Vergvaldija

Valstybėje, kuri save vadino Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, buvo sukurta ypatinga, XX amžiuje unikali, žmonių valdymo ir engimo sistema.

Ar ji unikali žmonijos istorijoje – atskiras klausimas istorikams, istorijos politologams ir filosofams. Dabar imkime tik reiškinį, didžiąją nelaimę ir didįjį nusikaltimą šimtams milijonų planetos gyventojų žmonių ir šeštadalio planetos tautoms. Komunizmo santvarkos kūrėjų ir užkariautojų primesta vergija apimtų dar kur kas platesnes erdves ir milijardus pavergtųjų kai kur ligi šiol, tikrai nepasirinkusių tos laimės; bet šiandien apsispręskime nors dėl SSRS. Jeigu žmonija nori išlikti ir dar būti toliau, ji neišvengiamai turi susitvarkyti pirmiausia protuose ir širdyse su šiuo pabaisiškuoju prievartos paveldu.

1996 metų sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje Rusijos Federacija, kuri kaip SSRS įsipareigojimų tęsėja jau buvo priimta į Jungtines Tautas, užėmusi jose gana taikiai išnykusios SSRS vietą, stojo ir į Europos Tarybą. Visuotinai priimtame tarptautiniame dokumente, už kurį balsavo ir Lietuva, ir pati Rusija, buvo nustatyta nemaža įsipareigojimų naujajai ET narei, tad ir jos įsipareigojimų tarptautinei bendrijai.

Tarp jų – paragrafas, nustatantis Rusijos prievolę padėti „asmenims, anksčiau deportuotiems iį okupuotų Baltijos valstybių, ir (ar) jų palikuonims sugrįžti į savo šalį pagal specialias repatrijavimo ir atlyginimo programas“. Taigi okupacija ir okupuotos šalies gyventojų deportacija (prievartinis išvežimas) į svetimą valstybę (vergų darbui), jų grąžinimas bei žalos atlyginimas. Taip sutarta. Nors jau senovės Romos teisė buvo nustačiusi, jog „sutarčių laikomasi“, tik Rusija sistemiškai nesilaiko net pasaulinio lygmens įsipareigojimų (jei mano, kad jie nenaudingi), nūnai vis dar brangindami bendrosios civilizacijos pagrindus laikykimės Rusijos įstojimo į ET sutarties bent patys – visi kiti nariai. Kuo būdu? Nebūdami Rusija, neturime pagrindo atsiprašinėti dėl jos nesąžiningumo, tačiau būtina atsisakyti abejingumo. Antai popiežius Pranciškus pasmerkė abejingumą kaip didžiąją nūdienos nuodėmę.

Susidėliokime iš pradžių sampratas – koncepcijas.

Laisvė ir nelaisvė

Šeštadaly pasaulio tautos buvo pavergtos diktatūrinio komunistų režimo su valdžios centru Maskvoje. Jos buvo valdomos smurtu ir teroru, tad represijomis ir tų represijų baime.

Nepatenkintieji ir besipriešinusieji buvo tiesiog naikinami. Iš karto arba palaipsniui, kol išnyks pačių vergiškoje saviniekoje. Arba kovoje. Nepatenkintieji, bet paklūstantieji, net pagarbinę pavergėjus ir tijūnus, galėjo tęsti pažemintą kasdien prievartaujamų baudžiauninkų gyvenimą. Ir dirbti, kas nurodyta, ir už tokį atlygį, kokį nustato žmonių valdytojas arba valdytojai. Jie laikė rankose bausmių bizūną ir savo nuožiūra dalijamas menkas likutines gėrybes.

Toks buvo pavergtųjų tautų būvio režimas ir visas sovietų komunizmo laikotarpis. Norintys gyventi kitaip buvo laikomi klaidatikiais ir maištininkais, verčiami arba paklusti valdytojams, arba išnykti. Geresniuoju atveju, sunykti kaip gydomi bepročiai, nesuvokę savo baudžiavinės laimės. Bėgantieji iš vergijos – paskelbti priešais, fanatiško melagio vergvaldžio pasivadinusio „liaudimi“, priešais. Įtariamasis – jau kaltas. Baudžiami „pelnytomis“ bausmėmis ir dar sadistiškai.

Skriauda

Dvasinį žmonių bei tautų luošinimą – dainuokit apie laimę vergijoje, negalintieji pasirinkti kitko, nebent maištą, – lydėjo apiplėšimas, engimas, išnaudojimas. Ypač nuožmus tose vietose, kur imperinės valstybės vergai, išplėšti iš gimtųjų kraštų, buvo badu ir mušimu verčiami dirbti išsekinantį, iš lėto žudantį darbą. Ką per savaitę, ką per pusmetį. Dažnai panašų į kančią ir kankinimą ligi pusbadžio mirties, kol dar naudingi kaip darbo jėga žmogėdriškam vergvaldijos režimui.

Apie šią aukų kategoriją kalba minėtasis Rusijos – neva naujosios Rusijos – priėmimo į Europos Tarybą dokumentas. Su įsipareigojimais bent kiek atlyginti žmonių patirtą skriaudą. Lietuva 2000 metais priėmė nuosekliai sekantį įstatymą dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo. Rusija atsakė patyčiomis iš savęs ir Europos.

Lietuva tęsė kantrų pasirengimą tiems laikams, kai Rusija taps demokratiškesnė, žmoniškesnė, pradės dialogą. Lietuvos pavyzdžiu, po ilgoko skeptiško delsimo, jau seka kitos valstybės – pirmiausiai, Baltijos. Ukraina turi didžiulę sąskaitą už holodomorą – tyčinį badmetį. Gaila tik, jei Baltijos sesės leidžiasi į tuščius ir klaidinančius ginčus: ar okupuotieji, ar okupantai turėję daugiau naudos iš nusikaltimo. Viliuosi, kad Lietuva neklampos šioj baloj. Okupanto „investicijos“ naujai užgrobtose kolonijose – tai jo įsitvirtinimo politika ir jo rizika.

O už nužudytuosius, net nukankintus Rainiuose ar Sibiruose neaprėpiamų piniginių sąskaitų neteikčiau. Kada nors susivoks ir atsiprašys. Pavieniai rusai suvokia, atsiprašo už imperiją, tai mūsų broliai. Tik vergvaldija desperatiškai nori išlikti. Toliau vergdama protus, ypač įnirtingai puldama laisvės idėją, juodindama laisvės kovotojus.

Pasirinkimas nebaigtas

Kol kas, ką matome – tai vis įžūlesnės Kremliaus patyčios. Jos kyla iš giluminės nevilties.

Iš ten ir kerštas – Astravas.

Po Sausio žudynių sakiau per vieną dorą žurnalistą – Aleksandrą Čeparuchiną, – kad Rusijai neišvengiamai teks apsispręsti, ar ji Stalino piktadarybių naudotoja, ar pati jų auka.

Oficiali linija kol kas diktuoja pirmąją valdiškų minčių kryptį, kraugerys garbinamas. Bet žvaigždėse rašoma kitaip.

Ateis žmoniškumo pergalė.

Ateis ir Rusijai arba jos likučiams.

Vergvaldija vis vien išnyks – apie tai galvojo ir dainavo negailestingai kariami ir šaudomi rusų dekabristai.

„Tikėk, bičiuli, užtekės žvaigždė svaigioji laisvės laimės…“