VSD reformos gairės

Ši, kaip ir dauguma mūsų valstybės institucijų, gal išskyrus tik ugniagesius, dirba ne pilna jėga, liaudiškai sakant – šiaip sau, kol viršininkas pareigūno nepastums, nenukreips reikiama operatyvinio darbo kryptimi, tasai smirdės savo kabinete su ausinėmis kaip koks sutrešęs kelmas dvokiančioje pelkėje. Naujoji Vyriausybė turėtų akylai į šį akis badantį faktą žvilgterėti. Ypatingą susirūpinimą kelia VSD darbo neefektyvumas. Tikras ir atsidavęs valstybei operatyvininkas juk turėtų degti noru išsiaiškinti Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, teisėtvarkos ir žiniasklaidos nedraugus. Pasakyti lengva, padaryti sunku. Tas antivalstybinis elementas yra gana gudriai užsimaskavęs. Tradicinės operatyvinio stebėjimo ar sekimo priemonės kartais nieko naudingo neduoda, o kartais net visiškai priešingus rezultatus, nes užsikonspiravę antivalstybininkai yra išmokę mėtyti pėdas. Tarkim, sekami subjektai telefonu susitaria susitikti per pūgą kur nors Labanoro girioje, kad perduotų vienas kitam slaptą antivalstybinę informaciją su dar slaptesnėmis veikimo instrukcijomis. VSD privalo į tokius signalus reaguoti ir siųsti į Labanoro girią operatyvininkų grupę. Sąnaudos didelės, žinant, kokie dabar užpustyti keliai ir kaip apsunkintas operatyvininkų veikimas, bet neišsiųsi - iškart institucija gaus per kepurę. Išsiunčiama operatyvininkų brigada su visu komplektu elektroninės sekimo aparatūros, laukiama, kol subjektai pasirodys, o tie kiaulės taip ir nepasirodo iki pat vidurnakčio. Tenka grupei grįžti į Vytenio gatvę it musę kandus. O blogiausia tai, kad tie subjektai nesėkmingos operacijos metu sėdėjo kur nors visai VSD pašonėje Boulingo klube, rutuliais daužė kėglius, gėrė alų, kramsnojo čipsus ir dalijosi slapta antivalstybine informacija. Todėl VSD veiklos turinį, formą, strategiją ir taktiką iš esmės reikėtų keisti, kad institucija nebedirbtų bergždžiai švaistydama mokesčių mokėtojų pinigus.

Jau daugiau nei metus Lietuvos miestuose ir miesteliuose dykai stovi valstybės turto balanse esantys subankrotinto Snoro aštuonkampiai bankomatai. Valstybei iš jų jokios naudos. Vyriausybė ir Lietuvos bankas privalo perduoti šiuos kompaktiškus statinius Valstybės Saugumo departamentui ir kiekviename įsteigti klausyklas bei jose pasodinti po vieną kvalifikuotą saugumo darbuotoją, budintį klausykloje kiaurą parą. Tarkim, žmogus pastebėjo, kad jo galvoje atsirado keistų minčių apie Prezidentę, valdančią daugumą, valstybininkus ar kokį nors Lietuvos rytą. Tuomet jis nedelsdamas nė sekundės turėtų bėgti į artimiausią Snoro bankomatą ir nuoširdžiai iškloti savo mintis VSD budinčiajam, mat keistos mintys šiaip sau iš niekur neatsiranda. Kažkas jas indoktrinuoja, neatsargion galvon įkala. Taigi labai svarbu su pareigūnu išsiaiškinti tų keistų minčių židinius ir nieko neslepiant kaip per išpažintį juos nurodyti. Tuomet, kai VSD pareigūnas patikrins, ar jūsų išpažintis nuoširdi, ir jai pasirodys, kad negudraujate – gausite pareigūno išrišimą, o gal ir pasiūlymą padirbėti vieną kitą pamainą Snoro bankomate kitų išklausytoju.

Šis sumanymas visiškai atitinka naujosios A. Butkevičiaus koalicinės vyriausybės programą ir lozungą „Svarbiausia žmogus“. Valdžia ir VDS turi artėti prie žmogaus, o ne tolti. Gyvas bendravimas Snoro bankomatuose ir bus ta išeitis, praplečianti valdžios ir žmogaus bendravimo horizontus. Antra, taip bus įgyvendintas Vyriausybės pažadas sukurti kuo daugiau naujų darbo vietų. Supraskime sunkią VSD padėtį, Seimui priėmus naują Kontržvalgybos įstatymą darbo apimtys ženkliai padidėjo, o patikimų kadrų trūksta. Ir kas, jei ne tu, ateis sunkią valandą valstybei į pagalbą. Toks šiandien ir turėtų būti tikro Lietuvos patrioto kelias – kur tu bebūtum, nedelsdamas šiltai apsirenk ir pirmyn į arčiausią pertvarkytą Snoro bankomatą tarnauti visokių pilietinių atplaišų ardomai ir žlugdomai valstybei.

Pagarbiai - Jūsų Dočys

P. S. Kai jau buvau parašęs VSD "perestrojkos" gaires, vienas akylas visų valstybės reikalų žinovas signalizavo nuotoliniu ryšiu, esą iš patikimų šaltinių gavęs slaptos informacijos, kad Snoro bankomatai jau yra parduoti už likutinę kainą Lietuvos paštui. Kažkoks nesusipratimas - valstybė savo turtą parduoda pati sau. Suprasčiau, jei parduotų pomidorų ir raugintų agurkų pardavėjams. Tuomet iš smulkių komercininkų į valstybės biudžetą bent kiek nors lėšų patektų, o dabar nieko. Nors paštas visados buvo labai glaudžiai susietas su KGB nuo sovietinių laikų, o dabar ir su VSD. Lietuvos paštas gal ir yra tik VSD priedangos organas? Taigi, jokios klaidos gairėse nėra, o jei ir yra, tai bankomatus reikėtų iš Lietuvos pašto atpirkti, vardan Lietuvos šviesesnės ateities.

Vėl Dočys