|
Jums nebūtina būti Liudviko Jakimavičiaus advokatu, nes čia ne teismas ir niekas jo teisių čia nepažeidė. Jeigu jūs turite omeny žodį "advokatas", kaip ginėją, tai vėl gi nereikia jo ginti, nes jo niekas nepuola. Iš mano pusės buvo parašyta kritika dėl kartais aklo citavimo autoritetų, kas yra Lietuvoje ypač populiaru, ir būtent tai panaudojo savo straipsnyje Liudvikas Jakimavičius.
Aš, vėl gi, nesu nusistatęs nei prieš autoritetus ar jų citavimą, nesu taip pat nusistatęs ir prieš Liudviką Jakimavičių ir aš gerbiu šitą žmogų už gana neblogus straipsnius. Bet kiek aš jį negerbčiau, duotu konkrečiu atveju yra prašauta pro šalį. Ir aš apie tai rašiau, kad autoritetai nėra absoliutai, kuriems užteko prasižioti ir iš jų burnų pasipylė vien tik išmintingi žodžiai arba vien tik tiesa, kaip ta Saulės šviesa.
Žmonija vystosi ir autoriteto pasakyti žodžiai nėra amžini, o išgyvena tik tam tikrą laiko tarpą. Tokių autoritetų, kurių žodžiai yra amžini arba tokiais laikomi yra labai nedaug, tai gali būti kaip pavyzdys: Konfucijus, Lao Dzė, Buda, Zaratustra, Kristus, Mahometas ir dar galima būtų išvardinti 10 ar daugiau vardų.
Bet, kaip ten bebūtų, šitie žodžiai, kas juos besakytų, yra skirti man. Ir aš turiu pilną teisę patikrinti ar jie atitinka dabartyje egzistuojančią tikrovę. Tad dabar aš parašysiu dar daugiau kritikos, nors nesiruošiau šito daryti. Štai autoriaus tekstas:
"Ne visados viskas yra numatoma. Orų prognozės irgi nėra patikimos, nors prie kompiuterių monitorių dirba galingos sinoptikų brigados. O tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas, ypač kai tyrimo objektas yra politinė realybė. Gali išeiti į gatvę ir plika akimi pamatyti, kad realybė šiek tiek skiriasi nuo pasakojimo, kurį išgirsti per visuomeninio transliuotojo ar "Žinių radijo" kanalus bei laikraščius. Yra žmonių, kurie visu tuo tiki, bet yra ir Rene Descartes'o mokinių, kurie vadovaujasi jo taisykle „viskuo abejok“.
Tai dabar būsiu labai griežtas. Šitoje autoriaus teksto dalyje nėra nei gramo tiesos. Paimkime nuo pradžių:"Ne visados viskas yra numatoma". Galima pasakyti, kad autorius parašė:"Ne visada šviečia saulė". Na ir kas iš to? Kokia šio sakinio prasmė? Kur visa tai veda? O veda, pasirodo, link šios idėjos: "O tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas, ypač kai tyrimo objektas yra politinė realybė". Štai čia man ir užkliuvo šita idėja, nes tai absurdų absurdas. Tikrovės tyrinėjimas yra net ne milijonus kartų, o milijardus kartų vertingesnis, nei gintaro rinkimas ar aukso kasyba. PROBLEMA YRA TAME, KAD ŠITO DARBO LIETUVOJE NIEKAS NEATLIEKA. O TAI REIŠKIA, KAD ŽMONĖS DIRBA, MOKA MOKESČIUS, TIE MOKESČIAI YRA VĖLIAU KAŽKUR KAŽKAIP PANAUDOJAMI, BET NEEGZISTUOJA NEI VIENOS ISNTITUCIJOS, KURI PATEIKTŲ ŠIO ŠIMTŲ TŪKSTANČIŲ ŽMONIŲ DARBO TRIŪSO ANALIZĘ. Todėl pilna Lietuvoje čekuolių-šnekuolių, kai persijojęs visas tas šnekas, negali atrasti nei kruopelytės to, ko reikia dabartiniam Lietuvos piliečiui. Susidaro įspūdis visiškai neracionalaus Lietuvos valstybės valdymo.
Todėl man buvo apmaudu, kad maža to, kad politikai nenori atspindėti tikrovėje vykstančių dalykų, nes jie tai daro sąmoningai, kad nebūtų matyti jų darbo rezultatų, bet kai dar prie jų prisideda šiuo klausimu inteligentai, tai kas begali būti blogiau?
Reikia pagaliau suprasti, kad tikrovė yra brangiau už viską, ir kad būtent tikrovės atvaizdavime menininkai sukuria šedevrus, o mokslininkai atranda naujus dėsnius. Dėka tikrovėje egzistuojančios lietuvių kalbos žmonės gali bendrauti tarpusavyje, planuoti savo gyvenimą, auginti vaikus ir atsigerti šalto mineralinio vandens karštą vasaros dieną.
Ir tautos sėkmė priklauso nuo to, kaip tos šalies inteligentija, kartoju, ne politikai, nes retas politikas būna protingu žmogumi, sugeba atspindėti savo rašiniuose, poezijoje, moksliniuose darbuose tos tikrovės elementus ir jos visumą.
Lietuviai palieka savo šalį ne dėl to, kad jiems norisi gyventi kitur, kur yra geriau, o todėl, kad šioje šalyje nebėra tikrų dalykų, t.y. tikrų vertybių.
Nebėra inteligentijos, kuri yra "ne prosloika", kaip sakė Leninas, o vedančioji tautos jėga. Šioje šalyje žurnalistas, turėdamas VU diplomą, nesugeba parašyti straipsnio, kad žmonės gautų vertingą informaciją; valstybės tarnautojas nesugeba atlikti savo pareigų, bet maža to, kad jis jų neatlieka, jis dar įsigudrina padaryti mokesčių mokėtojui žalą, nors būtent mokesčių mokėtojo dėka jis gauna atlyginimą.
O kur yra tie filosofai, kurie per 23 metus taip ir "nesuspėjo" įvertinti PAČIO FAKTO, KAS ĮVYKO SU TSRS IR TA PAČIA LTSR? Juk tai įvyko materialistinės filosofijos krachas. Tai, jeigu nepasitvirtino materialistinės filosofijos teiginiai, kuriuose buvo teigiama, kad JOS DIDENYBĖ TIKROVĖ yra tokia ir tokia, o iš tikrųjų, ji pasirodo yra kitokia, tai KODĖL REIKIA STATYTI LIETUVOS VALSTYBĘ ANT TOKIO PAT SUKIUŽUSIO MATERIALISTINIO PAGRINDO, KOKS JAU BUVO. PASIRODO, KAD UŽTENKA TIK PAKEISTI PAVADINIMĄ - KOMUNIZMĄ KEIČIAME Į KAPITALIZMĄ. Kad politikui neaišku, kad lipti ant to pačio grėblio yra neprotinga, tai čia nieko nuostabaus, nes jis įsitikinęs, kad už visus padarytus nuostolius sumokės tauta, o ne jis. Bet labai keista, kad šito dalyko nesupranta didžioji dauguma mūsų inteligentų.
Neturi jokios perspektyvos valstybė, kurioje Materija yra statoma į pirmą vietą, o Žmogus į antrą. IR TSRS ISTORIJA, TAI BŪTENT TOKIOS KLAIDINGAI ŽMONIŲ PRIIMTOS UŽ TIKROVĘ, MELAGINGOS FILOSOFIJOS ARBA MELAGINGŲ IDĖJŲ ĮGYVENDINIMO ISTORIJA.
Ko laukia ir dar tikisi Lietuvos piliečiai? Kad atsiras nors keletą inteligentų arba tautos lyderių, kurie, skirtingai nei dabar esantys inteligentai, neniekins tikrovės, ne menkins jos, nebėgs nuo jos, ne ignoruos jos ar ne spjaudys ant jos, o paims tą tikrovę arba jautį už ragų, pasakys tautai, kad šiandien yra taip ir taip, ir todėl darome taip ir taip. Ir iš tos blogos tikrovės padarys tinkamesnę ir priimtinesnę šiai tautai tikrovę. Tokia yra inteligento arba kaip senovėje sakydavo aristokrato pilietinė pareiga: rūpintis savo valstybės reikalais ir iš blogos tikrovės padaryti gerą tikrovę. O mūsų dabartiniai inteligentai Lietuvoje, - tai niurzgantys, nepatenkinti nei savimi, nei kitais burbekliai, kurie, jeigu pasakyti tiesą, TAI NORI, BET NEGALI, TODĖL VISKAS LIEKA KALBŲ LYGYJE. Koks nors apykvailis čekuoliukas metų metais šneka, šneka, šneka, šneka ir kas iš to? Taip žmogus ir prašneka tuščiai visą savo gyvenimą. Bet bobutės jo klauso, taip pat, kaip ir jaunos dvidešimtmetės ar trisdešimtmetės bobutės, kurios ištisomis valandomis sėdi prie televizoriaus ir klauso kokio nors čekuoliuko patarimų.
Todėl L. Jakimavičiaus teiginys, kad "tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas" yra ne tik klaidinantis teiginys, bet ir absoliuti nesąmonė. Tikrovės tyrinėjimas yra pats didžiausias darbas, kurį atlieka dvasia arba ŽMOGUS. Žmogus tiria materija, gauna duomenis ir po to nusprendžia, ką jam su ta materija daryti. Materija žmogui yra priemonė, žaisliukas ir jis iš jos ką nors sumaigo. Tą dalyką jis vadina kūryba, kuo yra apdovanotas žmogus ir netgi paprastos gyvybės formos. Politikai taip pat gali būti žaidėjai, bet jiems reikia nubrėžti griežtas taisykles, nes dėl susireikšmininimo jie nenori joms paklusti. Bet, kad būtų žaidimas, politikams reikalingas teisėjas, kuris kontroliuotų, kad politikas savo žaidimo įkarštyje nepamirštų apie galiojančias taisykles.
Todėl mes matome, kad buvo pakeistos materijos dalybų taisyklės, tačiau nepasikeitė tai, kas aprašyta Orwell'o "Gyvulių ūkyje". O TIKROVĖ yra tokia, kad psichiatrija yra VALSTYBĖS IDEOLOGINĖ PLATFORMA. O psichiatrai laiko žmogų už gyvulį. Psichiatrijos pusseserė psichologija gimė marksizmo laikais, t.y. šios materialistinės filosofijos plitimo laikotarpiu.
Ir todėl Premjero Kubiliaus patarėju tampa psichiatras Alekna. Mokyklose mokytojus išstūmia psichologai, kurie aiškina mokiniams, kad visos problemos yra smegenyse, bet ne mąstyme arba požiūryje į materiją ir įvairius energijos apsireiškimus. Aišku, jie jokiu būdu jums nepasakys, kad psichiatrija ir psichologija yra pagrindinė mūsų valstybės bėda ir pati didžiausia problema. Jie prikimšo įvairiomis teorijomis televizijas, universitetus, mokyklas, politiką, teisinę sistemą, todėl niekas neveikia, nes tai yra teorijos, kurios neturi jokio realaus pagrindo. Paradoksas yra tame, kad materialistais save vadinantys žmonės, ir aršūs tos filosofijos propaguotojai - komunistai, psichiatrai ir psichologai, yra atitrūkę nuo realiai egzistuojančių dalykų materialiame pasaulyje, nes daugelis dalykų, jiems atrodo, kaip tiesa. Ir ko jie nesugeba padaryti? Tai patikrinti savo teorijų atitinkamumą realiai egzistuojančios aplinkos dėsniams.
Štai tokio paprasto dalyko nepajėgia išmokyti mūsų tautinė švietimo sistema. O ji tapo neįgali tik todėl, kad ji tapo prikamšyta negyvų psichologinių teorijų ir jų sekamų pasakų, kad žmogaus problemos glūdi smegenyse.
|