Interviu „RIA Novosti“ buvęs banko „Snoras“ bendrasavininkis Vladimiras Antonovas pareiškė, kad ieškinio Lietuvai suma gali išaugti nuo 40 iki 350 mlrd. rublių (4,81 mlrd. eurų). Rugsėjo 22 d. Maskvos Arbitražiniame teisme vyks posėdis, kuria bus nagrinėjamas V. Antonovo ieškinys, pareikštas Lietuvai.
Ieškovas reikalauja jam kompensuoti nuostolius, kuriuos sukėlė banko nacionalizavimas 2011 m., taip pat pakenkimą dalykinei reputaciją, kurį jam padarė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Toks teisminis procesas Rusijoje įmanomas tapo nuo 2006 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo įstatymas, kuriuo apribojamas užsienio valstybių juridinis imunitetas.
Interviu V. Antonovas papasakojo, kodėl kreipėsi į teismą. Jo teigimu, bankas buvo „faktiškai užgrobtas, eksproprijuotas“. 2011 m. lapkričio 16 d. „į banką tiesiogine to žodžio prasme įsilaužė užsieniečių grupė, o tai draudžia Lietuvos įstatymai, ir atjungė banką, kuris buvo absoliučiai normalus, veikiantis, pelną nešantis bankas“.
V. Antonovo teigimu, tuomet bankui negrėsė bankrotas, o jo korespondentinėje sąskaitoje buvo milijardas litų.
Kodėl bankas buvo uždarytas? „Tai paslaptis, užklota tamsa. Bankas ketino registruoti naują emisiją, kuri jau buvo apmokėta. Lapkričio 18 d. ji turėjo būti registruota. 2011 m. lapkričio pabaigoje gavome leidimo valdyti banką atnaujinimą iš Lietuvos Centrinio banko. Žodžiu, niekas nemanė, kad taip nutiks. O tai, kas nutiko, panašiau į veiksmo filmą nei į nacionalizaciją. Juk nacionalizavo Latvijoje, pavyzdžiui, „Parex“. Akcininkai susitarė su valstybe, pasirašė sutartį. Tai vyko 2008 m., kai bankas prarado likvidumą dėl pasaulinės finansų krizės. Nacionalizacija Latvijoje vyko ilgai, apie metus ramiai akcininkai perdavinėjo savo darbus valstybei. O pas mus viskas įvyko ypač audringai. Beje, Lietuvos Seime buvo net sukurta komisija, kuri vėliau patvirtino, kad nacionalizacija buvo atlikta pažeidus procedūras. (...) Tą lapkričio 16-ąją, likus penkioms minutėms iki kliro su Amerika, banką tiesiogine prasme išjungė iš kištukinio lizdo, atjungė nuo SWIFT sistemos. Į SWIFT kabinetą nei manęs, nei Baranausko neleido, ten jie pateko trenkę saugumo viršininkui, yra teismo parodymai. Žmogui 70 metų, buvęs Lietuvos vidaus reikalų ministras, generolas. Kadangi bankas, kaip mums atrodė, buvo civilizuotoje Europos šalyje, jis buvo visas stiklinis, į jį patekti buvo nesunku – nebuvo geležinių durų, tik apsaugininkas.“
V. Antonovas prisiminė, kad per vieną dieną, lapkričio 18-ąją, dėl „Snoro“ Seimas priėmė septynis įstatymus, jis įsitikinęs, kad tie įstatymai buvo paruošti iš anksto. „Šie įstatymai leido nacionalizuoti banką taip, kaip jie tai ir padarė. (...) Buvo pasamdyta mažytė britų kompanija „Zolfo Cooper“, kurios jau nebėra, kaip nebėra ir visų kitų kompanijų, kurios konsultavo, administravo ir likvidavo tuos, kas uždarė „Snorą“. Jie arba dingo, arba likvidavosi. (...) „Zolfo Cooper“ vadovas, tapęs laikinosios „Snoro“ administracijos vadovu, yra buvęs „Kroll“ vadovas. Tai privati žvalgyba. (...) Įdomu, kad Lietuva veikia visa didžioji pasaulio auditorių ketveriukė – „PricewaterhouseCoopers“, „Deloitte“, „Ernst&Young“ ir KPMG. Su trimis iš jų turėjome interesų konfliktą, nes jie su mumis dirbo, o su „praisais“ neturėjome jokių reikalų. Keista, kad „praisai“, kompanija Nr. 1 pasaulyje, pralaimėjo tenderį „Zolfo Cooper“, kurios paslaugos bankui kainavo 140 mln. dolerių. Tai absoliučiai fantastiška kaina net Londonui.“
„Snoro“ bendrasavininkis teigia, kad „Snoras“ kaip konkurentas trukdė Skandinavijos bankams, tačiau „būtų per drąsu tvirtinti, kad jie dėl visko kalti. Greičiausiai tai susiję su ponios, kuri dabar valdo respubliką, mąstymo būdu. Mes buvome septintieji pagal dydį mokesčių mokėtojai Lietuvoje, aptarnaudavome apie milijoną klientų trijų milijonų žmonių šalyje. Mums būtų buvę labai lengva finansuoti kokius nors rinkimus. Visos žiniasklaidos priemonės vienaip ar kitaip priklausė mums. (...) Ir visas šis bankas priklausė Rusijos piliečiui, – niekada neturėjau jokios kitos šalies paso. Manau, kad ji parodė, kaip Europos šalys elgsis su rusais. Mes su ja, beje, asmeniškai nepažįstami, tiksliau, Baranauskas pažįstamas, o aš ne. (...) Kai Lietuvos Centriniam bankui ėmė vadovauti Vasiliauskas, Centrinis bankas tapo visiškai uždara organizacija, pas jį patekti buvo sunku. Beje, 2011 m. liepos 19 d. mes buvome susitikę, susitikimo metu jis domėjosi mūsų planais dėl žiniasklaidos kompanijų, kas tuomet mane labai nustebino.“
Šaltinis: ria.ru
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]