V. Landsbergis. Melagė melavo

Nuo vaikystės daug kam žinoma pamokanti patarlė „Melagis melavo, per tiltą važiavo; rateliai užkliuvo – melagis išgriuvo“ turi nevystančią visuotinę reikšmę.

Ji puikiai tinka ir moteriškoms melagėms, tarkim, vienai ilgametei purvinai melagei, o nūnai ir vargšei didelei valstybei– beribio melo imperijai rytuose nuo mūsų. Bet šįkart imu tik tą vietinę rašliavos melagę, kuri meluoja apie mano tėvą, architektą Vytautą Landsbergį – Žemkalnį.

Imu tai, ką melagė teigia, reklamuodama gal ir savo knygą darbdavių spaudoje („Lietuvos rytas“,2014-12-27), o jos melus noriai platina net politinė „georgijaus kaspinų“ partija, Lenkų rinkimų akcija (tūlas Tadeusz Andrzejewski).

Kai skaitau apie asmeninę A.Sniečkaus globą tėvui ir sūnui, architektui ir muzikui Landsbergiams, perkratau atmintį, kad su sovietinio SSKP padalinio vadovu A. Sniečkum nebuvau nė karto net iš tolo susitikęs. Bemaž tikras, nė tėvas nebuvo susitikęs, net 1940-41 metais, kai dirbo Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu, projektavo būsimą operos teatrą ir rengė pirmąjį generalinį Vilniaus planą.

Beje, melagė pabrėžia, kad architektas dirbo tose pareigose Vilniaus savivaldybėje vokiečių okupacijos metais, tik nutyli, jog tai buvo tęstinės pareigos nuo 1939 m. pabaigos, tad ir nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, atgavusioje Vilnių, ir po to - pirmuoju sovietmečiu, o tik tada – vokiečių okupacijoje, kol tie patys vokiečiai jį atleido už nepaklusnumą ir uždraudė net Vilniuje pasirodyti. Bet melagė „tyrinėtoja“ pasirankioja, kas nekliūtų jos rezgamai užuominų ir spėlionių klastotei, ir tai metodas, kurio negalima vadinti nei tyrimu, nei žurnalistika. Veikiau – abi seniausios pasaulyje profesijos, lengvai sudėtos į daiktą.

Taip ji elgiasi ir cituodama mano tėvo – žinoma, ne „archyvinį“, o jo iš atminties atkurtą – laišką aukštam Vokietijos pareigūnui A.Rosenbergui.
Tėvas dėjo daugybę pastangų išgelbėti savo sūnų, mano brolį Gabrielių, kalintį Gestapo kalėjimuose ir kaltinamą Vokietijos „valstybės išdavimu“, nuo neišvengiamos mirties pakariant arba sušaudant. Štai tėvo atsiminimai (Iš atminties ekrano, V.,2009, p.397): „Advokatas /.../ tuoj sėdo prie rašomosios mašinėlės ir parašė maždaug tokio turinio pareiškimą: Labai gerbiamas p. Ministre! Jei tamsta prisimeni studentavimo laikus ...“

Melagė cituoja tiktai kreipimąsi į Reicho ministrą nutylėdama vienintelį prašymo turinį, dėl penkiolikmečio sūnaus, tačiau kojos pirštu rodydama – matai, „bendradarbiauja“ su nacistais!..

Panašių niekų apie V.Landsbergį - Žemkalnį buvo piktai prikrauta „Durnių laive“, kol teismas, ilgokai vargęs, vis dėlto neatšaukiamai nustatė, kad V.Petkevičius – melagis. Nieko kito neverta ir dabartinio mulkinamų keleivių skaitalo autorė.

Susiję:

Vytautas Landsbergis – lietuviškos demokratijos garantas