|
Galiu pridurti dėl A. Merkel, kad jos tėvas - liuteronų pastorius 100% buvo užverbuotas STASI. 1980-1984 m. aš tarnavau sovietinėje armijoje ГСВГ (група советских войск в Германии) tuometinėje VDR. Perėjau visus žemesniuosius karinius laipsnius, nuo eilinio iki seržanto, o paskui pasilikau liktiniu ir gavau praporščiko (puskarininkio) laipsnį. Būdamas praporščiku, laisvu nuo tarnybos metu galėjau laisviau išeiti iš dalinio teritorijos. Mūsų dalinys buvo dislokuotas mieste Neustrelitz (berods, apie 300 km nuo sostinės Berlyno). Todėl laisvu laiku aš eidavau ne į Дом офицеров, o į Vokiečių Gaststette, kur susipažinau su gana neblogai rusiškai kalbančiu geležinkeliečiu Peter Schumann, kuris man daug ką papasakojo apie VDR gyvenimą. Aš buvau įgavęs tokį Pėterio pasitikėjimą, kad jis man duodavo savo buto raktus, kad galėčiau atsivesti kokią vokietaitę, kai jis būdavo darbe. Per tas vokietes aš smarkiai nukentėjau - buvau išmestas iš "praporščikų luomo" ir išleistas į SA rezervą за дискредитацию "звания прапорщика". Tai va, man pasirodė labai keista, kad Pėteris vieną sekmadienio rytą išsiruošė į bažnyčią Branderburge (apie 100 km nuo Neustrelitz). Jis man tada papasakojo apie siaubingą VDR piliečių kontrolę, kuri nė iš tolo negalėjo prilygti sovietijos piliečių sekimui. Pasirodo, kad kiekvienas voketis turėjo priklausyti kokiai nors organizacijai: rankdarbių būreliui, šokių rateliui, bažnytinei parapijai ar pan.. Pėteris turėdavo kas sekmadienį vykti į Brandenburgą, kadangi buvo ten gimęs ir priklausė to miesto bažnyčios parapijai, nors Neustrelitze buvo keletas bažnyčių. Kiekvienas tos organizacijos vadovas (choro dirigentas, bažnyčios klebonas ar pastorius) apie savo "globotinius' turėdavo reguliariai atsiskaityti STASI agentams. Jei žmogus norėdavo, pvz. atostogų metu, kur išvykti, turėdavo tam savo vadovui pranešti: kur, kuriam laikui ir pan. Ten kiekvienas VDR pilietis turėdavo nuolat nešiotis pasą, kurie dažniausiai būdavo labai jau sudėvėti (pats ne kartą mačiau, kaip volkspolizei geležinkelio stotyje tikrindavo įtartinų asmenų pasus). Ar sovietmečiu mes nešiodavomės pasus? Kažkodėl nepamenu. Tiesa, VDR gyveno sočiai - dešrų kiekvienoje kaimo parduotuvėlėje (kuri būdavo privati) būdavo ne mažiau 20 rūšių. Būdavo ir džinsų (vietinės gamybos WISANT - kainavo 127 markes, o tai yra apie 43 rublius) bei kitokių, pas mus sovietijoje deficitinių drabužių, batų. Sotūs ir aprengti, tačiau ant gerokai trumpesnės grandinės pririšti buvo vokiečiai toje "darbininkų ir valstiečių" valstybėje...
|