Internete pasirodė peticija pavadinimu „Vilniečiai savivaldybės prašo „vamzdį“ prie Neries iškelti į kitą vietą“. Renkami parašai, šia tema vėl užvirė aštrios diskusijos.
Skelbiama, kad į kovą su vamzdžiu stojo garsi Lietuvos dainininkė Liepa Mondeikaitė, žinomas modelis Simona Starkutė, poetas Timūras Jotva ir net buvęs krepšininkas Matas Niparavičius bei kiti garbūs žmonės. Surinkus parašus, peticiją ketinama pateikti miesto merui Artūrui Zuokui.
Nesinori plačiau vertinti šios iniciatyvos autorių bei palaikytojų, tačiau kategoriškai negalima pritarti tokiai iniciatyvai.
Klausimas, ar vamzdis menas, ar ne menas šiuo atveju yra visiškai antraeilis dalykas, ir palikime tai spręsti profesionaliems meno kritikams.
Vamzdis, pirmiausia, tai mūsų laikmečio simbolis. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos simbolis. Ir tą simbolį, patinka jis kam nors ar nepatinka, privalu išsaugoti ir ateities kartoms.
Juk ir pats garsusis VEKS'as ne visiems patiko, tačiau tai nebuvo pagrindas rinkti parašus ir stabdyti visą, trečdalį milijardo litų kainavusį prestižinį tarptautinį renginį.
Todėl nesiveliant į platesnes diskusijas reikia pasakyti, ką turėtume padaryti, kad vamzdis Vilniuje įgytų dar didesnį svorį bei žinomumą ir taptų tiek turistų, tiek ir vietinių gyventojų mėgiamu traukos centru.
O privalu padaryti labai nedaug, tik kelis elementarius ir nebrangius dalykus.
Pirma, reikia įrengti daugiau suoliukų, kur žmonės atėję pabūti prie vamzdžio galėtų prisėsti, pasigrožėti pačiu vamzdžiu ir puikia Vilniaus panorama žvelgiant nuo vamzdžio pusės. Galbūt bent šiltuoju metų laiku netoliese vamzdžio galėtų veikti ir jauki lauko kavinė ir pan.
Antra, būnant prie vamzdžio turi būti sudaryta galimybė gauti daugiau informacijos apie vamzdžio, o tuo pačiu ir viso VEKS'o istoriją, apie tai, kaip plačiai pasaulyje nuskambėjo šis projektas, išgarsino ir dar ilgai garsins Lietuvą, su kokiais sunkumais susidarė savo kūrybiniame kelyje, kaip juos pavyko įveikti ir t.t.
Ir trečia, keista, kad tai nebuvo padaryta kartu su vamzdžio premjera (tiesa, tuomet buvo sunkmetis, gal tuo metu valstybė pritrūko lėšų) – kuo skubiau būtina sumontuoti apšvietimą, ir vamzdis švytėtų ne prasčiau nei Gedimino pilis, vamzdžiu galima būtų grožėtis ne tik dieną, bet ir nakties metu.
•••••••
G. Babravičius |
„Tokio išskirtinio dėmesio Vilnius nebuvo sulaukęs nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Džiugu, jog miestą garsino kultūra, kuri tapo ryškiausia mūsų sostinės ir kartu visos Lietuvos ambasadore. Neabejoju, ryškiausi kultūros sostinės projektai ilgam įsitvirtins vietos bei tarptautinėje kultūros ir meno arenoje", - 2010 m. sausį yra sakęs tuometinis Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius.
Dar stipriau apie kultūrą 2007 m. rugpjūtį yra pasakęs tuometinis Vilniaus meras Juozas Imbrasas: „Visada prisiminkim, kad mes esam Europos kultūros sostinės piliečiai, ir tai bus labai daug!"
Pabaigai
Lietuvoje dar vis pasitaiko politikų ar visuomenės veikėjų, kurie šaukia „NE“. Tačiau Lietuvai reikia daugiau nei „NE“, reikia optimizmo ir „TAIP“, nes „NE“ nieko nekuria, kuria tik „TAIP“, kuria tik teigiantys, o ne neigiantys.
Todėl išsaugokime vamzdį ir didžiuokimės savo unikalia šalimi, mūsų žmonių pasiekimais ir neleiskime niekam menkinti mūsų valstybės.
•••••••
Šia proga siūlome prisiminti specialią, pirmąją TV laidą „VEKS žinios“, gyvai rodytą 2008 m. vasario 27 d. Vilniuje. Kaip vėliau paaiškėjo, ši pirmoji „VEKS žinių“ TV laida tapo ir paskutine. Tačiau tai tik dar labiau padidina jos išliekamąją vertę. Tikėkimės, šį kartą neatsiras siūlymų nerodyti jos bei sunaikinti tokius istorinius archyvinius vaizdo įrašus.
•••••••
Vilnius buvo ketvirtasis iš Rytų Europos miestų (ir antrasis iš Rytų Europos sostinių), gavusių tarp valdininkų prestižiniu laikomą Europos kultūros sostinės statusą. Šį statusą 2005 m. suteikė Europos Taryba. Europos kultūros sostine Vilnius 2009-aisiais tapo kartu su Austrijos miestu Lincu.
Susiję:
Vamzdis privalo gyventi (video)
P. S. Internete jau pasirodė ir profesionalių menininkų eskizai vamzdžio vystymo tema. Štai vienas iš jų pavadinimu „Vamzdžių alėja dešiniajame Neries krante“: