Vokiečiai tvarko sovietų karių kapus

1992 m. Vokietija ir Rusija pasirašė susitarimą, reglamentuojantį sovietų karių, žuvusių ir palaidotų Vokietijos teritorijoje, kapų priežiūrą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykę politiniai pokyčiai prisidėjo prie to, kad sovietų karių kapais pradėjo aktyviai rūpintis Vokietijos liaudies karinių kapų priežiūros sąjungos (Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge), įkurtos 1919 metais, atstovai. Šiandien šios organizacijos veiklą savo aukomis remia 1,2 milijono žmonių, o joje tiesiogiai dalyvauja 10 000 savanorių.

Šiaurės Reino-Vestfalijos sąjungos skyriaus vadovas Thomas Kutschaty sako, kad šios organizacijos darbas yra "geriausia istorijos pamoka". "Kai moksleiviai tvarko kapą, jie mato, kad ten yra palaidotas 17 metų berniukas. Tai leidžia jiems karo temą patirti labiau nei bet kokiame vadovėlyje", - aiškina Th. Kutschaty, einantis tankiausiai gyvenamos federalinės Vokietijos žemės teisingumo ministro pareigas.

Pagal oficialius duomenis, daugiau nei 2,6 mln. sovietų piliečių žuvo Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą ir ten iš viso yra maždaug 3 600 Raudonosios armijos karių kapų. Tokios vietos turi istorinio paminklo statusą, o federalinių žemių vyriausybės privalo organizuoti ir finansuoti jų priežiūros darbus ir atkūrimą.

Žinoma, kad karo kapų tema yra vis dar nesutarimų dalykas Vokietijos visuomenėje, tai liudija ir diskusija apie Štukenbroką, kur yra didžiausios tarybinių karių kapinės Vokietijoje. Jose palaidota 65 000 karo belaisvių iš Sovietų Sąjungos.


1945 metų gegužę, po stovyklos Stalag 326 (VI / K) išlaisvinimo, Štukenbroke buvę kaliniai pastatė paminklą savo žuvusiems bendražygiams - obeliską su raudona vėliava. 1956 metais, remontuojant paminklą, vėliava buvo pakeista stačiatikių kryžiumi.



Per pastaruosius dešimt metų Vokietijos aktyvistų grupė "Gėlės Štukenbrokui" stengiasi atkurti obelisko pradinę formą. Tačiau daugeliui miestiečių raudona vėliava susijusi su komunistiniu režimu ir jie nenori, kad ji puoštų obeliską.


"2011 metų rudenį mes pasiekėme kompromisą su Rusijos stačiatikių bažnyčia ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės valdžia. Buvo nuspręsta atkurti paminklą su raudona vėliava, o šalia pastatyti tris stačiatikių kryžius", - sakė Hubertas Kniesburgesas, grupės "Gėlės Štukenbrokui"
 vadovas.

Ir nors praėjo pusantrų metų, rekonstrukcija dar neprasidėjo. "Oficialiai administracija neturi jokio paaiškinimo - sako H. Kniesburgesas - Neoficialiai tai susiję su tuo, kad mieste vis dar nėra šiuo klausimu sutarimo."

 Tačiau H. Kniesburgesas pripažįsta, kad Vokietijos visuomenės požiūris į Antrojo pasaulinio karo įvykius smarkiai pasikeitė: 

prieš kelerius metus ši tema buvo tabu, o šiandien liudininkai pasakoja tai, ką jie patyrė gyvendami šalia nacių stovyklos. "Jie prisimena, kaip, baigiantis karui, į stovyklą riedėdavo vagonai su karo belaisviais ir darbininkais prievartiniams darbams iš visos Rūro srities", - sakė H. Kniesburgesas. 

Jam svarbu, kad šie tragiški įvykiai nėra pamiršti. Kartu su 15 kitų grupės aktyvistų jis kiekvieną rugsėjį vykdo akciją "Diena prieš karą". 

Grupė kontaktuoja su rusais, buvusiais stovyklos Stalag 326 kaliniais, kai kuriems suteikiant finansinę paramą, taip pat atsakant į daugelį Rusijos piliečių, norinčių žinoti, kur yra palaidotas jų tėvas ar senelis, prašymų.

Parengta pagal "Deutsche Welle"