Aplinkos ministerija parengė ir pateikė visuomenės vertinimui vyriausybės nutarimo „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo” pakeitimo projektą. Jeme yra nuostatų, suteikiančių teisę aptverti vandens telkinių pakrantes ir apriboti visuomenės patekimą prie jų. Vandens telkiniai (kaip ir miškai) yra visų Lietuvos žmonių turtas, nepriklausomai nuo nuosavybės formos. Todėl pakrantės (kaip ir miškai) turi būti laisvai prieinamos visuomenei. Deja, dėl ydingo teisinio reguliavimo šiandien privačios pakrantės tapo beveik neprieinamos. Tai viena iš tų sričių, kur akivaizdžiai pažeistas visuomeninis teisingumas.
Šįkart vyriausybė nori leisti tvoromis aklinai užtverti ežerus, jei to reikia dėl „sodybų saugumo”. Projekte numatomas draudimas su išlygomis: „126.1 <…> įrenginiais ar želdiniais trukdyti pakrantės apsaugos juosta praeiti asmenims, išskyrus atvejus, kai aptverti būtina dėl statinių, įrenginių, parkų ir kitų atskirųjų želdynų, botanikos, zoologijos sodų, dendrologinių kolekcijų, paveldo objektų saugumo arba dėl viešam naudojimui pritaikytų teritorijų tinkamos priežiūros.“
Dėl Projekte siūlomos išlygos leisti užtverti pakrantes pažymėtini keli aspektai. Nėra tiksliai ir aiškiai įvardinta, kokie statiniai ir įrenginiai bei parkai ir kiti atskirieji želdynai turimi omenyje. Tad pakrantei aptverti pakaktų net elementaraus joje esančio elektros stulpo ar požeminio kabelio arba bet kokio rekreacinio įrenginio. Dar daugiau: pakrantės savininkas galės pastatyti bet kokį (veikiantį ar neveikiantį, naudojamą ar nenaudojamą, požeminį ar antžeminį, tikrą ar butaforinį) įrenginį ir pakrantę aptverti. Tokiu būdu sudaroma galimybė savininkams piktnaudžiauti ir nepagrįstai riboti žmonių galimybę patekti prie vandens telkinių.
Net tuo atveju, jei pakrantėje stovėtų realiai veikiantis ir naudojamas įrenginys ar būtų įveisti privatūs parkai ir želdynai, prioritetas teisiniame reguliavime vis tiek turi būti suteiktas visuomenės teisei patekti prie vandens telkinių (kaip visų Lietuvos žmonių turto), o ne pavienių savininkų buitiniams ar ūkiniams interesams. Leidimas užtverti pakrantes neatitinka konstitucinių vertybių pusiausvyros principo, nes privačių savininkų norą apsaugoti bet kokius (įskaitant beverčius, menkaverčius, nenaudojamus ir kt.) objektus iškelia aukščiau už visuomenės teisę prieiti prie valstybės turto – vandens telkinių.
Todėl pakrančių aptvėrimo galimybę galima sieti tik su valstybinės reikšmės poreikių tenkinimu ir su valstybės parkų ir želdynų apsauga, t. y. kai tai tarnauja visai visuomenei. Toks pakrančių aptvėrimas nepažeistų viešojo intereso, nes visuomenės teisė lankytis prie vandens telkinių būtų apribota vardan kitų tos pačios visuomenės interesų.
Žemės įstatymo 21 str. 10 p. nustato, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Taip pat Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 4 d. 1 p. numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Taigi tvorų tvėrimas galimas, tačiau neapribojant asmenų teisės prieiti prie vandens telkinių, t. y. tam tikrais atvejais tvoros gali būti pakrantėje, tačiau negali užtverti priėjimo prie vandens telkinio.
Be to, LR žemės įstatymas vartoja sąvoką „prieiti“, o numatytame projekte vartojama siauresnė sąvoka „praeiti“. Patvirtinus šį Projektą, jis galės ir turės būti nuginčytas Konstituciniame Teisme kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (LR žemės įstatymui) ir pažeidžiantis konstitucines vertybes.