V. Kisarauskas: vienas vidur vandenyno

Šie­met ko­vas – ne tik Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo, bet ir ne­pap­ras­tai ta­len­tin­go me­ni­nin­ko Vin­co Ki­sa­raus­ko mė­nuo. Prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų gi­męs kū­rė­jas, de­ja, lais­vės ko­vo ne­su­lau­kė: mi­rė 1988-ai­siais vie­šė­da­mas Niu­jor­ke. Už­tat, pa­sak ko­le­gos, ta­py­to­jo Ar­vy­do Šal­te­nio, sa­vo pa­veiks­lais, vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu kū­ręs ne­prik­lau­so­my­bę.

V. Ki­sa­raus­kas gi­mė 1934 me­tų ko­vo 1 die­ną Aug­mė­nuo­se ne­to­li Rad­vi­liš­kio. Bai­gė ke­tu­rias Bai­so­ga­los gim­na­zi­jos kla­ses ir iš­vy­ko mo­ky­tis į Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lą. 1953–1959 me­tais stu­di­ja­vo LTSR vals­ty­bi­nia­me dai­lės ins­ti­tu­te, pir­ma­me kur­se – teks­ti­lę, vė­liau pe­rė­jo į ta­py­bą. Bai­gęs dir­bo si­li­ka­ti­nių ply­tų fab­ri­ke da­žy­to­ju, nuo 1960-ųjų bu­vo Vil­niaus mo­de­lių na­mų dai­li­nin­kas. Pra­dė­jo kur­ti ko­lia­žo, asamb­lia­žo tech­ni­ka. Už Ju­liaus Ja­no­nio ei­lė­raš­čio „Pok­lius ty­ko­ja kas­die­ną“ ilius­tra­ci­jas bu­vo smar­kiai kri­ti­kuo­ja­mas. Tai tik epi­zo­das – me­ni­nin­ko ir so­vie­ti­nės sis­te­mos prieš­prie­ša tru­ko vi­są gy­ve­ni­mą. Nuo 1965 me­tų iki mir­ties V. Ki­sa­raus­kas dės­tė Vil­niaus M. K. Čiur­lio­nio vi­du­ri­nė­je me­no mo­kyk­lo­je. Pa­lai­do­tas Ra­so­se.

A. Kisarauskaitė ir S. Kisarauskienė susirūpinusios, kaip išsaugoti nesuskaičiuojamą gausybę darbų. Nuotr. R. Stankevičiūtės

Iš vi­di­nio klyksmo

Jau nuo va­sa­rio sos­ti­nės par­odų erd­vė­se pa­ma­žu at­sklei­džia­mas V. Ki­sa­raus­ko kū­ry­bos pa­li­ki­mas. „A­ka­de­mi­jos“ ga­le­ri­jo­je vei­kė par­oda „Prieb­lan­dos va­lan­dos“. Vi­są ko­vą ga­le­ri­jo­je „Ar­gen­tum“ ro­do­mos V.Ki­sa­raus­ko mi­nia­tiū­ros, o nuo pra­ėju­sios sa­vai­tės Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) eks­po­zi­ci­jų sa­lė­je „Ti­ta­ni­kas“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti anks­ty­vuo­sius ta­py­bos ir gra­fi­kos kū­ri­nius. Ka­dan­gi itin pro­duk­ty­vaus me­ni­nin­ko dar­bų ne­tilp­tų net pen­kiuo­se „Ti­ta­ni­kuo­se“, par­odos „Nė­ra me­nui tai­syk­lių“ ku­ra­to­rius dai­lė­ty­ri­nin­kas dr. Vik­to­ras Liut­kus nu­spren­dė su­telk­ti dė­me­sį į 1959–1966 me­tų tarps­nį, įspū­din­gą kū­ry­bos pra­džią, pa­sku­ti­nius stu­di­jų kur­sus.

Par­odos ati­da­ry­mas į ga­le­ri­ją gau­siai su­gu­žė­ju­siems V. Ki­sa­raus­ko bi­čiu­liams – pro­ga leis­tis į šil­čiau­sius pri­si­mi­ni­mus. Jau­nam, iš pro­vin­ci­jos at­vy­ku­siam Dai­lės ins­ti­tu­to an­tra­kur­siui A. Šal­te­niui ir jo bend­ra­moks­liams di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko 1962 me­tais LTSR ra­šy­to­jų są­jun­gos klu­be pa­ma­ty­ta pir­mo­ji V. Ki­sa­raus­ko au­to­ri­nė par­oda. „Net tūp­te­lė­jo­me. Pri­si­min­ki­me, ko­kia de­ko­ra­ty­vi tuo me­tu bu­vo mū­sų dai­lė, ta­py­ba. Vin­cas ieš­ko­jo nau­jų for­mų, lau­žė, de­for­ma­vo, kė­lė spal­vas. Iš vi­di­nio klyks­mo, ar­čiau sa­vos šir­dies. Jis de­gė. Min­ti­mis, an­ti­ki­nių siu­že­tų ezo­pi­ne kal­ba by­lo­jo apie žmo­gaus, me­ni­nin­ko ir tau­tos lais­vę“, – tei­gė A. Šal­te­nis.

V. Ki­sa­raus­ko bend­ra­žy­gis, vie­nas iš „ty­lių­jų mo­der­nis­tų“ Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­čius džiau­gė­si, kad bi­čiu­lio at­mi­ni­mas gi­na­mas nuo už­marš­ties. Ke­le­riais me­tais (ir „ke­liais kur­sais“) už jį vy­res­nis V. Ki­sa­raus­kas per stu­di­jas dė­me­sį at­krei­pęs ga­na sa­vi­tu ta­py­bos su­pra­ti­mu. Da­bar „Ti­ta­ni­ke“ ro­do­mi dar­bai, pa­sak V.An­ta­na­vi­čiaus, 1962-ai­siais bū­tų bu­vę pa­skelb­ti bai­sia ere­zi­ja. „Nie­ko pa­na­šaus ofi­cia­lio­se par­odo­se ta­da bū­ti ne­ga­lė­jo, – tvir­ti­no jis. – Rei­ka­la­vi­mų ne­ati­tin­kan­ti ir vi­siš­kai anam lai­kui ne­bū­din­ga sti­lis­ti­ka glū­dė­jo pa­čio­je Vin­co pri­gim­ty­je.“

V. Ki­sa­raus­kas ap­rė­pė dau­ge­lį me­no sri­čių, kū­rė ki­nui, tea­trui, iš­mė­gi­no net mo­zai­ką. „To­ta­li­nė ener­gi­ja! Ką jau kal­bė­ti, jog bu­vo pa­grin­di­nis eks­lib­ri­sų pla­tin­to­jas Va­ka­ruo­se“, – tei­gė V. An­ta­na­vi­čius. V. Ki­sa­raus­ko nuo­pel­nu 1967 me­tais lie­tu­vių me­ni­nin­kai da­ly­va­vo Mal­bor­ko eks­lib­ri­sų bie­na­lė­je, po me­tų bu­vo pa­kvies­ti į Kro­ku­vos gra­fi­kos bie­na­lę ir kon­kur­si­nę eks­lib­ri­sų par­odą Ko­me (Šiau­rės Ita­li­ja).

Eks­lib­ri­so „ju­dė­ji­mas“ izo­lia­ci­jo­je gy­ve­nan­tiems dai­li­nin­kams lei­do da­ly­vau­ti pa­sau­li­nio me­no pro­ce­se. Pa­sak par­odo­je su­tik­tos Moks­lų aka­de­mi­jos Už­sie­nio kal­bų ka­ted­ros dės­ty­to­jos Al­do­nos Po­cie­nės, so­viet­me­čiu į už­sie­nį iš­vež­ti di­des­nės apim­ties dar­bų ne­ga­lė­jai, tad lie­tu­vių me­ni­nin­kai ėmė­si ma­žų­jų for­mų, at­ra­do eks­lib­ri­są. „Ga­li­ma pa­ma­ny­ti – to­kios smulk­me­nos! Ta­čiau dai­li­nin­kas An­ta­nas Kmie­liaus­kas tei­sin­gai sa­ko – me­ne ma­žų da­ly­kų nė­ra“, – tei­gė A. Po­cie­nė.

Pa­sak V. Liut­kaus, me­ni­nin­kas nuo pa­čių pra­džių su­si­dū­rė su vals­ty­bi­nės kon­tro­lės sie­na. Rei­kė­jo ją at­lai­ky­ti. „Pa­sip­rie­ši­ni­mas bu­vo jį bran­di­nan­ti ir ug­dan­ti jė­ga. Taip pat V. Ki­sa­raus­ką bran­di­no kul­tū­ri­nė, ko­le­gų ap­lin­ka: gra­fi­kas Pa­ulius Ga­lau­nė, dai­lės is­to­ri­kas Pe­tras Juo­de­lis, mąs­ty­to­jas Jus­ti­nas Mi­ku­tis. Kul­tū­ri­nė ap­lin­kos ga­lia tei­kė kū­ry­bos te­mas, ska­ti­no di­din­ti už­mo­jus“, – įsi­ti­ki­nęs V. Liut­kus.

Pirš­tas prie smilkinio

Vie­na­me in­ter­viu jo naš­lė dai­li­nin­kė Sau­lė Aleš­ke­vi­čiū­tė-Ki­sa­raus­kie­nė iš­ta­rė ke­lian­čius ne­ri­mą žo­džius: „Ki­sa­raus­ko pa­li­ki­mas yra ties bai­siu klaus­tu­ku.“ „Lie­tu­vos ži­nių“ pra­šo­ma pa­aiš­kin­ti šią min­tį, dai­li­nin­kė pri­si­pa­ži­no kas­dien iš­gy­ve­nan­ti, kaip rei­kės jį iš­sau­go­ti. „Dar­bų gau­su, ne vi­si – tik ieš­ko­ji­mai, yra ir at­ra­di­mų“, – tvir­ti­no dai­li­nin­kė. Mė­gin­da­ma ka­ta­lo­guo­ti ta­py­bą, su­skai­čia­vo pen­kis šim­tus di­des­nio for­ma­to kū­ri­nių. O kur dar gra­fi­ka, pie­ši­niai, eks­lib­ri­sai – pri­trū­ku­si jė­gų. „Vals­ty­bė vi­sai abe­jin­ga, jai ne­svar­bu lie­tu­vių me­ni­nin­kų kū­ry­bos iš­sau­go­ji­mas. Pra­ncū­zai tu­ri sa­vo sau­gyk­las, vo­kie­čiai, ita­lai – sa­vo. O mes? Kal­bu ne apie Vin­cą, o vi­są mū­sų dai­li­nin­kų ple­ja­dą. Rei­kia su­pras­ti pa­pras­tą da­ly­ką: jei žmo­nės yra vals­ty­bės tur­tas, tai jų dar­bai – taip pat. Ne­sau­go­ti in­te­lek­ti­nio pa­li­ki­mo, reiš­kia bū­ti vi­sai...“ – S. Ki­sa­raus­kie­nė nu­ti­lo ir nu­si­juo­ku­si pa­su­kio­jo pirš­tą prie smil­ki­nio.

Į bičiulio darbų parodą atėjo skulptorius A. Ambraziūnas, su V. Kisarausku gyvenęs viename name Antakalnyje. Nuotr. R. Stankevičiūtės

Pa­mi­šė­lių name

„Pra­ei­ties su­si­tar­kim ne­lies­ti,/ Bet tu­riu at­si­mint bū­ti­nai...", „ skam­ba To­mo Venc­lo­vos ei­lu­tės. Pri­si­me­nant V. Ki­sa­raus­ką bū­ti­na pri­si­min­ti ir na­mą An­ta­kal­ny­je, Ru­dens gat­vė­je 7, kur jis su Sau­le tre­je­tą me­tų gy­ve­no ir kū­rė. „Po va­di­na­mo­sios Ka­zi­mie­ro Ske­bė­ros by­los, li­kus dviem mė­ne­siams iki stu­di­jų pa­bai­gos, mu­du su švie­saus at­mi­ni­mo skulp­to­riu­mi Vla­du Vil­džiū­nu iš­me­tė iš ins­ti­tu­to, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo V. Ki­sa­raus­ko bi­čiu­lis ir bu­vęs kai­my­nas skulp­to­rius Al­fon­sas Amb­ra­ziū­nas. – Vil­niaus ne­no­rė­jo­me pa­lik­ti, to­dėl iš­si­nuo­mo­jo­me kam­ba­rį Ru­dens gat­vė­je pas ga­na keis­to bū­do šei­mi­nin­kę Ta­ma­rą Šmidt-Pro­kof­je­vą. A. Kmie­liaus­kas par­ūpi­no dar­bo Kau­no ir Uk­mer­gės baž­ny­čio­se, su Vla­du šiaip taip ver­tė­mės. Ne­tru­kus ki­to­je na­mo pu­sė­je ap­sis­to­jo Ki­sa­raus­kai.“ Vir­šu­je gy­ve­no ke­ra­mi­kas Ro­mual­das Bud­rys su žmo­na pia­nis­te Ma­ri­ja Rad­vi­lai­te. „Su­si­kū­rė gra­ži ko­lo­ni­ja, kaip an­dai ra­šė eseis­tas To­mas Sa­ka­laus­kas – „Pa­mi­šė­lių na­mas“, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė A. Amb­ra­ziū­nas. „Ta­ma­ry­nė­je“ lan­ky­da­vo­si dai­li­nin­kai An­ta­nas Gu­dai­tis, Ri­čar­das Vai­tie­kū­nas, P. Juo­de­lis, Li­nas Ka­ti­nas, pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te jau ati­da­ręs pir­mą­ją au­to­ri­nę par­odą. Iš­mes­tus auk­lė­ti­nius glo­bo­jo prof. Juo­zas Mi­kė­nas. Su žir­gu į kie­mą įjo­da­vo Ka­zi­mie­ras Va­lai­tis. Nak­ti­mis mie­go­ti ne­duo­da­vo Al­gi­man­to Stan­ke­vi­čiaus-Stan­kaus ir J. Mi­ku­čio fi­lo­so­fi­niai gin­čai. Nu­si­pirk­ti dar­bų už­suk­da­vo poe­tas Eduar­das Mie­že­lai­tis. Vež­da­vo juos į Mask­vą poe­tui Bo­ri­sui Sluc­kiui ir ki­tiems.

„Bu­vo­me lais­va­ma­niai. Kai jau­tie­si ne­prik­lau­so­mas, šau­na vi­so­kių įdo­mių min­čių: su­ma­niau spal­vo­tą at­spau­dą ant džiūs­tan­čio mo­lio plokš­tės (mo­lio­ti­pi­ja). Šia tech­ni­ka tuoj už­si­krė­tė ir Vin­cas, ir Vy­tau­tas Še­rys, ir Sau­lė, ir Ra­chi­lė Kru­kai­tė. Kaž­ku­ria­me „Per­ga­lės“ žur­na­le (da­bar – „Me­tai“) ra­dau jį par­ašius, kad tai ma­no iš­ra­di­mas. Šiuo pri­si­mi­ni­mu no­riu pa­sa­ky­ti, koks są­ži­nin­gas Vin­cas bu­vo žmo­gus“, – tei­gė A. Amb­ra­ziū­nas.

Ži­no­jo, ko nori

V. Ki­sa­raus­kas at­sit­vė­ręs ap­va­lia sie­na di­džia­ja­me kam­ba­ry­je įsi­ren­gė stu­di­ją. Ka­dan­gi šei­mi­nin­kė su­pra­to tik ru­siš­kai, pa­ka­bi­no už­ra­šą „Kto by ty ne­byl – ne­me­šaj“ („Kad ir kas esi – ne­truk­dyk“). Tuo me­tu Ru­dens gat­vė ne­bu­vo la­bai aps­ta­ty­ta. Ša­lia šla­mė­jo ber­žy­nas. „Ap­lin­ka Vin­cą la­bai pa­vei­kė. Ne­tie­sio­giai tų ber­žų vis at­si­ras­da­vo jo ta­py­bo­je. Ir „Ti­ta­ni­ko“ par­odo­je vėl juos at­pa­ži­nau“, – džiau­gė­si A. Amb­ra­ziū­nas. Pir­mą kar­tą su V. Ki­sa­raus­ku jie­du su­si­ti­ko le­gen­di­nia­me Dai­lės ins­ti­tu­to bend­ra­bu­ty­je prie alaus da­ryk­los (buv. P. Cvir­kos gat­vė, da­bar – J. Ja­sins­kio). Įsi­mi­nė jį kaip la­bai darbš­tų, va­lin­gą, mo­ty­vuo­tą stu­den­tą, ku­ris nuo pra­džių ži­no­jo, kur ei­na, ko sie­kia. Kaip K. Va­lai­tis, V. Vil­džiū­nas.

Jaunimas negali patikėti, kad tokia paroda 1962 m. būtų pavadinta eretiška. Nuotr. R. Stankevičiūtės

Vi­du­ry vandenyno

Vė­liau abu dir­bo M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je. Čia ir­gi su­si­bū­rė pui­ki dės­ty­to­jų bend­ruo­me­nė: Al­gir­das Ste­po­na­vi­čius, Bi­ru­tė Ži­ly­tė, V. An­ta­na­vi­čius, Ar­vy­das Kaž­dai­lis, Pe­tras Ma­zū­ras, Kęs­tu­tis Ra­mo­nas, L. Ka­ti­nas. „Vin­cą me­nu ne­aukš­tą, ei­nan­tį di­de­liais žings­niais. Ir ne­šan­tį di­de­lį port­fe­lį. Ja­me bu­vo vi­sa dirb­tu­vė­lė – rėž­tu­vai, li­no­leu­mo at­rai­žos, es­ki­zai – eks­lib­ri­sams. Kad ir kur bū­tų, ar su­si­rin­ki­mas, ar po­sė­dis, – jis jau rai­žo. Duo­da už­duo­tį mo­ki­niams, pa­mo­ko, par­odo – ir vėl da­ro eks­lib­rius, – pri­si­mi­nė A. Amb­ra­ziū­nas. – Jo di­na­miz­mas tie­siog ste­bi­no. Ir mums nuo­tai­ką kel­da­vo. Ga­lų ga­le juk vie­ni iš ki­tų mo­kė­mės.“

Pa­sak pa­šne­ko­vo, V. Ki­sa­raus­kas vi­są gy­ve­ni­mą lau­žė rė­mus, nor­mas. Kar­tais da­žų jam bū­da­vo ne­ga­na – į pa­veiks­lus ėmė brau­tis po ran­ka pa­kliū­da­vę daik­tai, skiau­tės, me­ta­lo de­ta­lės. „Ge­riau­sia man Vin­cą api­bū­din­ti Al­bert'o Ca­mus žo­džiais: „Vie­nas val­ty­je vi­du­ry van­de­ny­no bu­vo pri­vers­tas irk­luo­ti, tie­siog nėr kur dė­tis.“ Vin­cas irk­la­vo. Žiū­riu į jo dar­bus ir ma­tau, kaip Vin­cas kaž­kur ver­žia­si, tu­ri kaž­ką nu­ga­lė­ti, įveik­ti užt­va­ras“, – su­si­mąs­tė A. Amb­ra­ziū­nas. Pa­ly­dė­tu­vės į am­ži­no poil­sio vie­tą bu­vo su­reng­tos ir M. K. Čiur­lio­nio mo­kyk­lo­je. Į sa­lę at­ke­lia­vo jo ur­na. „To­kia rau­don­me­džio dė­žu­tė. Sė­di­me su A. Kmie­liaus­ku ir sa­kau jam: „Vin­cas vi­są gy­ve­ni­mą ėjo į ši­tą ke­tur­kam­pę struk­tū­rą...“ An­ta­nas nu­stė­ro ir pri­ta­ria­mai pa­lin­ga­vo gal­vą. Ta struk­tū­ra, tas kam­puo­tu­mas – su­lau­žy­tas, be­si­ver­žian­tis...“ – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Senio galva. 1965 m.

Kisarauskiškas

La­ko­niš­kai ir kar­tu la­bai erd­viai V. Ki­sa­raus­ko as­me­ny­bę api­bū­di­no jo bu­vu­si ko­le­gė M. K. Čiur­lio­nio mo­kyk­lo­je li­tua­nis­tė A. Amb­ra­ziū­no žmo­na Ni­jo­lė. „U­ni­ku­mas, iš vi­sų dai­li­nin­kų iš­sis­ki­rian­tis san­tū­ru­mu, ge­bė­ji­mu šne­kė­ti ta­da, kai rei­kia, ir tiek, kiek rei­kia. Jo­kio po­lin­kio į nu­sip­le­pė­ji­mus, jo­kio no­ro pirš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Kai dir­ba, nie­ko ap­link ne­ma­to – rim­tai, su­si­kau­pęs, ne­juo­kau­da­mas, – kal­bė­jo N. Amb­ra­ziū­nie­nė, tar­si ir da­bar pro lan­gą „ta­ma­ry­nės“ kie­me re­gė­tų dir­ban­tį Vin­cą. – Te­ko ke­liau­ti su juo po Bal­ti­jos res­pub­li­kas. Par­odo­se ma­tė­me vi­so­kių dar­bų. Dau­ge­lis juos la­bai en­tu­zias­tin­gai ver­ti­no, ta­čiau pa­ste­bė­da­mi vi­sai ne­es­mi­nius da­ly­kus. O V. Ki­sa­raus­kas su žmo­na Sau­le el­gė­si san­tū­riau. Prie tų, ku­rie bu­vo ar­ti­mes­ni jų mąs­ty­mui, iš­raiš­kai, stab­te­lė­da­vo, ste­bė­da­vo ir sa­ky­da­vo: „O, žiū­rėk, čia tai jau be­veik „ki­sa­raus­kiš­kas“. Tas „ki­sa­raus­kiš­kas“ ta­po pa­žy­mi­niu.“ N. Amb­ra­ziū­nie­nė pra­bi­lo ir apie sa­vo mo­ki­nę Ki­sa­raus­kų du­krą Ais­tę – už­da­res­nę, san­tū­res­nę už ki­tus auk­lė­ti­nius. „Bet jei rei­kė­da­vo at­sa­ky­ti į ko­kį su­dė­tin­gą kū­ri­nio ana­li­zės klau­si­mą, vi­sų ran­kos pa­dė­tos ant suo­lo, o jos – pa­kel­ta. Ir pra­de­da įro­di­nė­ti sa­vo nuo­mo­nę, net imu abe­jo­ti sa­vą­ja. Va­di­na­si, sme­ge­nų struk­tū­ra stip­ri, iš­sis­ki­rian­ti, pa­vel­dė­ta iš tė­vų“, – pri­si­mi­nė N. Amb­ra­ziū­nie­nė.