Vita Mozūraitė: „Stipriausia šokio trupė yra Kaune“

Rugsėjo 18–22 dienomis Kaune vyko tarptautinis šokio festivalis „Aura'23“. Publikai jis pristatytas kaip Afrikos šiuolaikinio šokio platforma, nors čia parodyti ir vakarietiškų trupių kūriniai. Po festivalio kiek išblėsus emocijoms, šokio kritikės Vitos Mozūraitės paprašiau peržvelgti ir pakomentuoti matytus spektaklius. Kalbėdamos apie juos, negalėjome negalvoti apie lietuviškąją šokio sceną bei vienintelį Lietuvoje šokio teatrą.

- „Auros“ festivalyje jūs lankotės kasmet, jų matėte labai daug. Kuo šis buvo ypatingas, kas labiausiai krito į akis?

- Čia turbūt pirmasis, kuriame bandyta kurti platformą – mėginta daryti konceptualų festivalį. Panašus įvyko ir užpernai, kai buvo bendradarbiaujama su Kauno bienale. Tik šiemet pasirinkta viena tema, pristatytas vienas kraštas – „Aura“ tai padarė pirmą kartą. O tai visada rizikinga.

- Kokie spektakliai jums paliko didžiausią įspūdį?

- Festivalyje iš viso parodyta 15 spektaklių, 8 jų – iš Afrikos. Iš afrikietiškų spektaklių man patiko tik vienas ir jį vienintelį laikau turintį „afrikietiško prieskonio“ – tai Kaolacko „Rognou Maame“ („Mano močiutės ašaros“). Na, ir, žinoma, choreografės Germaine Acogny darbas. Ši moteris scenoje visada daro tą patį – garsina Afriką ir Afrikos šokį kaip visavertį meną. Tačiau jos „Songook Yaakaar“ nėra festivalinis kūrinys. Esu mačiusi du Acogny spektaklius scenoje, 2–3 spektaklių įrašus bei apie ją sukurtą filmą. Susidaro įspūdis, kad kai ši legendinė Senegalo šokėja ir choreografė buvo jaunesnė, daugiau dėmesio skyrė šokiui. O dabar, kai juda mažiau, orientuojasi į Afrikos politinę reklaminę sritį. Pavyzdžiui, Acogny visada pasakoja apie Senegalą, kur yra įsteigusi keletą – tikrai gerų – šokio mokyklų. Kiek esu susipažinusi su Senegalo šokiu, pastebėjau, jog, palyginus su kitomis Afrikos šokio trupėmis, būtent šios šalies trupės yra labiau pastebimos. Jos mokiniai geriausiai sugeba suderinti šiuolaikinį ir afrikietišką šokį.

- Kaolackas – G. Acogny mokinys. O jeigu grįžtume prie Kaolacko spektaklio: kuo jis jums pasirodė ypatingas?

- Taip, Kaolackas – jos mokinys, ir tai matyti.

Visų pirma – įdomus tradicinio Afrikos ir šiuolaikinio šokio sujungimas. Kalbu ne tik apie techniką, bet ir apie režisūrą, choreografiją, mąstymą. Stengiamasi papasakoti apie Afrikoje ilgą gyvenimą nugyvenusios moters potyrius, bet tuo pat metu naudojama daug šiuolaikinio šokio judesių, nebūdingų etniniam šokiui.

Antra – pati šokėjo asmenybė. Kai šokėjas išsivyniojo iš spalvingos medžiagos gniutulo ir aš pamačiau raumeningą vyriškį – su barzda, stambių bruožų veidu, mane ištiko šokas. Maniau, jog šoka moteris. Vėliau vyriškų fizinių bruožų nebemačiau – tik močiutę. Vaikystėje viena mėgstamiausių mano knygų buvo Žozefo Zobelio „Berniukas iš Antilų salų“. Tai – berniuko pasakojimas apie jį prižiūrėjusią močiutę. Galbūt žmogus, kuris neskaitė tos knygos, neturi juodaodės močiutės įvaizdžio, tačiau aš jį priskyriau šokėjo asmenybei. Manau, kad bet kokios temos ėmęsis Kaolackas įrodytų, kad tai, ką jis daro scenoje, yra tiesa.

Iš vakariečių man labiausiai patiko „Elektro kif“ („Bianca Li“, Prancūzija). Technika truputį primityvi, bet „įpiltas“ geras „režisūros kibiras“. Choreografė tam tikrus judesio elementus išnaudojo kaip prasminius: žmonės valgo, kelia ranką, rašo. Principas – kaip pantomimoje, bet tai ne pantomima, jokiu būdu. Spektaklyje judesiai kartais tampa prasminiais, o kartais išlieka tik kaip tam tikra šokio žingsnelių seka. Šokio žingsnelį paversti prasminiu sugeba ne visi. Tarkim, kai Airida Gudaitė su Laurynu Žakevičiumi kūrė „Feel link“, jie labai protingai išnaudojo hiphopo judesius. Arba „Actuel Force“ – pirmoji scenoje matyta hiphopo trupė, kurią 1998 m pristatė „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis – vaizdavo žmogaus evoliuciją nuo amebos iki Homo Erectus. Panašiai nutiko ir su džiazo šokiu. Anksčiau tai buvo pramogos, šou šokis, bet, štai, 1961 m. Brodvėjuje pastatė filmą „Vestsaido istorija“: panaudojo džiazo šokio judesius kaip prasminius – gavome naują reiškinį. Kai atsiranda režisieriai ir choreografai, kurie žino, kaip panaudoti šokio technikas – jos evoliucionuoja. Gatvės šokis persikelia į sceną ir tampa sceniniu, nes judesiais pradedamos kurti prasmės. Yra šou scena, kur dominuoja efektas, ir yra teatro scena, kurioje būtina apie kažką papasakoti.

- Kaip, manote, iš kokių festivalyje matytų atlikėjų galėtų pasimokyti mūsų šokėjai?

- Tokių darbų šiemet, regis, nebuvo. Galbūt šokio technikos atžvilgiu vertas paminėjimo „Daara Dance“ spektaklis „Lašas iš niekur“ (Dramblio Kaulo Krantas), kuriame šoko juodaodžiai vyrai. Per afrikietiško šokio pamokas įsitikinau, jog jie iš tiesų juda kitaip. Afrikiečių fizinė faktūra kitokia.

Daugeliui mūsų šokėjų trūksta laisvumo scenoje. Mūsų šokėjai tik šoka. Lietuvių choreografai savo spektakliuose nenaudoja kitų teatrinių priemonių. Neįsivaizduoju, kas iš lietuvių galėtų pastatyti tokį spektaklį kaip dviejų merginų iš Malio matytas „Correspondances“. Gal vienintelė Rūta Butkus bandė pasukti į tą pusę...

- Kaip manote, kodėl taip yra?

- Mes susikaustę. Tai būdinga visai tautai. Mes – šiauriečiai, o kai bandoma per tai perlipti dirbtinai, gaunamas tas pats rezultatas, kaip per Acogny spektaklį: choreografė nuo kėdžių pakėlė žiūrovus ir liepė krutinti užpakalius – daugelis apsimetė, kad yra laisvi, bet šokdami jautėsi nepatogiai. Gal dabar jaunimas bus laisvesnis, bet per paskaitas (V. Mozūraitė dėsto Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – M. J. past.) bedraudama su daugybe jaunų žmonių nematau tokio laisvumo, su kokiu susiduriu, pavyzdžiui, Rusijoje. Kitas dalykas – mes turime labai ilgą ir stiprią teatro uodegą. Mes pripratę, kad žodis yra teatrui, o šokėjai teturi šokti. Mūsų choreografų niekas nemokė režisūrinių dalykų.

- Kiek pati susiduriu su teatru Lietuvoje, tiek iš publikos, tiek iš kritikų pusės, pastebiu profesionalumo, gero atlikimo reikalavimą. Gal tai suvaržo pačius kūrėjus – jie bijo prašauti pro šalį?

- Taip, aš pati nuėjusi į dramos teatrą neretai po spektaklio pareiškiu, esą kažkieno dikcija buvo bloga arba kažkas dirbtinai vaidino, nors juk aš nežinau, kokia buvo režisieriaus užduotis – galbūt tokios dikcijos ar dirbtinumo būtent ir reikalauta. Tas pats ir su šokiu. Didžioji publikos dalis, atsitiktinai patenkanti į šiuolaikinio šokio spektaklius, etalonu laiko Anželikos Cholinos kūrinius. Tokie žiūrovai laukia baletinės technikos su švariais, užbaigtais judesiais. Dauguma šokėjų neturi gebėjimo profesionaliai kalbėti scenoje. Todėl judesio spektaklyje, kuriame kalbama, žmonėms viskas bado akis: jie ir šoka ne taip, ir šneka ne taip... Kai kurie choreografai bijo tokios reakcijos, bet yra pakankamai tokių, kurie į tai nekreipia dėmesio.

Žiūrint „Auriečių“ spektaklius stebina, jog jie kartais sugeba būti labai techniški. Ne veltui ankstyvosios nepriklausomybės laikais trupės pagrindą sudarė merginos, atėjusios iš gimnastikos. Dėl to anksčiau jų judesio stilistika buvo pragrįsta gigantiškais mostais. Kai „Aura“ pradėjo dirbti su įvairesniais choreografais, šokio stilistika keitėsi. Pavyzdžiui, žiūrint „Melancholijos dėžutę“, turbūt niekam į galvą neateitų mintis, kad Mantas Stabačinskas yra puikus ir techniškas šokėjas: ten jį matome vaikštantį, kvailiojantį, besimaivantį. Vis dėlto, kaip neseniai pasitarėme su kitais Lietuvos šokio lauko stebėtojais, šokio teatras „Aura“, neturėdamas nei profesionaliai parengtų šokėjų, nei labai stiprios mokyklos, vis tiek turi stipriausius šokėjus Lietuvoje.

- Bet, palyginus su Vilniumi, Kaune beveik nėra šokėjų pasirinkimo.

- Profesionalūs šokėjai, baigę studijas LMTA, geriau sutinka Vilniuje dirbti padavėjais, nei kraustytis į „Auros“ šokio teatrą Kaune, kur yra laisvų etatų, kur galėtų gauti pastovų atlyginimą ir nebūtų tiek užimti, kad negalėtų dirbti papildomo darbo. Bet čia jau sociopolitinis klausimas: nuostata, kad Kaunas yra provincija – išlieka. Šiuo metu Kaune organizuojama daug gerų kultūrinių renginių, bet nuostata nesikeičia. Kai pagalvoji, vienintelis municipalinis šokio teatras, pati stipriausia šokio trupė yra Kaune. Bet miestas nesugeba tuo didžiuotis, nesugeba to įvertinti kaip reiškinio, galinčio reprezentuoti Kauną. Tad kodėl šokėjai turėtų ten važiuoti?

- Galime prisiminti nesenus įvykius, kai „Aurą“ norėta sujungti su pantomimos trupe...

- Po sujungimo keli pantomimos aktoriai atėję į „Auros“ repeticijas pradingo, nes suprato, kad čia reikės dirbti. Kadangi teatrai jau sujungti, festivalio metu Birutė Letukaitė paprašė leisti naudotis buvusio Pantomimos ir plastikos teatro sale, kur galėtų repetuoti užsienio trupės. Miesto savivaldybė atsakė: nuomokitės! Tokia situacija kelia daug klausimų.

- Šiek tiek nukrypome prie „Auros“ ir miesto problemų. Sugrįškime į festivalį. Kokios temos ir problemos ryškėjo parodytuose spektakliuose?

Vieninteliai du – Acogny ir Kaolackas – kalbėjo Afrikos tema.

Nebuvau diskusijoje su afrikiečių kūrėjais, tačiau susidarė toks įspūdis, kad jiems būdingas stereotipinis požiūris, įsivaizdavimas, kaip europiečiai juos mato – afrikiečiai patys šį stereotipą visiems primetinėja. Jau seniai nebesitikiu, kad šiuolaikinio šokio spektaklyje juodaodžiai naudos tradicinio šokio judesius ar dėvės šiaudinius sijonėlius. Tačiau afrikiečiai įsitikinę, kad mes būtent to iš jų laukiame, žiūrime į juos kaip į vergus, trepsenančius per smėlį basomis pėdomis, o jų moteris įsivaizduojame tik nuogomis krūtinėmis. Kyla klausimas: ar kas nors ką nors padarė, kad Afriką matytume kitaip? Kauno nacionalinio dramos teatro foje kabančioje fotografijų parodoje matėme tas pačias moteris nacionaliniais rūbais, tuos pačius vyrus su papuošalais, Afrikos provinciją, kaimą, genčių gyvenimą... Pietų Afrikos Respublika yra mokslo centras, bet aš nežinau nė vieno Afrikos universiteto ir neįsivaizduoju, koks mokslas ten yra vystomas. Nežinome Afrikos rašytojų, teatro kūrėjų, kultūros veikėjų. Keliautojai mums rodo tik egzotiškąją šio žemyno pusę. Kartais galima pagalvoti, kad miestuose ten iš tikrųjų vaikšto liūtai!

Manau, jog šių metų festivalyje Afrikos platforma nepasiteisino. Susipažinome su afrikiečių choreografais, kuriančiais absoliučiai europietišką šokį. Mūsų plačiau aptarti kūrėjai iš 8 iškrinta – kas lieka? „Aš vienišas“ („Kingsley Odiaka“ trupė, Nigerija)? Visame pasaulyje vyrauja tas pats: aš esu vienišas! Šokėjai patys savo noru iš savęs išstumia afrikietiškumą. Klausimas: kodėl? Trumpiau tariant, festivalyje pristatytas visiškai europietiškas afrikiečių šokis.

- Ką išskirtumėte iš vakarietiškosios festivalio programos dalies?

- Išskirtiniai pasirodė žydų choreografai. Man patinka Izraelio šokis, bet iki šiol tebuvau mačiusi spektaklius, kuriuose aukšto lygio technika persipina su idėja. Pirmą kartą pamačiau jų teatrališką šokį, kur judesys absoliučiai prasminis, jam nesuteikta estetinė prasmė. Ypač nustebino pilnas metaforų Meravo Coheno Reinano darbas „Kai žvėris sugrįžta“. Tai – daugiau performansas, judesio teatras. Manau, kad visi trys darbai – tiek „Off-Line“, tiek „Arklio uodega“, buvo stiprūs. Kad Izraelis turi visiškai kitokį, nei įprastai reprezentuojama, šokį, man buvo atradimas.

- Daugeliui padarė įspūdį austrų „Liquid Loft“ trupės spektaklis „Kalbančios galvos“. Ką jūs apie jį manote?

- Manau, tokius spektaklius žmonės kuria, tam, kad galėtų apkeliauti kuo daugiau festivalių. Su tokiu darbu gali įsipaišyti į meno technologijų, šokio, kino, performansų festivalius... Bet užmirškime technologijas, užmirškime iškreiptus, mus labiausiai spektaklio metu juokinusius, veidus – ar be jų ten daugiau kas buvo? Ten technologijos nurungia viską. Tik, manau, šokėjams jos pagrindinės minties atskleisti nepadėjo.

- Negalime praleisti Johanneso Wielando ir „Auros“ šokėjų „Melancholijos dėžutės“.

- Gaila, kad „Melancholijos dėžutės“ nemačiau užpernai Kauno bienalėje – aplinkoje, kurioje ji buvo sukurta. Gerai, kad į kitą erdvę spektaklis buvo perkeltas ne mechaniškai. Iš kitos pusės, pusvalandį buvo galima žiūrėti, bet paskui pradėjo kartotis: šokėjai vedė vis kitus žiūrovus į sceną, vėl ir vėl su jais šoko. Stebint kildavo vienintelis klausimas: kur juos pasodins ir ką įbruks į rankas? Išnyko melancholija, kurią mes turime kiekvienas savyje tarsi praeities daiktus, praeities atsiminimus. Tik du žmonės – šokėjai Gotautė Kalmatavičiūtė ir Mantas Stabačinskas – dar bandė išlaikyti dvasią ir tai jiems pavyko. Rūta Lelytė yra stipri šokėja, bet jai sunkiau kurti personažą, o Mariui Pinigiui iki tokio spektaklio dar reikia augti. Labai daug reiškia, kad M. Stabačinskas yra vyresnis už scenos partnerius – turi daugiau nostalgijos (jos mes turime visi: ilgiau gyveni – daugiau savyje sukaupi). 

- Šiemet „Aura“ šokio festivalį organizavo 23 kartą. Be jokios abejonės, į Lietuvą atvežama užsienio produkcija daro įtaką procesams šalies viduje. Koks apskritai būtų „Auros“ vaidmuo Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje? Ar jis nors kiek kinta?

- Kurį laiką „Aura“ tebuvo trupė, kuriai svarbu pademonstruoti savo techniką. Kadangi tarp Europos trupių susidomėjimas gryna šokio technika jau buvo praėjęs, išvykę į užsienį Kauno šokėjai laimėdavo įvairius konkursus ir namo grįždavo su diplomais. Kad po technika nieko nebuvo, kad „Aura“ nebuvo šokio teatras – to niekas nepaisė. Buvo laikas, kai B.Letukaitei nereikėjo auginti šokėjų – jos visos ateidavo iš gimnastikos. Buvo kviečiami choreografai, kurie galėjo statyti gimnastikos elementų turinčius numerius. Bendrame šokio lauke tai suformavo šiek tiek skeptišką požiūrį: kituose šokio kolektyvuose, taip pat ir „Polėkyje“, kuriame aš pati šokau, mes viską pasiekėme patys. O čia tarsi nieko nereikėjo daryti – šokėjos savaime buvo puikios formos.

Šokėjai nebeateina iš gimnastikos – „Aura“ išsiaugina juos studijoje. Tai – labai gerai. Spektakliuose grynoji šokio technika daugiau derinama su vaidyba. Taigi, šia prasme dabar „Aura“ tikrai yra šokio teatras, kur puikiai dera du poliai – ir šokis, ir teatras. Anksčiau „Aura“ nebuvo pavyzdys. Taičiau dabar – tai stipriausia trupė, galinti daryti įtaką Lietuvos šokio scenai.

- O ko, jūsų manymu, vieninteliam municipaliniam šokio teatrui Lietuvoje šiuo metu trūksta labiausiai?

- Šokėjų.

- Kaip jų rasti?

- Miesto valdžia turi išmokti didžiuotis tuo, ką turi. Krepšinio banga slopsta, Kaunas turi rasti kitą arkliuką, kuris galėtų jį pristatyti. „Aura“ yra puikus arkliukas. Tačiau šiuolaikinis šokis – ne kiekvienam. Kai į Vilnių atvažiuos mano sena teta iš kaimo, aš ją vesiuosi į A.Cholinos, o ne į A. Naginevičiūtės spektaklį – toks jau plačiųjų masių mentalitetas. Į Vupertalį žmonės važiuoja ne miestu gėrėtis, o žiūrėti Pinos Bausch spektaklių. Taip pat yra ir su Prancūzijos šokio centrais. Kažkada visi plūdo į Frankfurtą pasižiūrėti Williamo Forsythe'o. Miesto valdžia turėtų skleisti žinią apie šį šokio teatrą, jam padėti ir stengtis sudaryti sąlygas dirbti.

www.kamane.lt