Vidmanto Valiušaičio knygos „Politikos skliaute - velnio arija“ sutiktuvės

2013 m. liepos 25 d. 17 val. leidykla „Žara“ ir Romualdo Ozolo paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“ pristato žurnalisto ir publicisto Vidmanto Valiušaičio politikos komentarų knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“, taip pat naują istorijos bei kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numerį. Abu leidinius jungia nagrinėjamos problemikos laukas.

Renginį ves literatūrologas, Mykolo Romerio universiteto prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas, dalyvaus dr. Romualdas Ozolas, Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Apžvalgininkas Saulius Spurga rašo: „Dievas ir velnias figūruoja Vidmanto Valiušaičio komentaruose. Filosofinis kontekstas ir gilus susimąstymas, kaip ir, rodos, pačias būties šaknis siekiantis rūpestis, yra išskirtiniai šių komentarų bruožai. Jo balsas gerokai išsiskiria daugelio kitų komentuotojų, kurių rašiniai tėra vienadieniai ir momentiniai rašalo tėkštelėjimai, fone. V. Valiušaitį laikiau ir laikau mūsų apžvalgininkų „sunkiąja artilerija“. Tai turtingos, giliai mąstančios ir jautrios asmenybės kūryba, pagrįsta nuodugniomis studijomis. Dėmesys žodžiui atspindi pagarbą skaitytojui ir suteikia rinkiniui išliekamąją vertę. Kūriniai savo forma priartėja prie mažo apsakymo ar esė ir tampa kultūros reiškiniu. Lietuvoje turime vos keletą tokio lygio apžvalgininkų, koks yra V. Valiušaitis. Amžinas nerimas ir tiesos ieškojimas yra intelektualo, kurie seniau buvo vadinami išminčiais ir filosofais, dalia. Ir Vidmantas yra ištikimybės šiai nuskirčiai pavyzdys.“

Savitas V. Valiušaičio braižas, anot Valdo Vasiliausko, - „tai ir aiški individuali pozicija, ir asmeninė atsakomybė, kai neieškai užuoglaudos už partijos, cecho, komandos ar grupės draugų saugios kolektyvinės sienos. Bet tik tokiu atveju ir yra prasmės kalbėti apie laisvą žodį, kuris neįmanomas be vidinės laisvės ir nepriklausomos pozicijos. Iš tikrųjų laisvas žodis įpareigoja netylėti ir tada, kai nesutinki net su savo bendražygiu ar senu bičiuliu. Tai nesyk šioje knygoje demonstruoja ir V. Valiušaitis, kuris apdovanotas pačiu rečiausiu šiuolaikinėje Lietuvos žiniasklaidoje gebėjimu išlikti principingam, ginant savo nuomonę, ir neįžeisti oponento. Gal ir todėl, kad autoriui nėra didesnės žurnalisto ar ir komentatoriaus nuodėmės nei kritika ad hominem. Lietuvoje kritika neretai virsta atviromis patyčiomis ar bent moraliniu teroru, nes nukreipta į žmogų, jo asmenybę, o ne į jo darbus. Protesto balsą prieš žmogaus žeminimą, jo orumo trypimą ne kartą girdime šioje knygoje“.

www.lnm.lt