Vladi-mir-ų imperijos pabaiga

Turint tokį banko savininką kaip Vladimiras Romanovas tik visiški naivuoliai galėjo tikėtis kitokio Ūkio banko likimo. Man asmeniškai keista ne pati šio banko atomazga, bet tai, kad po įvairiausių V. Romanovo ekscesų (pažeidimų, nesivaldymo, nesaikingumo) vis dar buvo tokių, kurie pasitikėjo jo banku ir laikė ten savo pinigus. Ypač keisti atrodo stambūs indėlininkai iš Rusijos: kas juos skatino laikyti savo pinigus mažame lietuviškame bankelyje – galimybė plauti nešvarius rublius ar „ievrus“?

Yra toks senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir banką: paskleisk negerų žinių apie banką ar jo savininkus ir bankui galas – visi puls atsiimti savo pinigų. Tačiau „Snoro“ ir Ūkio bankų istorijos rodo, kad Lietuvoje šis posakis neveikia – kiek daug būta straipsnių apie „Snoro“ banko savininko Vladimiro Antonovo juodą praeitį, neskaidrius finansinius santykius, kiek būta straipsnių apie V. Romanovo pogrindinę finansinę veiklą, apie jo neskaidrius santykius, finansiškai nerealius Ūkio banko pirkinius ir šiaip nepamatuotas V. Romanovo imperines užgaidas, atitinkančias jo ir jo kolegos Antonovo rusišką vardą:  vladi-mir – valdyk pasaulį.

Kokia prasmė buvo V. Romanovui šiems Seimo rinkimams kurti savo – „Lietuvos žmonių“ – partiją, suvarant ten jam pavaldžius garsius krepšininkus? Išsigandus sulaukti panašios į „Snoro“ banką pabaigos, tikėtasi gelbėtis atvedant savo atstovus į parlamentą? Tačiau toks politinis naivumas kaip tik parodo, kad susireikšminęs Ūkio banko savininkas tiesiog nemoka realiai mąstyti ir vien tuo jo verslai yra labai rizikingi.

Kandidatuodamas Seimo rinkimuose V. Romanovas paviešino savo turtą ir pajamas, taip atskleisdamas dar vieną savo finansinį neskaidrumą (galimą pinigų plovimą): pernai sausio 4 dieną jis iš 22 fizinių ir juridinių asmenų gavo dovanų visiškai vienodą sumą – po 9 milijonus 999 tūkstančius 999 litus iš kiekvieno, o iš dar vieno – per 3 milijonus litų. Įdomi 220 milijonų litų naujametė dovanėlė, kuria Mokesčių inspekcija susidomėjo tik po straipsnių žiniasklaidoje.

Nors V. Romanovas nuolat viešai pabrėždavo, kad jis niekaip nedalyvauja Ūkio banko valdyme (formaliai taip ir yra – V. Romanovo nėra tarp banko valdytojų), tačiau žinant autoritarinį V. Romanovo charakterį (pvz., kaip jis kišosi į Kauno „Žalgirio“ treniravimą) ir stebint keistus Ūkio banko pirkinius (pvz., Vilniaus „Žalgirio“ stadioną) neįmanoma patikėti, jog bankas  priimdavo svarbius sprendimus be savo valdingo savininko. Būtent paskutinis garsiausias Ūkio banko pirkinys – Vilniaus „Žalgirio“ stadionas - turėjo sukelti ypatingą nerimą tiek šio banko klientams, tiek Lietuvos bankui.

Šia proga prisiminkime, ką apie šį pirkinį prieš kelias savaites „Lietuvos rytui“ kalbėjo buvusio svarbiausio Ūkio banko konkurento „Snoro“ banko mažasis savininkas Raimondas Baranauskas: „Aiškus Lietuvos banko taikomų dvejopų standartų pavyzdys yra neseniai pasirodžiusi vieša informacija apie Ūkio banko įvykdytą „Žalgirio“ futbolo stadiono įsigijimo sandorį - finansuojama suma sudaro 357 milijonus litų, o tai - 80 proc. viso banko kapitalo. Tačiau Lietuvos bankas leido Ūkio bankui į balansą įtraukti šį aktyvą! Juk stadiono kaina yra išpūsta, net nereali, tačiau visiems viskas gerai. Galiu pateikti pavyzdį palyginimui. Koventrio (Didžioji Britanija) futbolo klubo stadionas, vadinamas „Ricoh“ arena, - 32 tūkstančiai sėdimųjų vietų, prie jo pastatytas kazino, laisvalaikio centras, parduotuvės ir restoranai. Stadionas ir visos parduotuvės turi elektronines įėjimo, apskaitos ir kontrolės sistemas, stadionas pusiau dengtas, turi pusiau šildomas stadiono kėdes, VIP ložes. Tokio stadiono kaina - 26 milijonai svarų sterlingų (115 milijonų litų)! Šiame stadione vyko 2012 metų Londono olimpinių žaidynių futbolo atrankos rungtynės. Ar galima tai palyginti su „Žalgirio“ stadiono apgriuvusiomis betoninėmis tribūnomis ir šlako treniruočių aikštelėmis? Beje, visa tai vertinama trigubai didesne kaina!“

Šią ilgoką R. Baranausko citatą priminiau ne dėl simpatijų „Snoro“ bankui, kurio veikla yra neleistinos bankininkystės ir nešvaraus rytietiško verslo pavyzdys, bet dėl šiuo atžvilgiu teisingų R. Baranausko priekaištų Lietuvos bankui ir jo vaizdžių palyginimų, kaip nerealiai buvo užkeltos Vilniaus stadiono kainos, nesukėlusios įtarimų nė vienai kontroliuojančiai institucijai!

Ir dar vienas pastebėjimas – tokias, švelniai tariant, įtartinas V. Romanovo ir Ūkio banko veiklas paprastai viešumai atskleisdavo „Lietuvos rytas“, kurio didžiausią akcijų dalį iki „Snoro“ banko bankroto valdė jo antrinė įmonė. Savo ruožtu apie „Snoro“ banko šešėlius ir savininkų ryšius su Rusijos nusikalstamu pasauliu rašydavo dienraščiai „Vilniaus diena“ ir „Kauno diena“, kurių pagrindinis savininkas buvo V. Romanovas. Taip žiniasklaida buvo akivaizdžiai įtraukta į jų savininkų kovą bankiniame versle. Maža to – ši kova tęsėsi ir krepšinio arenose, nes čia taip pat kirtosi „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ komandų savininkų finansiniai ir sportiniai interesai.

Taigi gana panaši „Snoro“ ir Ūkio bankų pabaiga stipriai sudrebino ne tik Lietuvos bankų sistemą, bet ir krepšinio bei žiniasklaidos pasaulį. Kokia ateitis laukia „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos koncerno (dienraštis, žurnalai, televizija), kurio 34 nuošimčius po „Snoro“ banko žlugimo valdo Lietuvos valstybė? Kas po Ūkio banko krizės laukia dienraščių „Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“? Kokia svarbiausių Lietuvos krepšinio klubų „Žalgiris“ir „Lietuvos rytas“ ateitis?

Kam apskritai V. Romanovui reikėjo pirkti Kauno „Žalgirį“, prieš tai nesėkmingai pabandžius „gelbėti“ Lietuvos futbolą? Ar tai dar vienas nesėkmingas verslo planas, nenugalima aistra sportui, ar gudrus bandymas legendine komanda pridengti neskaidrias šimtamilijonines dovanas, neskaidrius bankinius sandėrius, labai jau dviprasmišką verslininko vardą, tikintis, kad lemiamą valandą išgelbės „Žalgirio“ aistruolių moralinis palaikymas? Spėčiau, kad vis dėlto pagrindinis motyvas buvo kova dėl viešosios nuomonės, o šį priedangos kelią V. Romanovui parodė buvęs Kauno „Žalgirio“ savininkas, ne mažiau skandalinga asmenybė – Šabtajus Kalmanovičius, Rusijos ir Izraelio verslininkas, praturtėjęs deimantų prekyba, KGB agentas, kalėjęs Izraelyje už šnipinėjimą Sovietų Sąjungai, palaikęs ryšius su Rusijos mafija, 2009 metų lapkritį nušautas Maskvoje. Būtent Š. Kalmanovičių, 2009-ųjų gegužę skubėjusį iš Maskvos antrą kartą įsigyti „Žalgirį“, keliomis valandomis aplenkė V. Romanovas, būtent šie du verslininkai anksčiau kartu valdė futbolo ir beisbolo klubą „FBK Kaunas“ – kol susipyko.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas teigia, kad praėjusį penktadienį Kauno savivaldybei atmetus V. Romanovo reikalavimą paremti Kauno „Žalgirį“, iš Ūkio banko pradėjo bėgti šimtai milijonų litų, banko akcijos pradėjo staigiai kristi žemyn. Taip pat Lietuvos bankas atskleidė, kad prieš dešimt dienų buvo baigtas Ūkio banko inspektavimas, nustatęs ten rimtų problemų. Taigi istorija lygiai tokia pati, kaip ir su „Snoro“ banku – po Lietuvos banko atlikto audito iš „Snoro“ banko taip pat pradėjo staigiai plaukti didelės pinigų sumos – bent jau tokius vienodus abiejų bankų uždarymų motyvus pateikia Lietuvos banko vadovai. Skirtumai tarp šių istorijų tik tokie, kad „Snoro“ banko uždarymą savo straipsniu („Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“) bandė stabdyti banko turimas dienraštis, o Ūkio banko savininkas naudojosi ne tiek savo žiniasklaida, kiek  bandė išplaukti kitu psichologiniu gelbėjimosi ratu - garsiojo „Žalgirio“ vardu („šiandien buvo padarytas pinigų pavedimas „Žalgirio“ klubui. Galvoju, jie pasieks „Žalgirio“ sąskaitą.“).

Tiesa, finansų specialistai bando įtikinti, kad yra dar vienas – esminis – skirtumas tarp „Snoro“ ir Ūkio bankų veiklos sustabdymų, nes esą Ūkio banką, žinoma, jau be V. Romanovo, bus galima išgelbėti padalijant į gerą ir blogą. Duokdie, tačiau lygiai tokios pat viltys iš aukščiausių tribūnų buvo skleidžiamos ir „Snoro“ uždarymo pirmomis dienomis. Deja, jos nepasitvirtino.

Vis dėlto aišku viena – tokia rusiškai neskaidri bankininkystė su imperine pretenzija valdyti tiek žiniasklaidą, tiek politiką, tiek sportą buvo lyg pūlinys valstybei, jį būtinai reikėjo operuoti, tad šiandien klausimai tik tokie: kodėl šias operacijas Lietuvos bankas atliko tik dabar, kai taip skausmingai užteršta visa Lietuvos finansinė erdvė? Į šį klausimą, žinoma, pirmiausia turėtų atsakyti buvęs ilgametis Lietuvos banko valdytojas Reinoldijus Šarkinas. O šiandienė Lietuvos valdžia turėtų atsakyti, ar bus deramai ištirti visi tie finansiniai pažeidimai su naujametinėmis dovanomis, auksinių stadionų kainomis ir kitais nešvariais sandoriais, dėl kurių kaltas tikrai ne vienas žmogus. Nes jei visa tai liks pamiršta, niekas iš esmės taip ir nepasikeis, o „Snoro“ ir Ūkio bankų vietas užims toks pat panašus imperinių užmojų bankelis, kurio neskaidrią pražūtį po kelerių metų ir vėl apmokėsime iš dorų mokesčių mokėtojų kišenių.

Bernardinai.lt