2024 m. birželio 17 d.

 

V. Kisarauskas: vienas vidur vandenyno

Paskelbta: 2014-03-12 13:28 Autorius: Mindaugas Klusas | lzinios.lt
Draugams V.Kisarauskas įsiminė kaip darbštus, valingas, motyvuotas žmogus. Nuotr. iš V.Kisarausko šeimos archyvo
Draugams V.Kisarauskas įsiminė kaip darbštus, valingas, motyvuotas žmogus. Nuotr. iš V.Kisarausko šeimos archyvo

Šie­met ko­vas – ne tik Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo, bet ir ne­pap­ras­tai ta­len­tin­go me­ni­nin­ko Vin­co Ki­sa­raus­ko mė­nuo. Prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų gi­męs kū­rė­jas, de­ja, lais­vės ko­vo ne­su­lau­kė: mi­rė 1988-ai­siais vie­šė­da­mas Niu­jor­ke. Už­tat, pa­sak ko­le­gos, ta­py­to­jo Ar­vy­do Šal­te­nio, sa­vo pa­veiks­lais, vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu kū­ręs ne­prik­lau­so­my­bę.

V. Ki­sa­raus­kas gi­mė 1934 me­tų ko­vo 1 die­ną Aug­mė­nuo­se ne­to­li Rad­vi­liš­kio. Bai­gė ke­tu­rias Bai­so­ga­los gim­na­zi­jos kla­ses ir iš­vy­ko mo­ky­tis į Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lą. 1953–1959 me­tais stu­di­ja­vo LTSR vals­ty­bi­nia­me dai­lės ins­ti­tu­te, pir­ma­me kur­se – teks­ti­lę, vė­liau pe­rė­jo į ta­py­bą. Bai­gęs dir­bo si­li­ka­ti­nių ply­tų fab­ri­ke da­žy­to­ju, nuo 1960-ųjų bu­vo Vil­niaus mo­de­lių na­mų dai­li­nin­kas. Pra­dė­jo kur­ti ko­lia­žo, asamb­lia­žo tech­ni­ka. Už Ju­liaus Ja­no­nio ei­lė­raš­čio „Pok­lius ty­ko­ja kas­die­ną“ ilius­tra­ci­jas bu­vo smar­kiai kri­ti­kuo­ja­mas. Tai tik epi­zo­das – me­ni­nin­ko ir so­vie­ti­nės sis­te­mos prieš­prie­ša tru­ko vi­są gy­ve­ni­mą. Nuo 1965 me­tų iki mir­ties V. Ki­sa­raus­kas dės­tė Vil­niaus M. K. Čiur­lio­nio vi­du­ri­nė­je me­no mo­kyk­lo­je. Pa­lai­do­tas Ra­so­se.

A. Kisarauskaitė ir S. Kisarauskienė susirūpinusios, kaip išsaugoti nesuskaičiuojamą gausybę darbų. Nuotr. R. Stankevičiūtės

Iš vi­di­nio klyksmo

Jau nuo va­sa­rio sos­ti­nės par­odų erd­vė­se pa­ma­žu at­sklei­džia­mas V. Ki­sa­raus­ko kū­ry­bos pa­li­ki­mas. „A­ka­de­mi­jos“ ga­le­ri­jo­je vei­kė par­oda „Prieb­lan­dos va­lan­dos“. Vi­są ko­vą ga­le­ri­jo­je „Ar­gen­tum“ ro­do­mos V.Ki­sa­raus­ko mi­nia­tiū­ros, o nuo pra­ėju­sios sa­vai­tės Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos (VDA) eks­po­zi­ci­jų sa­lė­je „Ti­ta­ni­kas“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti anks­ty­vuo­sius ta­py­bos ir gra­fi­kos kū­ri­nius. Ka­dan­gi itin pro­duk­ty­vaus me­ni­nin­ko dar­bų ne­tilp­tų net pen­kiuo­se „Ti­ta­ni­kuo­se“, par­odos „Nė­ra me­nui tai­syk­lių“ ku­ra­to­rius dai­lė­ty­ri­nin­kas dr. Vik­to­ras Liut­kus nu­spren­dė su­telk­ti dė­me­sį į 1959–1966 me­tų tarps­nį, įspū­din­gą kū­ry­bos pra­džią, pa­sku­ti­nius stu­di­jų kur­sus.

Par­odos ati­da­ry­mas į ga­le­ri­ją gau­siai su­gu­žė­ju­siems V. Ki­sa­raus­ko bi­čiu­liams – pro­ga leis­tis į šil­čiau­sius pri­si­mi­ni­mus. Jau­nam, iš pro­vin­ci­jos at­vy­ku­siam Dai­lės ins­ti­tu­to an­tra­kur­siui A. Šal­te­niui ir jo bend­ra­moks­liams di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko 1962 me­tais LTSR ra­šy­to­jų są­jun­gos klu­be pa­ma­ty­ta pir­mo­ji V. Ki­sa­raus­ko au­to­ri­nė par­oda. „Net tūp­te­lė­jo­me. Pri­si­min­ki­me, ko­kia de­ko­ra­ty­vi tuo me­tu bu­vo mū­sų dai­lė, ta­py­ba. Vin­cas ieš­ko­jo nau­jų for­mų, lau­žė, de­for­ma­vo, kė­lė spal­vas. Iš vi­di­nio klyks­mo, ar­čiau sa­vos šir­dies. Jis de­gė. Min­ti­mis, an­ti­ki­nių siu­že­tų ezo­pi­ne kal­ba by­lo­jo apie žmo­gaus, me­ni­nin­ko ir tau­tos lais­vę“, – tei­gė A. Šal­te­nis.

V. Ki­sa­raus­ko bend­ra­žy­gis, vie­nas iš „ty­lių­jų mo­der­nis­tų“ Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­čius džiau­gė­si, kad bi­čiu­lio at­mi­ni­mas gi­na­mas nuo už­marš­ties. Ke­le­riais me­tais (ir „ke­liais kur­sais“) už jį vy­res­nis V. Ki­sa­raus­kas per stu­di­jas dė­me­sį at­krei­pęs ga­na sa­vi­tu ta­py­bos su­pra­ti­mu. Da­bar „Ti­ta­ni­ke“ ro­do­mi dar­bai, pa­sak V.An­ta­na­vi­čiaus, 1962-ai­siais bū­tų bu­vę pa­skelb­ti bai­sia ere­zi­ja. „Nie­ko pa­na­šaus ofi­cia­lio­se par­odo­se ta­da bū­ti ne­ga­lė­jo, – tvir­ti­no jis. – Rei­ka­la­vi­mų ne­ati­tin­kan­ti ir vi­siš­kai anam lai­kui ne­bū­din­ga sti­lis­ti­ka glū­dė­jo pa­čio­je Vin­co pri­gim­ty­je.“

V. Ki­sa­raus­kas ap­rė­pė dau­ge­lį me­no sri­čių, kū­rė ki­nui, tea­trui, iš­mė­gi­no net mo­zai­ką. „To­ta­li­nė ener­gi­ja! Ką jau kal­bė­ti, jog bu­vo pa­grin­di­nis eks­lib­ri­sų pla­tin­to­jas Va­ka­ruo­se“, – tei­gė V. An­ta­na­vi­čius. V. Ki­sa­raus­ko nuo­pel­nu 1967 me­tais lie­tu­vių me­ni­nin­kai da­ly­va­vo Mal­bor­ko eks­lib­ri­sų bie­na­lė­je, po me­tų bu­vo pa­kvies­ti į Kro­ku­vos gra­fi­kos bie­na­lę ir kon­kur­si­nę eks­lib­ri­sų par­odą Ko­me (Šiau­rės Ita­li­ja).

Eks­lib­ri­so „ju­dė­ji­mas“ izo­lia­ci­jo­je gy­ve­nan­tiems dai­li­nin­kams lei­do da­ly­vau­ti pa­sau­li­nio me­no pro­ce­se. Pa­sak par­odo­je su­tik­tos Moks­lų aka­de­mi­jos Už­sie­nio kal­bų ka­ted­ros dės­ty­to­jos Al­do­nos Po­cie­nės, so­viet­me­čiu į už­sie­nį iš­vež­ti di­des­nės apim­ties dar­bų ne­ga­lė­jai, tad lie­tu­vių me­ni­nin­kai ėmė­si ma­žų­jų for­mų, at­ra­do eks­lib­ri­są. „Ga­li­ma pa­ma­ny­ti – to­kios smulk­me­nos! Ta­čiau dai­li­nin­kas An­ta­nas Kmie­liaus­kas tei­sin­gai sa­ko – me­ne ma­žų da­ly­kų nė­ra“, – tei­gė A. Po­cie­nė.

Pa­sak V. Liut­kaus, me­ni­nin­kas nuo pa­čių pra­džių su­si­dū­rė su vals­ty­bi­nės kon­tro­lės sie­na. Rei­kė­jo ją at­lai­ky­ti. „Pa­sip­rie­ši­ni­mas bu­vo jį bran­di­nan­ti ir ug­dan­ti jė­ga. Taip pat V. Ki­sa­raus­ką bran­di­no kul­tū­ri­nė, ko­le­gų ap­lin­ka: gra­fi­kas Pa­ulius Ga­lau­nė, dai­lės is­to­ri­kas Pe­tras Juo­de­lis, mąs­ty­to­jas Jus­ti­nas Mi­ku­tis. Kul­tū­ri­nė ap­lin­kos ga­lia tei­kė kū­ry­bos te­mas, ska­ti­no di­din­ti už­mo­jus“, – įsi­ti­ki­nęs V. Liut­kus.

Pirš­tas prie smilkinio

Vie­na­me in­ter­viu jo naš­lė dai­li­nin­kė Sau­lė Aleš­ke­vi­čiū­tė-Ki­sa­raus­kie­nė iš­ta­rė ke­lian­čius ne­ri­mą žo­džius: „Ki­sa­raus­ko pa­li­ki­mas yra ties bai­siu klaus­tu­ku.“ „Lie­tu­vos ži­nių“ pra­šo­ma pa­aiš­kin­ti šią min­tį, dai­li­nin­kė pri­si­pa­ži­no kas­dien iš­gy­ve­nan­ti, kaip rei­kės jį iš­sau­go­ti. „Dar­bų gau­su, ne vi­si – tik ieš­ko­ji­mai, yra ir at­ra­di­mų“, – tvir­ti­no dai­li­nin­kė. Mė­gin­da­ma ka­ta­lo­guo­ti ta­py­bą, su­skai­čia­vo pen­kis šim­tus di­des­nio for­ma­to kū­ri­nių. O kur dar gra­fi­ka, pie­ši­niai, eks­lib­ri­sai – pri­trū­ku­si jė­gų. „Vals­ty­bė vi­sai abe­jin­ga, jai ne­svar­bu lie­tu­vių me­ni­nin­kų kū­ry­bos iš­sau­go­ji­mas. Pra­ncū­zai tu­ri sa­vo sau­gyk­las, vo­kie­čiai, ita­lai – sa­vo. O mes? Kal­bu ne apie Vin­cą, o vi­są mū­sų dai­li­nin­kų ple­ja­dą. Rei­kia su­pras­ti pa­pras­tą da­ly­ką: jei žmo­nės yra vals­ty­bės tur­tas, tai jų dar­bai – taip pat. Ne­sau­go­ti in­te­lek­ti­nio pa­li­ki­mo, reiš­kia bū­ti vi­sai...“ – S. Ki­sa­raus­kie­nė nu­ti­lo ir nu­si­juo­ku­si pa­su­kio­jo pirš­tą prie smil­ki­nio.

Į bičiulio darbų parodą atėjo skulptorius A. Ambraziūnas, su V. Kisarausku gyvenęs viename name Antakalnyje. Nuotr. R. Stankevičiūtės


Pa­mi­šė­lių name

„Pra­ei­ties su­si­tar­kim ne­lies­ti,/ Bet tu­riu at­si­mint bū­ti­nai...", „ skam­ba To­mo Venc­lo­vos ei­lu­tės. Pri­si­me­nant V. Ki­sa­raus­ką bū­ti­na pri­si­min­ti ir na­mą An­ta­kal­ny­je, Ru­dens gat­vė­je 7, kur jis su Sau­le tre­je­tą me­tų gy­ve­no ir kū­rė. „Po va­di­na­mo­sios Ka­zi­mie­ro Ske­bė­ros by­los, li­kus dviem mė­ne­siams iki stu­di­jų pa­bai­gos, mu­du su švie­saus at­mi­ni­mo skulp­to­riu­mi Vla­du Vil­džiū­nu iš­me­tė iš ins­ti­tu­to, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo V. Ki­sa­raus­ko bi­čiu­lis ir bu­vęs kai­my­nas skulp­to­rius Al­fon­sas Amb­ra­ziū­nas. – Vil­niaus ne­no­rė­jo­me pa­lik­ti, to­dėl iš­si­nuo­mo­jo­me kam­ba­rį Ru­dens gat­vė­je pas ga­na keis­to bū­do šei­mi­nin­kę Ta­ma­rą Šmidt-Pro­kof­je­vą. A. Kmie­liaus­kas par­ūpi­no dar­bo Kau­no ir Uk­mer­gės baž­ny­čio­se, su Vla­du šiaip taip ver­tė­mės. Ne­tru­kus ki­to­je na­mo pu­sė­je ap­sis­to­jo Ki­sa­raus­kai.“ Vir­šu­je gy­ve­no ke­ra­mi­kas Ro­mual­das Bud­rys su žmo­na pia­nis­te Ma­ri­ja Rad­vi­lai­te. „Su­si­kū­rė gra­ži ko­lo­ni­ja, kaip an­dai ra­šė eseis­tas To­mas Sa­ka­laus­kas – „Pa­mi­šė­lių na­mas“, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­mi­nė A. Amb­ra­ziū­nas. „Ta­ma­ry­nė­je“ lan­ky­da­vo­si dai­li­nin­kai An­ta­nas Gu­dai­tis, Ri­čar­das Vai­tie­kū­nas, P. Juo­de­lis, Li­nas Ka­ti­nas, pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te jau ati­da­ręs pir­mą­ją au­to­ri­nę par­odą. Iš­mes­tus auk­lė­ti­nius glo­bo­jo prof. Juo­zas Mi­kė­nas. Su žir­gu į kie­mą įjo­da­vo Ka­zi­mie­ras Va­lai­tis. Nak­ti­mis mie­go­ti ne­duo­da­vo Al­gi­man­to Stan­ke­vi­čiaus-Stan­kaus ir J. Mi­ku­čio fi­lo­so­fi­niai gin­čai. Nu­si­pirk­ti dar­bų už­suk­da­vo poe­tas Eduar­das Mie­že­lai­tis. Vež­da­vo juos į Mask­vą poe­tui Bo­ri­sui Sluc­kiui ir ki­tiems.

„Bu­vo­me lais­va­ma­niai. Kai jau­tie­si ne­prik­lau­so­mas, šau­na vi­so­kių įdo­mių min­čių: su­ma­niau spal­vo­tą at­spau­dą ant džiūs­tan­čio mo­lio plokš­tės (mo­lio­ti­pi­ja). Šia tech­ni­ka tuoj už­si­krė­tė ir Vin­cas, ir Vy­tau­tas Še­rys, ir Sau­lė, ir Ra­chi­lė Kru­kai­tė. Kaž­ku­ria­me „Per­ga­lės“ žur­na­le (da­bar – „Me­tai“) ra­dau jį par­ašius, kad tai ma­no iš­ra­di­mas. Šiuo pri­si­mi­ni­mu no­riu pa­sa­ky­ti, koks są­ži­nin­gas Vin­cas bu­vo žmo­gus“, – tei­gė A. Amb­ra­ziū­nas.

Ži­no­jo, ko nori

V. Ki­sa­raus­kas at­sit­vė­ręs ap­va­lia sie­na di­džia­ja­me kam­ba­ry­je įsi­ren­gė stu­di­ją. Ka­dan­gi šei­mi­nin­kė su­pra­to tik ru­siš­kai, pa­ka­bi­no už­ra­šą „Kto by ty ne­byl – ne­me­šaj“ („Kad ir kas esi – ne­truk­dyk“). Tuo me­tu Ru­dens gat­vė ne­bu­vo la­bai aps­ta­ty­ta. Ša­lia šla­mė­jo ber­žy­nas. „Ap­lin­ka Vin­cą la­bai pa­vei­kė. Ne­tie­sio­giai tų ber­žų vis at­si­ras­da­vo jo ta­py­bo­je. Ir „Ti­ta­ni­ko“ par­odo­je vėl juos at­pa­ži­nau“, – džiau­gė­si A. Amb­ra­ziū­nas. Pir­mą kar­tą su V. Ki­sa­raus­ku jie­du su­si­ti­ko le­gen­di­nia­me Dai­lės ins­ti­tu­to bend­ra­bu­ty­je prie alaus da­ryk­los (buv. P. Cvir­kos gat­vė, da­bar – J. Ja­sins­kio). Įsi­mi­nė jį kaip la­bai darbš­tų, va­lin­gą, mo­ty­vuo­tą stu­den­tą, ku­ris nuo pra­džių ži­no­jo, kur ei­na, ko sie­kia. Kaip K. Va­lai­tis, V. Vil­džiū­nas.

Jaunimas negali patikėti, kad tokia paroda 1962 m. būtų pavadinta eretiška. Nuotr. R. Stankevičiūtės


Vi­du­ry vandenyno

Vė­liau abu dir­bo M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je. Čia ir­gi su­si­bū­rė pui­ki dės­ty­to­jų bend­ruo­me­nė: Al­gir­das Ste­po­na­vi­čius, Bi­ru­tė Ži­ly­tė, V. An­ta­na­vi­čius, Ar­vy­das Kaž­dai­lis, Pe­tras Ma­zū­ras, Kęs­tu­tis Ra­mo­nas, L. Ka­ti­nas. „Vin­cą me­nu ne­aukš­tą, ei­nan­tį di­de­liais žings­niais. Ir ne­šan­tį di­de­lį port­fe­lį. Ja­me bu­vo vi­sa dirb­tu­vė­lė – rėž­tu­vai, li­no­leu­mo at­rai­žos, es­ki­zai – eks­lib­ri­sams. Kad ir kur bū­tų, ar su­si­rin­ki­mas, ar po­sė­dis, – jis jau rai­žo. Duo­da už­duo­tį mo­ki­niams, pa­mo­ko, par­odo – ir vėl da­ro eks­lib­rius, – pri­si­mi­nė A. Amb­ra­ziū­nas. – Jo di­na­miz­mas tie­siog ste­bi­no. Ir mums nuo­tai­ką kel­da­vo. Ga­lų ga­le juk vie­ni iš ki­tų mo­kė­mės.“

Pa­sak pa­šne­ko­vo, V. Ki­sa­raus­kas vi­są gy­ve­ni­mą lau­žė rė­mus, nor­mas. Kar­tais da­žų jam bū­da­vo ne­ga­na – į pa­veiks­lus ėmė brau­tis po ran­ka pa­kliū­da­vę daik­tai, skiau­tės, me­ta­lo de­ta­lės. „Ge­riau­sia man Vin­cą api­bū­din­ti Al­bert'o Ca­mus žo­džiais: „Vie­nas val­ty­je vi­du­ry van­de­ny­no bu­vo pri­vers­tas irk­luo­ti, tie­siog nėr kur dė­tis.“ Vin­cas irk­la­vo. Žiū­riu į jo dar­bus ir ma­tau, kaip Vin­cas kaž­kur ver­žia­si, tu­ri kaž­ką nu­ga­lė­ti, įveik­ti užt­va­ras“, – su­si­mąs­tė A. Amb­ra­ziū­nas. Pa­ly­dė­tu­vės į am­ži­no poil­sio vie­tą bu­vo su­reng­tos ir M. K. Čiur­lio­nio mo­kyk­lo­je. Į sa­lę at­ke­lia­vo jo ur­na. „To­kia rau­don­me­džio dė­žu­tė. Sė­di­me su A. Kmie­liaus­ku ir sa­kau jam: „Vin­cas vi­są gy­ve­ni­mą ėjo į ši­tą ke­tur­kam­pę struk­tū­rą...“ An­ta­nas nu­stė­ro ir pri­ta­ria­mai pa­lin­ga­vo gal­vą. Ta struk­tū­ra, tas kam­puo­tu­mas – su­lau­žy­tas, be­si­ver­žian­tis...“ – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Senio galva. 1965 m.


Kisarauskiškas

La­ko­niš­kai ir kar­tu la­bai erd­viai V. Ki­sa­raus­ko as­me­ny­bę api­bū­di­no jo bu­vu­si ko­le­gė M. K. Čiur­lio­nio mo­kyk­lo­je li­tua­nis­tė A. Amb­ra­ziū­no žmo­na Ni­jo­lė. „U­ni­ku­mas, iš vi­sų dai­li­nin­kų iš­sis­ki­rian­tis san­tū­ru­mu, ge­bė­ji­mu šne­kė­ti ta­da, kai rei­kia, ir tiek, kiek rei­kia. Jo­kio po­lin­kio į nu­sip­le­pė­ji­mus, jo­kio no­ro pirš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Kai dir­ba, nie­ko ap­link ne­ma­to – rim­tai, su­si­kau­pęs, ne­juo­kau­da­mas, – kal­bė­jo N. Amb­ra­ziū­nie­nė, tar­si ir da­bar pro lan­gą „ta­ma­ry­nės“ kie­me re­gė­tų dir­ban­tį Vin­cą. – Te­ko ke­liau­ti su juo po Bal­ti­jos res­pub­li­kas. Par­odo­se ma­tė­me vi­so­kių dar­bų. Dau­ge­lis juos la­bai en­tu­zias­tin­gai ver­ti­no, ta­čiau pa­ste­bė­da­mi vi­sai ne­es­mi­nius da­ly­kus. O V. Ki­sa­raus­kas su žmo­na Sau­le el­gė­si san­tū­riau. Prie tų, ku­rie bu­vo ar­ti­mes­ni jų mąs­ty­mui, iš­raiš­kai, stab­te­lė­da­vo, ste­bė­da­vo ir sa­ky­da­vo: „O, žiū­rėk, čia tai jau be­veik „ki­sa­raus­kiš­kas“. Tas „ki­sa­raus­kiš­kas“ ta­po pa­žy­mi­niu.“ N. Amb­ra­ziū­nie­nė pra­bi­lo ir apie sa­vo mo­ki­nę Ki­sa­raus­kų du­krą Ais­tę – už­da­res­nę, san­tū­res­nę už ki­tus auk­lė­ti­nius. „Bet jei rei­kė­da­vo at­sa­ky­ti į ko­kį su­dė­tin­gą kū­ri­nio ana­li­zės klau­si­mą, vi­sų ran­kos pa­dė­tos ant suo­lo, o jos – pa­kel­ta. Ir pra­de­da įro­di­nė­ti sa­vo nuo­mo­nę, net imu abe­jo­ti sa­vą­ja. Va­di­na­si, sme­ge­nų struk­tū­ra stip­ri, iš­sis­ki­rian­ti, pa­vel­dė­ta iš tė­vų“, – pri­si­mi­nė N. Amb­ra­ziū­nie­nė.

Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras