Viešinti negalima palikti

Kai kalbame apie KGB palikimą, net ne vietoje pavadinime padėtas kablelis turi nemažos reikšmės. Tai, kad anksčiau ar vėliau turėjo iškilti klausimas, ką daryti su prisipažinusiais pagal 1999 metų įstatymą. Akivaizdu, kad valdančiųjų susivienijimas, vadinamas „politine taryba“, gal pirmą ir paskutinį kartą svarsto slaptų KGB bendradarbių reikalus. Kadangi pirmą kartą, tai ir supratimo apie šią problemą ne per daugiausia.

Nors pats esu už maksimalų viešumą KGB palikimo atžvilgiu, tačiau šiame svarstyme reikia atsakyti į kelis klausimus. Leisti ar ne visuomenei susipažinti su prisipažinusių duomenimis ar juos viešinti, tai ne kokios nors „politinės tarybos“ sprendimu sprendžiama problema. Jos kontekstas žymiai platesnis. Žmonės, kurie iki 1990 metų bendradarbiavo su KGB, ne visada galėjo ar drįso laisvai apsispręsti, tęsti ar nusikratyti slapto bendradarbiavimo pančių. Tai buvo pastebėta ir 1990 m. kovo 27 d.  Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pareiškime. Be kita ko, jame buvo paskelbta, kad KGB „duoti pasižadėjimai ar kokie kitokie įsipareigojimai skelbiami nuo šiol netekę galios“ ir pakvietė nuo „kovo 28 dienos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos TSRS valstybės saugumo komiteto organams“. Kartu buvo duotas ir vienas svarbus įsipareigojimas,  „jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu“.Žinoma, nuo šio įsipareigojimo paskelbimo praėjo 25 metai. O ir įsipareigojimas buvo numatytas abiem pusėms – nutrauki bendradarbiavimą, nepatiri persekiojimų, pavardės niekada neviešinamos. Tuo metu klausimas, kiek žmonių realiai nutraukė bendradarbiavimą, buvo labiau teorinis, o pats kreipimasis į slaptus bendradarbius turėjo trikdyti tebeveikiančią KGB. Tik vėliau buvo sužinota, kad KGB galimybės Sąjūdžio pakilimo metais menko – 1988 m. užverbavo 594 žm., 1989 m. – 358, 1990 m. – 117, 1991 m. – 33. O štai po 1990 m. kovo 27 d. kreipimosi agentų skaičius per metus sumažėjo nuo 6377 iki 5598. Kiek iš nutraukusių bendradarbiavimą tuo metu prisipažino, galime tik spėlioti, tačiau Aukščiausios Tarybos komisija 1992 metais turėjo apie 160 prisipažinimų.

Antra vertus, prisipažinimas ir atgaila buvo vertinami kaip moralinis piliečio ir visuomenės apsivalymas. Antrą kartą buvę slapti KGB bendradarbiai buvo pakviesti prisipažinti 1999 m. lapkričio 23 d. pagal naują „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą“, kuris dažniausiai vadinamas liustracijos įstatymu, nors jo turinys yra žymiai platesnis. Atėjo prisipažinti beveik 1600 žmonių. Pagal šį įstatymą Valstybės saugumo departamentas buvo įpareigotas „kaupti, tikrinti ir analizuoti slapta bendradarbiavusių asmenų pateiktus dokumentus, daiktus“ bei „prisipažinusių prašymu imtis priemonių apsaugoti juos nuo šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą“. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui prieš kelis metus VSD perdavė tik prisipažinusių bylas, tačiau ne apsaugos funkciją ar jų parodymų pagrindu surinktus duomenis. Ar išviešinimo atveju Rusijos FSB negaus duomenų, dėl kurių nukentės mūsų valstybės saugumo interesai, ypač jei išaiškėtų, kad dalis buvusių KGB bendradarbių vykdė ir VSD užduotis? Tai kol kas nežinoma.

Pats liustracijos įstatymas neteikė absoliučių neišslaptinimo garantijų. Duomenys galėjo būti išslaptinami, jeigu šie asmenys yra apkaltinti padarę veikas, pripažintas nusikaltimais žmoniškumui, karo ar genocido nusikaltimais. Taip pat, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja. Ir teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kandidatuoti bandė vienas ar du pripažinę asmenys. Tačiau galimybė po prisipažinimo likti įslaptintiems  priklauso nuo įstatymo nuostatų, o ne kokios nors komisijos, VSD ar juo labiau – „politinės tarybos“. Todėl reikia ne kalbėti apie tai, o siūlyti konkretų įstatymo pakeitimą nustatant aiškų slaptumo terminą, apie kurį įstatyme nekalbama.

Su įstatymo keitimu susijusi ir kita problema, kurią, manau, reikia išspręsti viešumo naudai. T.y. reikėtų keisti nuostatas, kuomet tuo pagrindu, jog KGB archyvinėje byloje gali būti duomenų apie prisipažinusį asmenį, ta KGB archyvinė byla skaitytojams neišduodama. Vis tik valstybė neturėtų reguliuoti archyvų tyrinėjimo galimybių tokiu būdu, nes neįsipareigojo kaip nors tvirtinti tyrimo rezultatų (pavyzdžiui, apie mokslininko  atrastą agentą). Todėl priėjimas prie Lietuvos Ypatingojo archyvo bylų negali būti ribojamas dėl liustracijos įstatymo teikiamų slaptumo garantijų. Pastarosios turėtų būti siejamos tik su konkrečiomis VSD sudarytomis prisipažinimo bylomis. O KGB archyviniai dokumentai, prabėgus 25 metams nuo pirmojo Aukščiausios Tarybos pareiškimo, turėtų būti visi prieinami.