Vokietiją vis audrina Stasi agentai

Stasi - tai VDR valstybės saugumo ministerija, kuri, kaip ir sovietų KGB, buvo žmonių kontrolės ir priespaudos priemonė. Po Vokietijos susivienijimo tiek etatiniams, tiek savanoriams Stasi darbuotojams buvo pasunkintas ar net uždarytas priėmimas į aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje ir politikoje.

Vis dėlto Stasi darbuotojai spėjo sunaikinti didelę dalį savo dokumentų (pačios peršasi paralelės su KGB archyvais, išvežtais iš Lietuvos). Tačiau ypatingame slaptosios tarnybos archyve Berlyne visą laiką atrandami ir atkuriami nauji dokumentai.

VDR egzistavimo pabaigoje 1989 m. Valstybės saugumo ministerijai Stasi priklausė apie 189 000 neetatinių darbuotojų, iš kurių nuo trijų iki trijų su puse tūkstančio - buvusios VFR piliečiai. Tokius duomenis pateikia Vokietijos vyriausybė. Taip vyriausybė nutraukė pastaraisiais mėnesiais federalinėje Stasi archyvų žinyboje vykusias diskusijas apie slaptų informatorių kiekį. Vienas šio departamento darbuotojų tyrėjas Ilko-Sascha Kovalchukas savo knygoje "`Stasi` Konkret" abejoja ankstesnėmis išvadomis, teigdamas, kad kai kurie neetatiniai darbuotojai gaudavo dvigubą užmokestį arba net neteikdavo Stasi jokios informacijos, bet, pavyzdžiui, tik parūpindavo agentams konspiracinius butus. Reaguodama į tai, vyriausybė teigia, kad Berlyno administracinis teismas nustatė, jog slapti Stasi darbuotojai buvo ir tie, kurie užtikrindavo konspiracinius ryšius. Šiuo pareiškimu vyriausybė reagavo į Kairiųjų partijos parlamentinį tyrimą.

Šio tyrimo kairiesiems prireikė, kai žurnalas "Der Spiegel" paskelbė, kad neseniai buvo rastas dokumentas, įrodantis, jog 35-ųjų Stasi metinių proga garbės sertifikatas ir proginė moneta buvo įteikti neetatiniam darbuotojui Gregorui, Notarui, Palydovui, - archyvų tyrimo centro nuomone, po šiomis agentūrinėmis pravardėmis slepiasi Kairiųjų frakcijos Bundestage lyderis Gregoras Gysis.

Nors nuo Vokietijos suvienijimo praėjo daugiau nei dvidešimt metų, G. Gysio atvejis pritraukė daug visuomenės dėmesio, nes tai visoje šalyje žinomas politikas. G. Gysis - ne tik "kairės" lyderis Bundestage, jis - televizijos ekrano žvaigždė.

G. Gysis yra nuolat kviečiamas į pokalbių šou ne tiek dėl savo politinių pažiūrų, kiek dėl oratoriaus ir polemiko talento, leidžiančio vienu žodžiu nuginkluoti bet kokį priešininką.

Nieko nuostabaus - VDR jis buvo advokatas, advokatų sąjungos pirmininkas, priklausė socialistinei nomenklatūrai, ypač pagarsėjo teisme gindamas disidentus. Kai kurie iš jų apkaltino G. Gysį, kad jis netinkamai gynė jų interesus, o dirbo Stasi.

Ilgainiui jis perėmė vadovavimą buvusių komunistų partijai, kuri turi daug rėmėjų Rytų Vokietijoje, tačiau Stasi šešėlis jį persekiojo nuolatos. Pirmą kartą kaltinimai dėl bendradarbiavimo su Stasi ir savo klientų interesų išdavimo buvo iškelti G. Gysiui dar 1990 metais. Ir 1995-iais Stasi archyvų tyrimo centras - tada jam vadovavo dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas - padarė išvadą, kad "tarp dr. Gysio ir pagrindinio departamento XX daugelį metų buvo palaikomi kontaktai". Pagrindinis filialas XX užsiėmė "profilaktine prevencija, pogrindinės politinės veiklos užkardymu ir slopinimu", tai yra persekiojo kitaminčius VDR.

1998 m. kaltinimai G. Gysiui buvo nagrinėjami Bundestago parlamentinio imuniteto komitete. Balsų dauguma jis nustatė, kad G. Gysio, kaip neetatinio Stasi darbuotojo, veikla įrodyta. Tačiau Vokietijos teismai iki šiol nurodo, kad G. Gysio parašų po tokiais dokumentais nerasta. Kadangi laikytasi principo interpretuoti visas abejones atsakovo naudai, G. Gysis nenukentėjo. Tačiau akivaizdu, kad nauji radiniai liudija ne jo naudai. Tiesa, jo partijos kolegos vis kalba apie rinkimų technologijas, apie kampaniją prieš visus buvusios Rytų Vokietijos gyventojus, ir aiškina, esą jau atsibodo žmonės, neturintys jokio supratimo, kas vyko VDR.

Ši istorija daug kuo primena ir mūsų tikrovę - "Šatrijos", "Karaliaus" bylas, A. Paulausko viešpatavimą politikos olimpe. Tas pats kagėbistinis braižas.