2013 m. liepos 13 d. korupcija ir rinkėjų pirkimu kaltinamos Darbo partijos krikštatėvis Viktoras Uspaskichas, eilinį kartą bėgdamas Rusijon, oro uoste jį pasitikusiems tautininkams grasino: padarysiu viską, kad tokių š. kaip jūs Lietuvoje nebūtų. Atrodo, grasinimai pildosi.
2013 m. gruodžio 14 d. Tautininkų sąjungos suvažiavimas atnaujino sąjungos įstatus. Supaprastintas narių priėmimas, išplėstas regionų atstovavimas, palengvintas frakcijų registravimas, praplėstos taryba ir valdyba. Greitesnį ir veiksmingesnį partinį darbą, taip pat įvairių reglamentų demokratizavimą žadančios reformos užstrigo Teisingumo ministerijoje.
Teisingumo ministras – žinia – Juozas Bernatonis: tas pats, kurio dėka apsunkintos piliečių referendumo galimybės, įskaitant asmens kodo keitimą paso numeriu. Viceministras – Darbo partijos atstovas Giedrius Mozūraitis.
Iš pradžių mėginta blokuoti ir išrinktos vadovybės registravimą. Procesas priminė patyčias. Iš išrinkto pirmininko reikalauta pateikti senojo pirmininko įgaliojimą, prie kurio dar kabinėtasi. Formuojant sąrašą Europos Parlamento rinkimams, teko rengti senos ir naujos tarybos posėdį, kilus grėsmei, kad kurios nors iš jų sprendimai nebus pripažinti teisėtais. Vis dėlto šiuo klausimu, nors ir labai stengtasi apsunkinti atsinaujinusios sąjungos veiklą, klerkams teko susitaikyti su faktu – vadovybė galų gale registruota.
Užtai įstatams pateikta aibė priekabių. Juokingiausia, kad žymią dalį sudarė priekabės prie jau registruotų įstatų punktų. Pavyzdys – tarybos teisė įtraukti (kooptuoti) tris tarybos narius, kuriuos tvirtina aukštesnė institucija – konferencija. Ši teisė įrašyta senuose, registruotuose įstatuose, bet tąsyk ji pripažinta, o šįsyk paneigta, nors Politinių partijų įstatymas liko tas pats. Dar vienas pavyzdys: remiantis net ne Partijų įstatymu, o kalbos patarimais – būtent patarimais – pareikalauta žodį „institucija“ keisti žodžiu „organas“. Kuo organai mielesni registruojantiems klerkams ir už jų stovinčiam viceministrui – galima tik spėlioti.
Šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad įstatų blokavimas dirbtinis. Žinant, kad tiesiogiai dokumentus tvarkanti ministerijos darbuotoja – ta pati, kuri priėmė ankstesnius įstatus, dėsningai peršasi išvada, kad pasikeitusį požiūrį lemia aukščiausios ministerijos vadovybės kaita.
Žinoma, Darbo partija turi už ką pykti ant tautininkų. Tautininkai principingiausiai kėlė balsų pirkimo klausimą, net inicijavo bylą Konstituciniame Teisme. Darbo partijos rinkimų rezultatai praktiškai įteisinti „konservatorių“ dėka. Paskiau tautininkai surengė akciją, rinkimų apylinkėse rinkdami paliktas alaus pūsles ir nešdami jas grąžinti balsų pirkimu kaltinamoms partijoms, visų pirma – Darbo partijai, o galiausiai triukšmingai išlydėjo Rusijon bėgantį V. Uspaskichą. Tada jis ir pažadėjo tautininkams viską priminti.
Darbo partija prarastų save, jei ambicijų, malonumo suvesti sąskaitas nejungtų su nauda. Pastarųjų mėnesių įvykiai ir sprendimai aiškiai rodo, kad Darbo partija nusitaikė į Referendumo rinkėjus. Tautininkai, žengę Referendumo avangarde, jai – rimčiausias konkurentas. Jį siekiama pašalinti iš demokratinių varžybų lauko. Nesibodint net sisteminio susidorojimo.
Įdomu, kad Darbo partija Referendumo atžvilgiu prabudo tiktai dabar. Kai tautininkai ir dar trys partijos jam pajungė visas savo struktūras, šaltyje ir lietuje rinkdami parašus, rizikuodami darbo vietomis ir studijomis, spjaudomi ir juodinami, Darbo partijos struktūros čia nebuvo. Ji pasirodė tik tada, kai Referendumo šalininkai pademonstravo aiškią ir gausią jėgą. Valdantieji, įskaitant Darbo partijos lyderius, tuo metu kalbėjo prieš Referendumo tikslus arba tylėjo.
Dar yra galimybių pasitaisyti. Darbo partija gali rimtai padirbėti Seime tvirtinant Referendumą ir jo datą. Ir ne bet kada, o kartu su prezidento rinkimais. Be to, skelbiant moratoriumą žemės pardavimui užsieniečiams, kol įvyks Referendumas ir bus patvirtinti jo rezultatai. Štai taip kovojama už rinkėją.
Tautininkų žygiams priekabės prie įstatų menkai sutrukdys. Jie veiks pagal teisėtus, anksčiau registruotus įstatus. Žinoma, su jais dirbti bus kiek sunkiau nei su atnaujintaisiais, bet ir su ankstesniais įstatais. Tautininkų sąjunga per pastaruosius metus tapo viena sparčiausiai augančių jėgų. Į ją masiškai bėga kitų partijų nariai, įskaitant parlamentines. Čia lyderė – Tėvynės sąjunga, bet už jos rikiuojasi Socialdemokratų partija ir Darbo partija. Apie du šimtus tautininkų lig šiol prievarta laikomi šių partijų sąrašuose, ir tai taip pat iliustratyvus desperacijos įrodymas.
Apibendrinant lieka prisiminti lietuvių tautos poetą Joną Mačiulį-Maironį. Anot jo:
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors ji pasveikint tau ir baisu.