Visi keliai veda į Romą

Birželio 23-ioji dabar sutelkusi daugelio dėmesį į neeilinį (o gal po kažkiek laiko jo niekas neprisimins) įvykį – Jungtinės Karalystės referendumą dėl išstojimo iš ES. Pripažinkime: jei tokį referendumą surengtų Slovakija arba Malta, mums būtų nei šilta, nei šalta. O jei Italija? Kodėl pastaruoju metu visi staiga pamiršo Italiją lyg joje ką tik nepasikeitė valdžia?

Tas, kuris sakė, jog „visi keliai veda į Romą“ (Mille viae ducunt homines per saecula Romam), buvo nekvailas. Tai šventojo Alano iš Lilio, neoplatoniko ir mistiko, 1175 m. knygoje „Liber Parabolarum“ išsakyta įžvalga, kad visi keliai veda į vieną tikslą.

Koks birželio 23-iosios tikslas? Ir kas pastaruoju metu nutiko Romoje, Italijoje?

Italijoje įvyko nepastebimas euroskeptikų atėjimas į valdžią, kurį vainikavo moters tapimas Romos mere. Virdžinija Radži (Virginia Raggi) – pirmoji Romos merė moteris. Jos partijos kolegė Kijara Apendino (Chiara Appendino) po rinkimų tapo Turino mere. „Penkių žvaigždžių“ partijai priklausančio moterys triuškinančia persvara laimėjo prieš eurooptimistus vyrus.

Didžioji dalis italų nusivylė Europos Sąjunga kaip visuma: ji tapo prastai valdoma, turi daug ekonominių problemų, gyvenimą apsunkina ir Rusijai įvestos sankcijos, korupcija šalyje.

37 metų V. Radži – 37 metų teisininkė, kilusi iš Romos, turinti vyrą ir vaiką, aktyvi katalikė ir kovotoja su korupcija. Italija seniai neregėjo komisaro Korado Katanio (Corrado Cattani), kurį filme „Aštuonkojis“ („La Piovra“) puikiai suvaidino dabar jau 70-metis Mikelė Plačidas (Michele Placido).

Sako: nori pamatyti, kas dedasi Europoje, nuvažiuok į Romą. Šalia įspūdingų Romos pinijų, mačiusių daugybę imperatorių, žudynių, korupcijos ir niekdarysčių, yra daugybė gerų žmonių, kurie nori gyventi laisvai. Eurooptimistai nuoširdžiai tiki, kad britai nepaliks ES. Aš netikiu. Kodėl?

Jungtinė Karalystė paliks ES tik tuo atveju, jei tai jau numatyta slaptuosiuose protokoluose. Pastaraisiais metais Europa įtartinai skendėjo nežinioje: iš kažkur pasipylė begalė pabėgėlių, kilo gausybė problemų, apie kurias anksčiau nešnekėta arba jų tiesiog nebuvo. Teroras ES anksčiau buvo toks retas, kad niekas nebūtų nė pagalvojęs, jog važiuoti metro yra pavojinga. Dabar vos ne kasdien Briuselyje (pačioje ES širdyje) atliekamos kratos, kažkas sulaikomas, kažkas tyliai vyksta, ir tai nekelia pasitikėjimo ES kaip demokratine imperija. Jei jau pati valdžia nebesusitvarko (žuvis, pūvanti nuo galvos), vadinasi, jai ateina krachas. Neišgelbės nei Amerika, nei Rusija, nei Ukrainos, Turkijos ar visų Balkanų vienu ypu priėmimas į ES. Kas galėtų išgelbėti? Europos Sąjunga neturi to, ką turi stiprios ekonomikos, kurias valdo stiprūs savo disciplina žmonės. Ateina Azijos valanda. Nuo Turkijos iki Kinijos milijonai pasirengę naujų plotų užkariavimui.

Moterys greičiausiai išgelbės Romą ir Turiną nuo korupcijos, bent tuo norisi tikėti. O ES tikėti jau nebeišeina. Kad ir ką besirinktų britai, tai jau yra ES krachas. Su euru ar be jo, su Jungtine Karalyste, ar be jos.

Nes visi keliai veda į Romą. Nes kuriant ES buvo padaryta viena milžiniška klaida: jei Romoje žmonės moka keistis (šis „amžinasis“ miestas visko matė), tai ES tapo didžiuliu biurokratiniu aparatu, nebesuvaldančiu eurokolūkio. TSRS griuvo, kai 15 (beveik perpus mažiau) „draugiškų respublikų“ atsiskyrė, nes nebeturėjo nieko bendra tarpusavyje. Uzbekistanas ir Lietuva – ką mes turime bendro? O ką bendro turi Suomija su Portugalija? Euroskeptiškai nusiteikę danai, nors ir seniai esantys ES, dar prieš beveik du dešimtmečius uždavė šį klausimą. Atsakymo neatsirado. Todėl kilo krizės: ekonominės, pabėgėlių.

O Romoje ramu. Nauja valdžia, naujos viltys, skani espresso iš ryto su bandele, išdidūs miestelėnai, kurie žino, kad kažkaip viskas ir vėl išsispręs, ir bus tų sąjungų dar ne viena.