V. Landsbergis dėl Kovo 11-osios apsisprendė tik po skambučio iš JAV

Interviu su signataru Zigmu Vaišvila dėl neįtikėtino kito signataro, Vytauto Landsbergio, prisipažinimo apie Kovo 11-ąją („Neįtikėtinas konservatoriaus prisipažinimas apie Kovo 11-ąją“)

Po Kovo 11 bendražygių. nepriklausomybės kovų dalyvių Dalios Grybauskaitės ir Vytauto Landsbergio keliai oficialiai buvo trumpam išsiskyrę: D. Grybauskaitė liko darbuotis su Lietuvos Nepriklausomybės priešininkais komunisto Mykolo Burokevičiaus vadovaujamoje partijoje. Nuotr. facebook.com

- Šiais metais, minint kovo Kovo 11-ąją, konservatorius Vytautas Landsbergis netikėtai prisipažino, kad jis net negalvojo, jog Kovo 11-oji taps istorine data Lietuvai. „Pasak profesoriaus, net minčių nebuvo, kad ši diena įeis į Lietuvos istoriją kaip viena svarbiausių“, - konservatorių citavo valstybinio transliuotojo LRT laida „Panorama“kovo 11 d.  Kaip tai suprasti? Gal ko nors mes nežinome?

- Klausimas yra ne toks paprastas, kaip šiandien gali atrodyti. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę atkūrusi XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pati nesprendė dėl šios šventės. Tai suprantama ir korektiška. 1990 m. spalio 25 d. LR šventinių dienų įstatymu Aukščiausioji Taryba Vasario 16-ąją paskelbė valstybės švente, o Kovo 11-ąją – ne.

Tačiau po Lietuvos Respublikos atkūrimo tarptautinio pripažinimo 1991 m. rudenį ir priėmimo į Jungtinių Tautų Organizaciją, tapo akivaizdu, kad Kovo 11-oji turi būti valstybės šventė.

- Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1990 m. rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą laimėjo dėl tos priežasties, kad lietuviams buvo pažadėta visiška laisvė – Nepriklausomybė be jokių išlygų ir buvusios valstybės atkūrimas. Todėl tai turėtų būti savaime aiškus klausimas, nes labiau kompromisinius, ne tokius greitus atsiskyrimo nuo TSRS variantus siūlė komunistai, todėl rinkimus pralaimėjo.

- Likimo ironija yra ta, kad subyrėjusiam Sąjūdžiui pralaimėjus 1992 m. spalio 25 d. LR Seimo rinkimus, 1993 m. gegužės 1 d. įsteigtos taip vadinamos konservatorių partijos vadovo ir Seimo opozicijos lyderio Vytauto Landsbergio vadovaujami opoziciniai Seimo nariai įnirtingai priešinosi Kovo 11-osios paskelbimui valstybės švente. Tik 1996 m. balandžio 17 d. Lietuvos darbo demokratinės partijos (buvusios taip vadinamos savarankiškos Lietuvos komunistų partijos) Seimo dauguma pakeitė LR švenčių dienų įstatymą ir Kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo diena – valstybės švente. Ta pačia įstatymo pataisa buvo pagerbtas ir konservatorių gimtadienis, nes ir gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo šventė – buvo paskelbta mūsų valstybės švente.

- Įdomu. Gegužės 1-oji – ir zigminės. Konservatoriams turėtų būti dar daugiau argumentų tam oponuoti?

- Jie ne kartą ir bandė tai padaryti – panaikinti šį 1996 m. balandžio 17 d. LR švenčių dienų įstatymo pakeitimą, tačiau tai jiems nepavyko.

- Tačiau pasak profesoriaus V. Landsbergio, net minčių nebuvo, kad ši diena įeis į Lietuvos istoriją kaip viena svarbiausių. Kad LKP galėjo priešintis valstybės atkūrimui, žinome ir iš 1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų kampanijos LKP rinkiminių pažadų ir viešų a. a. A. Brazausko istorinių pasisakymų, jog skelbti Nepriklausomybę iškart – tai nesąmonė. Kaip gi iš tikrųjų ten buvo?

- LKP atstovai, pamatę, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iškelti kandidatai laimėjo apie 2/3 Aukščiausiosios Tarybos deputatų vietų, apsisprendė ir mums pasakė, kad nors jie prieš, tačiau balsuos už Sąjūdžio deputatų paruoštą valstybės atkūrimo dokumentų paketą (Kovo 11-osios Aktas buvo tik 12-as dokumentas šioje grandinėje). Tačiau sudėtingiausia buvo dėl Vytauto Landsbergio apsisprendimo.

- Ką turite omenyje – jis buvo prieš Nepriklausomybės atkūrimą?

- Ne. Esminis klausimas buvo, kada tai daryti – iki neeilinio III TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, sušaukto 1990 m. kovo 12 d., ar vėliau. Esminis klausimas buvo ne šiame neeiliniame TSRS liaudies deputatų suvažiavime numatytas TSRS Prezidento rinkimas, bet įstatymo projekto dėl išstojimo iš TSRS priėmimas skubos tvarka.

- Tai kas gi neaišku? Akivaizdu, kad pačiam Kremliui priėmus išstojimo įstatymą, būtume pakliuvę į žabangas. Todėl savaime suprantama, kad reikėjo skubėti.

- Atsakomybės klausimas. Vytautą Landsbergį, kurį 1990 m. kovo 10 d. Sąjūdžio deputatai apsisprendė siūlyti rinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, matomai, jau slėgė ir būsima atsakomybė. Todėl jam apsispręsti buvo dar sunkiau. Kovo 10 d. vakare dauguma deputatų išsiskirstė miegoti taip ir neapsisprendę, ar kovo 11 d. balsuoti tik dėl procedūrinių klausimų (mandatų patvirtinimo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimo, laikino Ministro Pirmininko paskyrimo), ar ir dėl valstybės atstatymo.

Iš Sąjūdžio deputatų mūsų buvo gal tik 8, kurie sakėme, kad negalima laukti, kol TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priims išstojimo iš TSRS įstatymą. Tuo metu galiojusios TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos suteikė teisė tarybinėms socialistinėms respublikoms išstoti iš TSRS, tačiau nebuvo reglamentuota, kaip tai daroma. Štai šiandien visi galvoja, kaip vyks Brexit-as. Kovo 11-osios Akte suderintas ir atkuriamos valstybės tęstinumas, ir Lietuvos priverstinio inkorporavimo į TSRS didelės dalies Vakarų šalių naudoto nepripažinimo principas, ir teisė išstoti iš TSRS šiame Akte to nepasakant.

Mūsų aštuonių deputatų nuomonė buvo tokia – jei sulauksime išstojimo įstatymo, kurio projektą žinojome, priėmimo, tai bus pretekstas Kremliui interpretuoti, kad pažeidėme išstojimo iš TSRS konstitucinę tvarką.

- Ar V. Landsbergis buvo tarp šių 8 Sąjūdžio deputatų?

- Ne. Jis buvo už tai, kad palaukti kovo 12 d. įvykių Maskvoje. Kovo 10 d. vėlų vakarą kelios dešimtys likusių Sąjūdžio deputatų sėdėjome Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salėje (dabar – Konstitucijos salė) ir spaudėme V. Landsbergį apsispręsti. Palaužė jį istorinė asmenybė – a. a. Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis, kuris zondavo galimą JAV Vyriausybės reakciją į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. S. Lozoraitis telefonu V. Landsbergiui pasakė, kad jie Vašingtone nesupranta mūsų dvejonės skelbti ar neskelbti Nepriklausomybės atkūrimą Kovo 11 d.

- Kada tai įvyko?

- Naktį iš kovo 10 d. į kovo 11 d. Apie 1 val. 30 min. V. Landsbergis po pokalbio su S. Lozoraičiu grįžo į Prezidiumo posėdžių salę visiškai pasikeitusiu veidu. Žodžių nebereikėjo – V. Landsbergio veidas ir akys pačios kalbėjo – jis apsisprendė. Po daugelio metų sužinojau, kad Stasį Lozoraitį paskambinti Vytautui Landsbergiui tą naktį įkalbėjo telefonu Kazimieras Motieka.

- Tai kodėl V. Landsbergis taip blaškosi ir negali paaiškinti esmės paprastai, nekaitaliodamas savo nuomonės?

- V. Landsbergis, 1990 m. kovo 11 d. išrinktas XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, turi silpnybę – jis „pamiršta“, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis iškėlė kandidatais, o Lietuvos žmonės išrinko Aukščiausiosios Tarybos deputatais ne tik Vytautą Landsbergį. Ir už Nepriklausomybės atstatymo Aktą vardinėmis balsavimo kortelėmis pasirašytinai balsavo, valstybės atkūrimą paruošė, įgyvendino ir kasdieniu darbu gynė ne tik 124 deputatai, 1990 m. kovo 11 d. balsavę už Nepriklausomybės atkūrimą, bet ir vėliau išrinktieji, bet ne vienas Vytautas. Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė ir apgynė Tauta, patikėjusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkiminiais priesakais.

-  O kas pardavė Kovo 11-ąją?

- Pardavė Kovo 11-ąją taip pat labai konkretūs asmenys. Apie tai kalbėsime. Ir didžiausia atsakomybė dėl to vėl tenka Vytautui Landsbergiui, kuriam Sąjūdžio kelti ir žmonių išrinkti deputatai patikėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko ir Nepriklausomybės atkūrimo simbolio pareigas. Pareigos – ne tik garbė, bet visų pirma – atsakomybė.

Susiję:

Neįtikėtinas konservatoriaus prisipažinimas apie Kovo 11-ąją