Vokietijos brigada Lietuvoje – naujas istorinis šuolis saugumo ir vienybės link

Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje – tai išskirtinis ne vien karinės strategijos žingsnis, bet ir giliai simbolinė, reikšminga geopolitinė deklaracija, kuri žymi naują mūsų valstybės istorijos etapą, pagrįstą ne tik nacionaline drąsa bei ištikimybe demokratijos idealams, bet ir aiškiu tarptautiniu pasitikėjimu mūsų valstybe kaip tvirtu, patikimu ir atsakingu partneriu kolektyvinėje gynybos sistemoje.

Šis dislokavimas nėra tik karių atvykimas ar ginklų žvangėjimas – tai integruotas, nuosekliai suplanuotas ir diplomatiškai iškovotas saugumo ir galios simbolis, kuris rodo, kad Lietuva šiandien ne tik geografiškai yra Europos žemėlapio pakraštyje, bet faktiškai – pačiame politinių, saugumo ir vertybinių sprendimų epicentre, į kurį krypsta ne tik sąjungininkų akys, bet ir jų realios, ilgalaikės investicijos į mūsų regiono stabilumą ir atsparumą.

Šiandieninė Lietuva – tai jau nebe mažytė valstybė, tyliai stebinti pasaulio dinamiką nuo savo rytinių vartų, o iškilusi kaip aktyvi, išmintinga ir ryžtinga regioninė lyderė, kuri ne tik priima geopolitinius sprendimus, bet ir pati juos inicijuoja, kuria, telkia sąjungininkus bei formuoja rytinio NATO flango ateitį – tvirtą, nedalomą ir pasirengusią atsakyti į bet kokį iššūkį.

Vokietijos sprendimas dislokuoti pilnavertę kovinę brigadą mūsų žemėje – tai ne tik svarbus taktinis veiksmas ar karinė sąveika, bet visų pirma – gilus pasitikėjimo aktas, liudijantis, kad Lietuva jau seniai peržengė simbolinės valstybės ribas ir tapo realiu strateginiu bastionu, kuris gali būti ne tik saugomas, bet ir saugoti kitus, ir kurio balsas girdimas ten, kur sprendžiama Europos ir viso Aljanso ateitis.

Tai iškalbingas liudijimas, jog ilgametės mūsų diplomatijos pastangos, kryptinga investicija į gynybą, vertybinis nuoseklumas ir principingas užsienio politikos kursas nebuvo bevaisiai – priešingai, jie tapo pamatu, ant kurio šiandien stovi valstybė, gebanti telkti sąjungininkus, kurti bendrą strateginę viziją ir drąsiai pasakyti: „Mes esame pasirengę ne tik gintis, bet ir ginti bendras vertybes.“

Vokietijos brigada Lietuvoje – tai nebe simbolis, o konkreti, materiali jėga, tapusi atgrasymo politikos ašimi, kuri siunčia neabejotiną ir nedviprasmišką žinią agresoriui – kad NATO nėra deklaratyvi sutartis, o gyvas, koordinuotas ir veikiantis mechanizmas, kurio atsakas į bet kokį iššūkį bus ne vėluojantis, o momentinis, ne atsitiktinis, o planuotas, ne fragmentiškas, o visapusiškas.

Tuo pat metu mūsų valstybė kryptingai stiprina ir savo vidaus gynybinius pajėgumus – kuriama moderni karinė infrastruktūra, profesionali kariuomenė pasiekia naujus pasirengimo lygius, o visuomenėje auga bendras saugumo sąmoningumas ir pilietinės atsakomybės jausmas, tampantis esminiu visuotinio atsparumo pagrindu, be kurio negalima įsivaizduoti nei veiksmingo atgrasymo, nei tvarios ilgalaikės gynybos.

Šiandien Lietuva tampa ne tik valstybė, kurią reikia saugoti, bet ir jėga, kuri pati saugo, kuria, telkia ir įkvepia; mūsų šalis – tai jau ne tik pasienio teritorija, bet viso regiono saugumo ašis, kuri jungia politinį ryžtą, karinį pasirengimą ir moralinį aiškumą į vieną nedalomą visumą.

Mes gyvename naujoje epochoje – laikotarpyje, kuriame Lietuva nebėra tik pasyvi stebėtoja ar silpna nuomonės nešėja, o išdidi ir lygiavertė vakarų pasaulio narė, kuri savo veiksmais rodo, kad laisvė nėra duotybė, o atsakinga pareiga, kurią reikia ginti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, ryžtingai, sąmoningai ir oriai.

Kaip pabrėžė Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, Rusijos nervingumas nėra atsitiktinis – jis kyla iš suvokimo, kad prieš juos stovi ne vien Lietuva, bet ištisa vieninga, pasirengusi ir nusiteikusi NATO bendruomenė, kurioje nėra vietos silpnumui, baimei ar atsitraukimui, nes čia kiekvienas agresijos aktas bus sutiktas ne tik pasipriešinimu, bet ir adekvačiu, greitu bei galingu atsaku.

Laisvės bastionas – tai ne tuščia metafora, tai realybė, kurią mes kuriame kasdien, stiprindami valstybę, ugdydami pilietiškumą ir tvirtindami savo vietą pasaulyje, kuriame aišku: niekas daugiau neturi teisės būti abejingas, o kiekvienas žingsnis turi būti paremtas atsakomybe už tai, ką paveldėjome ir ką perduosime ateities kartoms.

Ukraina mums parodė kainą, kurią reikia mokėti už abejingumą, ir Lietuva, išmokusi šią skaudžią, bet būtina pamoką, šiandien jau nebėra ta, kuri laukia, ką pasakys kiti – šiandien mes patys kuriame kryptį, formuojame laikyseną ir tampame tais, kurie eina pirmi.

Kremliaus propaganda netyli, tačiau jos paveikumas šiandien, priešingai nei anksčiau, yra ne tik ženkliai sumažėjęs, bet ir vis labiau praranda galimybę skverbtis į visuomenės sąmonę, nes Lietuva – tai valstybė, kuri per pastarąjį dešimtmetį išmoko atpažinti dezinformacijos modelius, atspari melui, pagrįsta faktais, stipri kritiniu mąstymu ir suvienyta bendro supratimo, kad tiesa yra ne silpnybė, o ginklas prieš tuos, kurie bando griauti mūsų vienybę iš vidaus.

Šiandien informacinis laukas Lietuvoje nėra neutralus laukas manipuliacijoms – tai aktyviai ginama erdvė, kurioje piliečiai tampa nebe pasyvūs žinių vartotojai, o sąmoningi demokratijos gynėjai, pasirengę priešintis melui ne tik tyliai ignoruodami, bet ir aktyviai jį demaskuodami bei naikindami ten, kur jis bando įleisti šaknis.