Pastaruoju metu Lietuvoje kilęs pasipiktinimas dėl rusiško kanalo „Piervyj Baltijskij“ parodytos laidos apie Sausio 13-ąją eilinį kartą patvirtina faktą, kad posovietinės mūsų šalies visuomenė ir politikai dar nėra subrendę europinėms vertybėms.
Minėtoje laidoje Vilniaus televizijos bokštą šturmavusiai „Alfa” grupei vadovavęs Michailas Golovatovas, Rusijos propagandistas Aleksandras Nezorovas ir kiti liudininkais vadinami asmenys pasidalijo savo atsiminimais, esą, per šturmą žuvusius bokšto gynėjus išžudė ne SSSR ginkluotosios pajėgos, o patys lietuviai.
[VIDEO]
Po šio filmo Lietuvoje kilo visiškai neadekvati reakcija, o kai kurie politikai išsakė ir tokių radikalių raginimų, kaip sustabdyti kanalo transliacijas mūsų šalyje.
Tačiau toks isteriškas fanatizmas – tai kelias, vedantis į aklavietę.
Lietuva – europines vertybes išpažįstanti valstybė, o mūsų narystė tokiose garbingose organizacijose kaip ES, ESBO, NATO ir daugelyje kitų, yra ne tik privilegija, bet ir įpareigojimas. Todėl turėtume atsakingai įsiklausyti į tai, ką mums patarė triukšmą dėl televizijos laidos įdėmiai stebėjusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pareigūnė Dunja Mijatovič. Jos pozicija privalo tapti kelrodžiu provincialiai besikarščiuojantiems Lietuvos politikams.
„Draudimais nieko nepasieksi, – priminė D. Mijatovič. Reikia siekti diskusijos su kitaip manančiais. Turime tapti civilizuotesni, ir visiems, o ypač politikams, jau seniai laikas atprasti švaistytis neapgalvotais grasinimais, kurie yra ne kas kita, kaip nedemokratiškas noras pažaboti žodžio laisvę. Atvirkščiai – su kitaip manančiais turime siekti dialogo.“
„Mano požiūriu, geriausia – dirbti su informacija, kuri gali būti neteisinga, dėl jos diskutuoti, bet ne ją uždrausti“, – atsakydama į žurnalistų klausimus sakė už žiniasklaidą atsakinga ESBO pareigūnė D. Mijatovič.
Tai labai pagirtinas pavyzdys, pagirtina pozicija siekiant dialogo, savitarpio supratimo, pagarbos kitaip manantiems.
Todėl jei tuomečiai Lietuvos okupantai sako, kad Sausio 13-ąją žmones traiškė ne tankai, ir ne sovietų armijos kareiviai naudojo jėgą bei šaudė į beginklius – tokius kitaminčius reikia ne keikti, ne atstumti įvairiausiais draudimais, o siekti su jais dialogo, bendrauti, kalbėtis ir aiškintis požiūrių skirtumus.
Ugdydami tokias europinės demokratijos vertybes, kaip pagarba žodžio laisvei ir kitai nuomonei, aukštos ESBO pareigūnės patarimu turėtume vadovautis ir kitais atvejais, kai susiduria du konfliktuojantys požiūriai.
Pavyzdžiui, diskutuojant apie mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės biografijos faktus, negalima kategoriškai teigti, esą, ji elgėsi netinkamai, kai po Kovo 11-osios liko komuniste ir dirbo Lietuvos nepriklausomybės priešų pusėje.
Lygiai taip pat mes turime siekti dialogo su mūsų prezidente. Ir visiškai nesvarbu, kas ji buvo – Burokevičiaus partijos narė, NKVD’isto gaisrininko duktė ar pogrindžio knygnešio dukterėčia – svarbiausia kalbėtis ir diskutuoti. Privalome siekti dialogo, kuris gydo visas žaizdas ir leidžia pamiršti praeitį. O fanatikai, vis dar neįstengiantys kai kurių dalykų pamiršti, turėtų bent iš padorumo apie tai patylėti.
Be abejo, dialogo galima būtų siekti ir su holokausto vykdytojais, mezgant su jais ir jų gerbėjais konstruktyvias diskusijas. Deja, šią žodžio laisvės sritį kiek suvaržė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, nusprendusi, kad holokausto neigimas turi būti draudžiamas. Todėl žydų naikinimo temos bent kol kas nelieskime ir dialogo su žydšaudžiais nesiekime.
O su visais kitais – komunistais, okupantais, koloborantais, aferistais – siekime kuo betarpiškesnio dialogo ir kuo glaudesnio bendradarbiavimo. Vardan Lietuvos, vardan mūsų visų vaikų ateities, vardan humanizmo ir ES vienybės, vardan taikos visoje Žemėje.