklis – Chucko Palahniuko „Kovos klubas“ – rugsėjo 27 d. dalyvaus šių metų festivalio „Sirenos“ programoje ir toliau ant jaunuoliškų pečių neš „No Theatre“ teatro idėjas. O naujausias spektaklis – Žemaitės „Trys mylimos“, kurio premjeros laukiama spalio 12–13 d., ragins pažvelgti į tai, kuo lietuviai didžiuojasi ir išsiskiria iš kitų šalių, bei panagrinėti, kuriame lietuviškų žodžių sąskambyje galime ieškoti tautinės savasties ir minties autentiškumo.

Pirmoje premjeroje – unikali Lietuvos kraštų šnekta

Teatro vadovas Algirdas Latėnas ir didžioji trupės dalis šiuo metu vieši Baltarusijos festivalyje „Belaja Veža“, kuriame pristatomas spektaklis „Ledi Makbet“. Iškart po gastrolių bus tęsiamos dar rugpjūtį pradėtos spektaklio „Trys mylimos“ repeticijos.

Žinia, kad 2013-ieji yra paskelbti Tarmių metais, nebuvo netikėta, – priešingai, ilgai laukta. Režisierius prisipažino, kad seniai puoselėjo mintį sukurti Jaunimo teatre spektaklį, kuriame skambėtų unikali įvairių Lietuvos kraštų šnekta. Tam jis pasirinko lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komediją. Ne kartą Lietuvos teatruose statyta, vis iš naujo atgimstanti, tikriausiai laiko neįveikiama pjesė tapo raktu naujausiam režisieriaus A. Latėno sumanymui. Naujame spektaklyje kiekvienas herojus prabils vis kita tarme.

Iš Telšių kilusi aktorė Nijolė Narmontaitė ypač džiaugiasi būsima premjera. Jos kuriama Motina prabils žemaitiškai. „Manau, tokio autentiškumo prieskonio Lietuvos scenai seniai reikėjo. Kalba yra žmogaus šaknys. Aš visada džiaugiuosi, jeigu galiu bendrauti žemaitiškai, o tai daryti scenoje – svajonės išsipildymas", – sako N. Narmontaitė. Kiti aktoriai – Nerijus Gadliauskas, Neringa Varnelytė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė ir Gediminas Storpirštis – taip pat kalbės jiems artimomis tarmėmis.

A. Latėnas sutinka, kad Žemaitės kūrinys „Trys mylimos“ yra gana primityvus, o autorės požiūris į jos herojus – supaprastintas. Režisierius ieškojo keleto išeičių, kaip šią pjesę padaryti aktualią ir priimtiną šiuolaikiniam žiūrovui. Nors pjesėje kalbama apie universalias temas, tokias kaip amžinos meilės troškimas, pasak vadovo, to neužtenka: „Repetuojant pirmiausia buvo atsispirta nuo pačios Žemaitės asmenybės. Žinant jos biografiją, jos išgyvenimus, pjesę darėsi vis įdomiau nagrinėti ir analizuoti. Vėliau atsirado daugybė paralelių ir kitoks supratimas, apie ką kalbėjo rašytoja – stipri, aistringa gyvenimui moteris.“

Politinio teatro apraiškos

Antroji sezono premjera Jaunimo teatro repertuarą papildys Lenkijoje politinio atgarsio sulaukusia pjese provokuojančiu pavadinimu „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“.

„Mane asmeniškai jau kurį laiką kaip žmogų, kaip pilietį erzina ir gana skeptiškai nuteikia pseudodemokratinis, pseudoliberalus kapitalistinis pasaulis. Tampa aišku, kad rinkos ekonomikoje laisvės nėra. Dabar mes privalome viską aplinkui toleruoti ir kuo daugiau toleruojame, tuo labiau užsidarome į neveiksnumą“, – tokiais žodžiais prabyla Agnius Jankevičius, užsibrėžęs pagal šią pjesę sukurti spektaklį Jaunimo teatro Didžiojoje scenoje.

Režisierius, perskaitęs dramaturgo Pawelo Demirskio pjesę, suprato, kad jie mąsto ir jaučia panašiai. Vis daugiau teatro kritikų dėmesio sulaukiančiam 34 metų P. Demirskiui nereikia ieškoti specialių įkvėpimo šaltinių. Jo pjesių tematiką diktuoja pats gyvenimas, tiksliau, tai, ką akivaizdžiai liudija vis labiau socialiai svetimėjanti Europos visuomenė.

Prieš keletą metų Lodzę sukrėtė skandalas – italų kompanijos fabrike neaiškiomis aplinkybėmis žuvo jaunas darbininkas. Vadovybė kaip įmanydama kratėsi atsakomybės už šį įvykį, bandė papirkti darbininko giminaičius. P. Demirskiui tai buvo impulsas pradėti rašyti tai, kas keletą dienų tapo aktualiausia žiniasklaidos tema.

Dramaturgui teatro scena – tai politinių debatų vieta. Jo argumentai yra kasdienio gyvenimo faktai, liudijantys apie niūrią eilinio piliečio padėtį kovoje su nykstančiu žmogiškumu demokratinėje valstybėje. „Aš tikiu, kad teatras privalo būti publicistinis, bent jau ta prasme, kaip mums vaizduojamas ir pateikiamas pasaulis“, – sako dramaturgas.

A. Jankevičius nenori, kad būsimas spektaklis taptų tik vieno žmogaus nelaiminga istorija, kuriai kiti žmonės liktų abejingi. Pasak režisieriaus, sunkiausia užduotis yra paversti žiūrovą aktyviu dalyviu, įtraukti jį į veiksmą ir atvesti į kreivų veidrodžių karalystę.

Lyčių dramos klausimai

Po nedidelės pertraukos mažoji teatro scena vėl taps teatrinių eksperimentų vieta. Šiais metais čia savo diplominį darbą pristatys jaunoji režisierė Saulė Norkutė. S. Norkutės veikla apima keletą sričių. 2003 m. ji studijavo LMTA teatrologijos mokslus. 2008 m. Prahos kino mokykloje baigė režisūros ir scenarijaus rašymo kursus. Įvairiuose kino, animacijos, radijo teatro projektuose dalyvauja kaip režisierė ir dramaturgė. Šiuo metu tęsia studijas Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje Londone.

S. Norkutė spektaklyje „Regimo pasaulio riba“ tyrinės, kokiu būdu į mūsų protus įperšami lyčių stereotipai ir laimės receptai. „Man įdomu, kaip iš filmų, teatro, reklamos ar paliesti kitos mus supančios informacijos susikuriame laimės formulę ir ką tai slepia. Ar tai, kaip matome pasaulį, save, kartais nėra tik vienos lyties požiūrio kampas, sukurtas tam, kad išsilaikytų skirstymasis į lytis? Kiek mus veikia archetipai ir kaip jie transformuojasi iš kartos į kartą? Kodėl tam tikrai amžiaus grupei yra būdingi vienokie ar kitokie nusistatymai, neleidžiantys pažvelgti už savo rato ribų?“ – tokius klausimus kelia S. Norkutė ir juos toliau nagrinės kartu su aktorėmis Danute Kuodyte, Jone Dambrauskaite bei Giedre Giedraityte, pasitelkusi dokumentinės dramos principus.