Vytautas Radžvilas: „Einam per istoriją kaip per minų lauką“ (I d.)

Kiekvienas aktyvus visuomeninis judėjimas ieško savo tiesiausio kelio į tikslą. Po „Pro Patrios“ vėliava susibūrę žmonės neskuba „gelbėti“ Lietuvos. Jų kandidatų nematėme politiniuose rinkimuose, jie nedalyvavo piketuose, kai buvo protestuojama prieš nesąžiningą FNTT pareigūnų pašalinimą iš pareigų, nesimatė „Pro Patrios“ vėliavų, kai vyko akcijos prieš blogai tiriamus Garliavos įvykius, nebuvo išsakyta aiški pozicija dėl E. Kusaitės bylos. Kita vertus, skaitome labai taiklius Vytauto Sinicos ir Pauliaus Stonio straipsnius apie juvenalinės justicijos buldozerį bei dešiniųjų jėgų krizę Lietuvoje, matome gausias jaunimo pajėgas, kai vyksta piketai už lietuvybės įtvirtinimą. „Pro Patrios“ idėjinis vadovas Vytautas Radžvilas su dideliu nerimu ne kartą yra rašęs apie Lietuvos „europeizacijos“ procesus ir brukamos naujos ideologijos žalą. „Pro Patrios“ judėjimas vienija patyrusius Sąjūdžio autoritetus bei jaunimą, studijuojantį tarptautinius santykius, filosofiją, istoriją. Kokią išeitį iš besiklostančios beviltiškos situacijos mato „Pro Patrios“ lyderiai? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su šio judėjimo idėjiniu vadovu profesoriumi Vytautu Radžvilu.

Pats buvai vienas iš Sąjūdžio ideologų, o dabar su bendraminčiais kuri „Pro Patrios“ visuomeninį judėjimą. Dabar „Pro Patria“ ideologijoje akcentuojamos išorinės grėsmės – Europos Sąjungos interesų grupių brukamos ideologinės klišės, Lenkijos ir Rusijos veikiamos Lietuvos tautinės mažumos. Tačiau jūs labai mažai kalbate apie vidines grėsmes – atrodytų, kad nekreipiate dėmesio į tai, kas darosi Lietuvoje. 

Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad „Pro Patrios“ sambūrio nariai vengia kalbėti apie Lietuvos vidines grėsmes. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Reikalas tas, kad mes kaip tik visą dėmesį esame sutelkę į vidines grėsmes, bet apie tuos pačius dalykus galima kalbėti įvairiai. Mano giliausiu įsitikinimu, Lietuvoje beveik niekas nesikeičia, nes kalbama nevykusiai, o tai reiškia – pernelyg tiesmukiškai. Daugybė interneto portalų yra užtvindyti informacijos apie Lietuvoje vykstančias blogybes. Ta informacija yra seniai persisotinta ir ji galiausiai tampa beprasmiška. Visos šitos blogybės, kurios konstatuojamos visiškai teisingai, turi savo priežastis. Ieškodami jų priėjome iš pirmo žvilgsnio gal ir labai banalią išvadą, kad giliausia blogybių priežastis yra ta, jog mes leidžiame joms vykti. Tačiau vadovaujamės ir supratimu, kad ne vien moralinės nuostatos nulemia, ar tos blogybės vyks, ar nevyks. Lietuvoje labai trūksta politinio kalbėjimo apie negerus dalykus, nes jį pernelyg dažnai pakeičia moralizuojantis kalbėjimas. Moralizuojančio kalbėjimo tuštumas ir beprasmybė užgožia dalykišką ir tikslią susiklosčiusios padėties ir ją nulėmusių gelminių priežasčių analizę.

Be abejo, Lietuvoje yra labai daug geranoriškų žmonių, kurie nuoširdžiai nerimauja dėl to, kas vyksta krašte, tačiau daugelis dalykus suvokia gana neadekvačiai ir paviršutiniškai. „Pro Patria“ sambūrio vienas iš tikslų yra pagal išgales buitišką akivaizdžių blogybių supratimą, vertinimą ir kritiką išversti į politinę kalbą. Tai reiškia, kad paprastą nepasitenkinimo ir pasipiktinimo išsakymą stengiamasi pakeisti kuo dalykiškesne ir profesionalesne ekonominių, socialinių ir politinių realijų analize. Jos ašis yra viena dar iš Sąjūdžio laikų paveldėta tema. Toji svarbiausia tema, kuri ir šiandien sudaro savotišką „Pro Patrios“ idėjinį stuburą, yra tautos – jos reikšmės, padėties ir likimo – klausimas. Pradedant kalbėti apie tautą, pirmiausia keliamas klausimas, – jis iškilo ir per Sąjūdžio jubiliejų, – ar Sąjūdis gali atgimti, kitaip tariant, ar Lietuvoje gali susiformuoti kas nors panašaus į naują Sąjūdį. Į šitą klausimą atsakoma labai įvairiai – vieni tuo tiki, kiti mano, kad padėtis yra beviltiška. Mano atsakymas būtų toks, kad visais laikais Lietuvoje lemiamais momentais atsirasdavo sąjūdžiai, ir nėra jokių priežasčių manyti, kad tai iš principo neįmanoma. Prisiminkime, kad XIX a. viduryje vienas žmogus, turiu omeny Motiejų Valančių, iš esmės atsakė į tą patį klausimą, kurį mes šiandien keliame patys. O klausimas buvo maždaug toks: ar teritorijoje, kuri tuo metu vadinosi Šiaurės Vakarų kraštas ir kur gyveno pasmerkta nusigerti ir surusėti vargšų valstiečių etninė grupė, gali rastis modernios tautos branduolys ir užuomazga? M. Valančius su savo bendražygiais į šį klausimą valingai atsakė „taip“ ir padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje. Puikiai suprantame, kad Blaivybės sąjūdis tapo tikru politinio ir tautinio išblaivėjimo virsmu. Lygiai toks pats egzistencinis klausimas XIX–XX amžių sandūroje iškilo kitai – J. Basanavičiaus – kartai, ir jis skambėjo taip: ar galiausiai mes turime tapti lenkų tautos savita etnografine grupe, ar vis dėlto turime tapti savarankiška lietuvių tauta? Šios kartos atsakymą žinome. 1918 m. vėl keliamas panašus klausimas: ar mes būsime kokios kitos valstybės dalis, ar sukursime savo modernią tautinę valstybę? Ji buvo sukurta, ir, atrodytų, neįgyvendinama ir tuščia svajonė tapo tikrove. Tas pats, tik kiekvieną kartą konkrečiai, atsižvelgiant į politines ir istorines aplinkybes, jų metamus iššūkius ir spręstinus uždavinius, keliamas apklausimas kartojosi per 1941 m. sukilimą, per pokario rezistenciją, galiausiai per Sąjūdį. Apžvelgiant šias pasikartojančių pabudimų ir pakilimų bangas iš laiko nuotolio, aiškėja vertas dėmesio dalykas: pakanka palyginti nedidelės tautos dalies valią ir ryžtą norint pakeisti, atrodytų, beviltišką įvykių tėkmę.

Kai kalbama apie dabartinę Lietuvą, pernelyg dažnai nejučia vadovaujamasi marksistinėmis mąstymo prielaidomis, kad vadinamoji materialinė bazė lemia žmonių sąmonę. Vis kartojama, kad šiandien lietuvių visuomenė yra vartotojiška, kad jai niekas nerūpi. Tačiau reikia pasakyti, kad ir prieš dvidešimt penkerius metus ji iš principo buvo tokia pat. Turiu omenyje tai, kad po penkiasdešimties okupacijos metų didelė mūsų visuomenės dalis svajojo tik apie tris, jos nuomone, svarbius dalykus. Ta gyvenimiškų svajonių „šventoji trejybė“ buvo butas, automobilis ir sodas. Visa kita ištautintos ir išvalstybintos sąmonės žmonių jau nedomino. O šitą nemalonų faktą reikia prisiminti tam, kad suprastume, jog dabartinė padėtis nėra kuo nors drastiškai blogesnė negu tada. Nepriklausomybės sąmoningai siekė ir parlamentą ginti savos gyvybės kaina buvo pasiryžusi tik menka tautos dalis. O pasyvioji ir, deja, didžioji visuomenės dalis nepriklausomybės prasmės net nesuvokė arba jos siekį parėmė labai santūriai, nes po pusės okupacijos šimtmečio, keičiantis kartoms, prisiminimai apie tarpukario respubliką jau buvo išsitrynę tiek, kad daugelis šalies gyventojų jau nesuvokė, kam apskritai reikalinga sava valstybė. Didelė LR Sąjūdžio rėmėjų dalis pritarė savos valstybės idėjai tik todėl, kad vadovavosi naiviais lūkesčiais, kad atkūrę nepriklausomybę netrukus gyvensime kaip Švedijoje.

Tačiau tada pavykdavo prisikviesti iki 100 000 žmonių į mitingus, o dabar sudėtinga surinkti ir 1000 piliečių.

Tai natūralu, nes kalbėdami apie mūsų šiandienos padėtį kol kas nesugebame ar nenorime – tuo skiriamės nuo M. Valančiaus, J. Basanavičiaus ir vėlesnių kartų – drąsiai, atvirai ir tiksliai suformuluoti ir įvardyti mūsų kartai iškilusio pamatinio egzistencinio klausimo. Ko gero, jį derėtų formuluoti taip: ar mes iš tikrųjų norime būti vienu iš pasmerktų išnykti europinių bioetnosų, ar vis dėlto turėtume pamėginti dar kartą tapti politine tauta, sugebančia sukurti ir apginti savo valstybę? Šitas klausimas yra lemtingas. Jo potekstė ir prasmė yra maždaug tokia: ar susitaikome su lemtimi, kad, vykstant Europos integracijos procesui, mes kaip tauta būsime paversti tiesiog „žmogiškuoju ištekliumi“, o kalbant dar aiškiau – biologine medžiaga ir žaliava, kurią savikūros tikslais panaudos kitos – valstybiškai sąmoningesnės, solidaresnės, gerąja to žodžio prasme nacionalistiškesnės ir todėl labiau susitelkusios ir geriau organizuotos – Europos ir pasaulio tautos? Šio klausimo šiandienos Lietuvoje iš esmės dar net nedrįstama kelti, nors tik žvelgiant į jo perspektyvą įgyja prasmę visi kiti, net, atrodytų, kur kas žemiškesni ir konkretesni mūsų visuomenei ir piliečiams svarbūs ir rūpimi klausimai. Tik šis klausimas gali vėl „įcentrinti“ įvairių išcentrinių jėgų draskomą į gabalus ir po pasaulį blaškomą tautą, todėl kol nebus suvokta šio klausimo egzistencinė reikšmė, tol Lietuvoje niekas nepasikeis, o visos nepasitenkinimo esamomis negerovėmis apraiškos ir visos pastangos ką nors keisti liks bejėgės ir bergždžios, visuminis jų vaizdas žadins asociacijas su vietoje stovinčio garvežio švilpuko tuščiu gaudesiu. Šiandien konstatuojame banalų faktą, kad teritorijoje, kuri vadinasi Lietuvos Respublika, gyvena apie 2 mln. lietuviškai kalbančių ir save lietuviais laikančių žmonių. Tačiau negalima tvirtinti, kad šitoje teritorijoje iš tiesų gyvena lietuvių tauta, mat pats 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių buvimo faktas nieko nereiškia. Juk nėra aišku, koks ryšys sieja šiuos žmones, kokiais pamatiniais principais grindžiami jų santykiai. O tai reiškia, kad ir po dvidešimties tarsi nepriklausomo valstybinio gyvenimo metų tebėra neatsakyta į egzistenciškai svarbų klausimą, koks vis dėlto yra tikrasis šių žmonių saviorganizacijos ir savivaldos (jeigu, žinoma, tokia apskritai yra) principas. Iš esmės tai klausimas, ant kokių pamatų rymo atkurtoji Lietuvos valstybė. O juk tik rimtos pastangos išsiaiškinti šį klausimą ir nuoširdus noras rasti įtikinamą atsakymą į jį vėl galėtų suburti į mitingus daugiau negu saujelę piliečių. Platų sambūrį gali sutelkti tik iš tiesų platūs ir fundamentalūs, visai tautas gyvybiškai svarbūs klausimai. Svarbūs ir net skaudūs, bet tik daliniai, nors labai konkretūs ir aiškūs, klausimai tokios telkiančios galios, deja, neturi. Jiems trūksta pamatinio – visus piliečius kaip vieningą politinę žmonių bendriją galinčio konsoliduoti – tautinio ir valstybinio dėmens.

Tai kas turima omenyje, kai sakoma, kad mes esame „lietuvių tauta“?


Šiuolaikiniame pasaulyje iš principo yra galimi trys viena kalba kalbančių ir vienoje teritorijoje gyvenančių žmonių tarpusavio ryšių ir santykių tipai ar modeliai. Vieno modelio atstovai ir gynėjai teigia, kad nors yra kone 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių, tokio dalyko kaip lietuvių tauta nėra. Yra tik individai, kuriuos saisto naudos ir tarpusavio konkurencijos ryšiai, taip pat valstybėje juos sieja visiems vienodi ir lygūs įstatymai. Kitaip tariant, Lietuvos teritorijoje gyvena vadinamoji „Lietuvos tauta“, kurios narius jungia tik mechaninis juridinis ryšys, laiduojantis lygias visų piliečių teises ir pareigas. Tas modelis kyla iš liberalizmo politinio mąstymo tradicijos. Tokį žmonių tarpusavio santykių ir organizacijos modelį pirmasis aiškiai aprašė filosofas I. Kantas, kuris manė jį būsiant pritaikomą visai žmonijai. Šitaip organizuotų ištautintų individų bendruomenę jis įsivaizdavo kaip pasaulinę kosmopolitinę pilietinę visuomenę ir vadino ją tiesiog pasauline pilietija. Antrasis modelis teigia, kad dabartiniu metu politinės tautos gali ir turi teisę egzistuoti tik kaip tam tikros kolektyvinės etnokultūrinės bendrijos. Šitas multikultūralistinis tautos modelis iš esmės yra neomarksistinis ir grindžiamas klasikinio marksizmo prielaidomis apie dėsningą ir neišvengiamą tautų išnykimą joms susiliejus į vieningą, nežinančią net kultūrinių – o ką jau kalbėti apie politinius – skirtumų ateities žmoniją. Žvelgiant per šio (neo)marksistinio modelio prizmę tautos yra tik laikinai ir iš bėdos toleruotini žmonių sambūriai, jų kultūros neturi jokios savaiminės vertės ir, kaip buvo sakoma sovietmečiu, jos turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek yra socialistinės savo turiniu ir tautinės savo forma. Kalbant paprasčiau, sovietmečiu tautinės kultūros turėjo būti tik unifikuotos komunistinės pasaulėžiūros ir ideologijos išorinės kultūrinės dekoracijos. Ši marksistinė nuostata ne tik niekur nedingo, bet šių dienų Europoje atgimė naujais ir net agresyvesniais pavidalais. Akivaizdžiausias to įrodymas – visais būdais mėginamas įgyvendinti visų, net seniausių, Europos tautų vadinamosios „europeizacijos“ projektas. Jo tikroji paskirtis ir prasmė – ES sudarančių valstybių gyventojų dabartinę tautinę tapatybę pakeisti nauju ir dirbtiniu vadinamuoju europietišku tapatumu. Idėjinis šio projekto pagrindas ir įkvėpimo šaltinis yra neomarksistiniai aiškinimai, kad tautos esančios tik socialiniai konstruktai, tad šiuo požiūriu galima laisvai kurti ir perkurinėti individų ir net ištisų tautų tapatumus paverčiant, pvz., anglus, prancūzus ar čekus tiesiog europiečiais. Savaime suprantama, kad šis užmojis taip pat numato tautų išnykimą, o pats tautų „europeizavimo“ procesas – jo metodai ir tikslai – iš esmės niekuo nesiskiria nuo mums gerai pažįstamo tautų sovietizavimo proceso. Šiuo atžvilgiu ES politinio elito, kurio branduoliui, beje, priklauso daug buvusių karštų komunistų ir Sovietų Sąjungos gerbėjų, svajojamas sukurti homo europaeus yra ne itin sėkmingai mėginto suformuoti homo sovieticus brolis dvynys. Todėl nors ES formaliai reiškia pagarbą žemyno tautų kultūroms ir net skelbiasi skatinanti jų įvairovę, tikrasis požiūris į tautines kultūras yra toks pat, kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tautinės kultūros turi būti tik vadinamųjų „bendraeuropinių vertybių“ kultūrinės dekoracijos, o minėtų vertybių šerdis pirmiausia yra grynai politinė ir ideologinė. Tai reiškia, kad ideologiškai „pertvarkytų“, tai yra „europeizuotų“ ir šitaip subendrintų, Europos tautų kultūrų tikruoju ir tariamai universaliu pagrindu turi tapti kosmopolitinių Apšvietos ideologijų – liberalizmo, konservatizmo ir komunizmo – elementų savita samplaika.

Egzistuoja ir trečias žmonių ryšių ir santykių modelis, apie kurį kalbėjo ir kurį, sovietmečiu sugriautą, mėgino gaivinti ir atkurti Sąjūdis. To modelio požiūriu tautos nėra nei mechaninės ta pačia kalba šnekančių individų sankaupos, nei vien paviršutiniškais etnokultūriniais ryšiais saistomų bendrijų konglomeratai. Kitaip sakant, tai, ką vadiname tauta, nėra vien naudos ryšiais ir juridiniais saitais arba vien išorinėmis kalbos ir kultūros formomis pagrįsta bendruomenė. Ji yra savitai organizuota ir savarankišką politinę bei istorinę reikšmę turinti žmonių bendruomenė. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, tauta suprastina kaip iš amžių glūdumos ateinanti bendrija, kurią saisto ir bendras likimas. Kiekviena tokia bendrija per istoriją eina kaip per savotišką minų lauką, ir klausimas yra tas – ar ji yra pakankamai viduje susiorganizavusi ir stipri, kad atlaikytų milžinišką visas tokias bendrijas draskančių ir bet kada galinčių sunaikinti išorės jėgų spaudimą.

Tačiau kol kas matome, kad šiandien mūsų bendrija nėra susiorganizavusi ir stipri. Priešingai – susiskaldžiusi ir silpna.

Nesunku suprasti, kad kosmopolitinis grynai pilietinės tautos modelis atrodo nepaprastai atviras ir patrauklus, nes šiuo atveju pabrėžiama individų laisvė ir lygybė. Daugelį jis žavi tuo, kad niekuo neįpareigoja kitiems žmonės ir bendruomenei. Net jeigu toks individas nesiskelbia esąs tik pasaulio pilietis ir dar prisipažįsta turįs sąsajų su savo tauta, šitoks tautiškumas nedaro jo politinės tautos nariu ir savaime nevirsta jokiomis pilietinėmis, politinėmis ir net socialinėmis pareigomis, nes vadinamosios „pilietinės tautos“ atstovo pareigas iš esmės apibrėžia tik visiems tokiems piliečiams galiojančios bendros įstatymų normos. Mūsų visuomenė tebėra susiskaldžiusi ir bejėgė būtent todėl, kad ji yra atomizuota, o bendrojo tautos ir valstybės gėrio samprata jai tebėra svetima ir nesuprantama.

Būtent taip šiandieną ir mąstoma.

Deja, taip. Tad jei toks atomizuotas „plačių pažiūrų“ individas pasako esąs lietuvis, jo lietuviškumas dažnai apsiriboja tik subjektyviais pomėgiais, o svarbiausiomis lietuviškosios tapatybės raiškos formomis tampa, pvz., meilė krepšiniui ar cepelinų pomėgis. Štai ir visas tokio „tautiškumo“ turinys. Antrasis modelis yra iš pirmo žvilgsnio šiek tiek skirtingas. Žvelgiant per jo prizmę, vadinamoji „Lietuvos tauta“ yra ne tiesiog mechaniškas individų junginys, bet etnokultūrinių bendrijų konglomeratas. Šitos logikos požiūriu nė viena čia gyvenanti etnokultūrinė bendrija, taip pat ir lietuvių tauta, nėra kaip nors ypatingai susijusi su Lietuva ir jos žeme. Teoriškai ir praktiškai toks modelis numato, kad, pasikeitus aplinkybėms, esamas etnokultūrines bendruomenes bet kada ir lengvai gali pakeisti kitos. Taigi jis irgi nenumato jokios ilgalaikės ir rimtos atsakomybės šitai žemei. Todėl abiejų modelių požiūriu – tiek pirmojo, liberaliojo kosmopolitinio, tiek antrojo, kurį galima pavadinti etnokosmopolitiniu, – tauta yra laikinas efemeriškas darinys, kuris neturi savaiminės reikšmės ir prasmės. Savaip natūralu, kad šitoks požiūris į tautą daug kam yra patrauklus ir šiandien, nes jis atsaisto nuo įsipareigojimų savo bendrapiliečiams. Be abejo, jis įsitvirtino ir suklestėjo sovietmečiu, Lietuvai praradus valstybingumą. Tipiškas jo atstovas galėtų būti kad ir A. Sniečkus, kuris tikrai turėjo etnokultūrinę savimonę ir nuoširdžiai laikė save lietuviu. Neabejotina, kad tam tikra prasme jis irgi „mylėjo“ Lietuvą, nes jautė sentimentų jos gamtai, kalbai, net kultūrai – tarkime, dainoms ir šokiams, net kai kuriems nelaikytiems atgyvenusiais ir reakcingais papročiams. Tačiau toji savita „meilė“ netrukdė jam manyti, kad lietuviai yra nelygiaverčiai, nes nevienodai sugeba suprasti ir perimti „pažangias“ komunistines idėjas, – tokius jis nesvyruodamas ir lengva ranka siuntė į tremtį ir mirtį. Negana to, ilgametis okupuotos Lietuvos vietininkas rūpinosi ekonomine ir socialine krašto plėtra. Svarbiausia, kad šis rūpestis neretai priimamas už gryną pinigą ir laikomas tikru „meilės Lietuvai“ ir triūso dėl jos gerovės įrodymu. Taigi nesuvokiama, kad „šeiminkas“ iš tiesų vadovavosi visai kitokia logika ir motyvais, o iš pirmo žvilgsnio kraštui naudingus jo veiksmus lėmė ne meilė tautai ir susirūpinimas jos ateitimi, bet visai kitos paskatos. Reikalo esmė kaip tik ir yra ta, kad A. Sniečkui tauta nerūpėjo, bet jam buvo iš tiesų svarbu tinkamai vykdyti krašto administratoriaus pareigas, nes tik šitaip galėjo išsaugoti savo kėdę. Bet jeigu Maskvoje būtų buvę nutarta su lietuviais pasielgti taip, kaip buvo pasielgta, pvz., su Krymo totoriais, šis „Lietuvos mylėtojas“ nė nemirktelėdamas būtų įvykdęs įsakymą deportuoti kad ir visą tautą, nes jo politiniai ir ideologiniai įsitikinimai nebūtų jam trukdę manyti, kad įmanoma Lietuvoje toliau kurti socializmą ir be lietuvių, kuriuos galima pakeisti bet kuo, pvz., iš Vidurinės Azijos atvežta darbo jėga. Taigi M. Suslovo formulė „Lietuva be lietuvių“ turėjo aiškią politinę prasmę ir reiškė tai, kad Lietuva vadinamą teritorinį administracinį vienetą galima atsaistyti nuo istorinio ir kultūrinio jame nuolat gyvenančių žmonių branduolio – lietuvių tautos. Ši formulė reiškia, kad valdantiesiems Lietuva svarbi tik kaip išteklius – politinis ir / arba administracinis darinys, kurio valdymas yra asmeninės naudos ir gerovės šaltinis, tačiau anaiptol nėra svarbu, kas bus šio darinio gyventojai ir jų valdiniai. Taigi toks valdymas iš principo panaikina bet kokią moralinę ir politinę valdančiųjų atsakomybę piliečiams, kurie nebėra suvokiami kaip gyvi žmonės arba tauta, o pradedami laikyti tik žmogiškaisiais ištekliais. Žmonėms ir tautai galima moraliai ir politiškai nusikalsti, žmogiškiesiems ištekliams – ne, nes galimos tik jų paskirstymo ir panaudojimo klaidos, kurios iš principo visada nesunkiai ištaisomos. Tokios logikos požiūriu, jeigu lietuviai išsivaikščios po pasaulį ir tauta išnyks, nenutiks nieko blogo ir nebus jokios tragedijos, jeigu tik juos iš savo žemės išviję administratoriai bus gana veiklūs bei sumanūs ir sugebės laiku iš kur nors aprūpinti Lietuva vadinamą teritoriją jai reikalingais naujais darbo jėgos ištekliais. Formulę „Lietuva be lietuvių“ būtina prisiminti kuo plačiau ir garsiau ne tik todėl, kad nesuvokus jos prasmės randasi palanki dirva klestėti Lietuvą neva „mylėjusių“ ir jai „dirbusių“ išdavikų bei kolaborantų mitui ir jų garbinimo kultui. Kur kas svarbiau turėti omenyje, kad šios formulės nebuvo atsisakyta ir atkūrus nepriklausomą valstybę, ji tebėra pamatinė nuostata, kuria tebesivadovauja visos Lietuvą iki šiol valdžiusios politinės jėgos ir vyriausybės. Kad ši sovietinio požiūrio į tautą formulė tebėra gyva ir yra vykdomos ekonominės bei socialinės politikos orientyras, akivaizdžiai išdavė buvusio šalies ministro pirmininko kaip reta atvirai leptelėta frazė, kad didžiausias Sąjūdžio laimėjimas esanti tautos išsikovota teisė netrukdomai išsivažinėti po pasaulį. Kuo tokia nuostata skiriasi nuo A. Sniečkaus ir jo parankinių santykio su tauta, galima pasakyti tik turint itin lakią vaizduotę. Todėl neatsitiktinai mūsų dienų Lietuvos Respublikoje, kurią valdo sovietiškai tautą ir valstybę suvokiančios politikos ir verslo grupuotės, didžiausias politinis ir ideologinis priešas, su kuriuo toliau įnirtingai kovojama, yra, kaip ir buvusioje LTSR, būtent vadinamasis nacionalizmas – sąjūdinis požiūris į tautą, tapęs Atgimimo ir dainuojančios revoliucijos įkvėpimo šaltiniu ir leidęs atkurti pačią Lietuvos valstybę. Tokia pat įnirtinga kaip sovietmečiu kova su dirbtinai pučiamu nacionalizmo baubu valdantiesiems yra svarbiausias būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo jų rankomis vykdomo tautos ekonominio ir socialinio naikinimo ir ideologiškai pateisinti šią nusikalstamą politiką. Būtent europinės „integracijos“ ir „europeizacijos“ šūkiais dangstoma antitautinė isterija yra aiškiausias požymis ir įrodymas, kad sugrįžome į nelaisvės – priešsąjūdinius – laikus.

Nepakenktų pagaliau suvokti ir įsisąmininti, kad vos atgavus nepriklausomybę mums buvo pradėtos brukti apibūdintos pirmosios dvi – liberalioji ir neomarksistinė – tautos, taigi ir pilietinės saviorganizacijos, sampratos ir modeliai, neigiantys tarpukariu vyravusią modernią tautos, kaip politinės savivaldos formos, sampratą. Man pačiam, kaip Sąjūdžio dalyviui, teko ne kartą su vadinamojo Vakarų pasaulio žmonėmis diskutuoti apie Lietuvos ateitį. Ir nuolatos nuskambėdavo tas pats baugščiai tariamas klausimas: ar jūs tikrai nesate nacionalistai, o tik demokratai? Šito klausimo tikrosios prasmės ir reikšmės tada net nepajėgėme deramai suvokti. Tik vėliau supratome, kad Vakarai, arba būsimoji Europos Sąjunga, iš tiesų jau buvo įžengę į tą savo raidos stadiją, kai tautos buvo pradėtos vadinti tokiomis pat atgyvenomis, kokios jos buvo laikomos Sovietų Sąjungoje. Deja, ši liguista tautiškumo baimė ir noras jį sunaikinti, kartu neturint kuo pakeisti moderniąją tautinę valstybę, Europoje tik stiprėja, o Lietuvoje dėl istorinių priežasčių tautinė ir valstybinė sąmonė yra sumenkusi tiek, kad radosi visos prielaidos netrukdomai veikti savanoriško susinaikinimo instinktui. Neįtikėtina, bet apstu tautiečių, kurie, kaip ir XIX a. viduryje iš baudžiavos tik ką paleisti jų protėviai, gėdijasi, kad yra lietuviai, ir strimgalviais veržiasi tapti „europiečiais“, nors paklausti greičiausiai nesugebėtų nors kiek rišliau paaiškinti, ką tai galėtų reikšti.

Pats manai, kad tautas formuoja politinis elitas? Jos nėra atsparios diegiamoms ideologijoms?

Tautą galima formuoti arba dekonstruoti, tai yra sugriauti, – viskas priklauso nuo to, kokios diegiamos pažiūros tautiškumo klausimu. Vaizdžiai kalbant, Lietuvoje parlamento gynėjai dar nespėjo išsiskirstyti nuo barikadų, o jau pradėjo kurtis naujas iš Vakarų atgabentų ideologinių įstaigų tinklas. Kaip tik jų atstovai ir puolė aiškinti naujas tiesas, kad arba tautos nėra, o yra tik individai, arba tauta yra tik laisvai pagaminamas socialinis konstruktas. Kitaip tariant, kad tauta yra visiškai efemeriškas, nuo jokių objektyvių veiksnių nepriklausomai egzistuojantis darinys. Ką tai reiškė ir vis dar reiškia? Tik tai, kad sovietmečiu ir taip nususinta mūsų tautinė ir valstybinė sąmonė buvo pradėta naikinti ne mažesniu mastu ir net dar uoliau pasitelkus žodyno požiūriu šiek tiek „vesternizuotą“ ir „europeizuotą“ tą pačią sovietinę „antinacionalistinę“ propagandą ir retoriką. Kitaip tariant, mums buvo skiepijama beatodairiškai konkuruoti programuojanti libertaristinė ideologija, o bendruomeninio, pilietinio ir tautinio solidarumo saitai, kurie dar šiek tiek veikė Sąjūdžio laikais ir dideliu mastu nulėmė sėkmingą kovos dėl nepriklausomybės baigtį, buvo nuosekliai ardomi kuriant naują kosmopolitinės visuomenės modelį, turėjusį pakeisti komunistinį proletarinio internacionalizmo idealą. Karčių šio ideologinio triūso vaisių neįmanoma net išvardyti. Pavyzdžiui, tokio tipo ideologija, kuri sąmoningai žadina egoistinį kiekvieno individo instinktą, nulėmė buldozerinę privatizaciją. Liberalistinė ideologija apskritai pakerta sugebėjimą mąstyti apie tai, ką būtų galima vadinti bendruoju gėriu. Kitas jos veikimo pavyzdys – remiantis šia ideologija, buvo įbrukta ir aukštojo mokslo „krepšelinė“ reforma, dėl kurios šalis prarado tūkstančius jaunų ir gabių žmonių.

Tačiau tautos, kaip gelminiais ryšiais susaisytos bendruomenės, samprata griaunama pasitelkus ne vien kosmopolitinės „atviros visuomenės“ ir bet kokį šalies piliečių solidarumą pakertančias nežabotos rinkos konkurencijos idėjas. Kitas smūgis pastangoms atkurti sovietmečiu beveik sunaikintą tautinę sąmonę yra šalyje plačiai skleidžiamos atvirai antitautinės ir antivalstybės vadinamosios „naujosios kairės“ skleidžiamos neokomunistinės ir neototalitarinės idėjos. Tai, kas daroma, iš esmės yra sovietmečiu vykdyto vadinamojo „internacionalinio auklėjimo“ tęsinys naujomis sąlygomis. Tokio auklėjimo baruose ilgai triūsę mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos ar marksistinės filosofijos tiesų skleidėjai anaiptol neskubėjo atgailauti dėl savo veiklos sovietmečiu ir nepakeitė savo požiūrio į tautą ir valstybę. Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu jie paprasčiausiai pratūnojo pašaliuose ir pritilo laukdami savo valandos. Tačiau vos tik kiek nuslūgus Sąjūdžio bangai jie vėl išėjo iš šešėlio. Kadangi sovietmečiu įgytų mokslinių laipsnių nostrifikavimo procedūra buvo paversta farsą primenančiu formalumu, net ir aršūs ideologiniai tautinės sąmonės naikintojai ne tik išsaugojo akademines pozicijas ir tęsė savo ankstesnę veiklą, bet ir turėjo šiltnamio sąlygas netrukdomai paruošti savęs vertą pamainą. Praslinko vos keleri metai, ir vėl pasigirdo sovietmečiu nuolatos skambėjusi propagandinė giesmelė, kuri kasmet skamba vis atviriau ir garsiau, – būtent kad modernioji europinė tauta XXI a. pradžioje esanti kažkokia atgyvena, kad ji buvo nepasiteisinęs ankstesnių dviejų šimtmečių pramanas ir t. t. Kaip ir sovietmečiu, siekiama, vartojant madingą pomodernų žargoną, tautą dekonstruoti, o kalbant paprasčiau – sunaikinti. Jeigu tai pavyktų padaryti, iš tiesų taptų įmanoma 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių paversti padrika individų mase arba tik viena iš daugelio Lietuvoje gyvenančių etnokultūrinių bendrijų, o tai reikštų, kad ji taptų nupolitintu ir išvalstybintu jau minėtu bioetnosu, kurį laiką dar pagyvuosiančiu ES administruojamoje ir vis labiau „europeizuojamoje“ provincijoje. Esamomis sąlygomis nesugebančios politiškai susiorganizuoti ir kryptingai „europeizuojamos“ tautos ateities perspektyva yra visiškai aiški: pamažu tirpti ir galiausiai išnykti. Kad ir kaip tai žiauriai skamba, kol nesame susiorganizavę kaip tauta, iš esmės esame tik sužaliavinti ir suišteklinti kaip savotiška biomasė ar biologinė medžiaga, kurią savo interesais naudojasi tas, kas netingi. Tai nėra prognozė ar pranašystė, o tiesiog fiziškai apčiuopiama tikrovė. Argi nesame tapę kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos šaltiniu Vakarų Europos šalims? Ar nesame paversti avinų banda, kurios vilną nesivaržydami kerpa Skandinavijos bankai? Ar sunku būtų prireikus pateikti daugiau faktų, patvirtinančių ES formaliai pirmininkaujančios Lietuvos nelygiavertį ir net pusiau kolonijinį antrarūšės žaidėjos šioje Sąjungoje statusą? Neatsitiktinai politiniai ir ideologiniai centrai, kurie nori pertvarkyti visą Europos žemėlapį, pirmiausia bando eliminuoti tautas ir nacionalines valstybes. Jų planuose vis dar egzistuojanti tautų ir nacionalinių valstybių Europa turi būti radikaliai pertvarkyta ir neatpažįstamai pasikeistų. Visoje milžiniškoje ES teritorijoje vietoj nacionalines valstybes turinčių tautų ir net jų neturinčių (pvz., baskai ar škotai) tautų turėtų susiformuoti ir rastis vieninga Europos Sąjungos „pilietinė tauta“. Iš tikrųjų tai reiškia, kad sąmoningai griaunamą ligšiolinę „tautų Europą“ turėtų pakeisti „kultūrų Europa“, kryptingai konstruojama sumaniai derinant neoliberalistinio individualizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo principus. ES tautų vietą užėmusi „pilietinė tauta“ ir būtų toji paneuropinė „multikultūrinė visuomenė“, kurios apgyvendintas žemynas būtų administraciškai suskirstytas į jokios politinės savivaldos neturinčius, iš vieno centro valdomus teritorinius vienetus. Toks yra mėginamos įgyvendinti ES tautų „europeizavimo“ politikos tikrasis tikslas. Akivaizdžiai matyti, kad ši politika nuo mums gerai pažįstamos „lenininės nacionalinės politikos“ skiriasi ne iš esmės, o tik techninėmis jos įgyvendinimo detalėmis. Šis panašumas kartu paaiškina, kodėl tą lenininę politiką teoriškai aiškinę ir ideologiškai teisinę „komunizmo statytojai“ atkūrus nepriklausomybę „persikvalifikavo“ ir pasirodė tokie tinkami triūsti „Europos integracijos“ ir tautos „europeizacijos“ tyrinėjimų ir propagandos baruose.

Suvokti šias tendencijas svarbu, nes, norėdami ką nors pakeisti, turime aiškiai žinoti, kuria linkme judame ar veikiau esame stumiami kaip tauta ir valstybė. Žinant mums peršamą raidos kryptį, perspektyvos tampa kur kas aiškesnės. Taigi išnykus europinėms tautinėms valstybėms kaip savarankiškiems politinės savivaldos centrams, savaime turėtų atsirasti ir įsitvirtinti kitas valdžios centras. Tai reikštų, kad ir mūsų valdžios centras būtų nebe Lietuvoje. Taigi jeigu nenorime ir / arba nesugebame tapti savarankiška ir savivaldi tauta, kurios valdžios centras būtų Vilnius, o tą valdžią įkūnytų piliečių laisvai rinktas parlamentas, kurio priimami įstatymai būtų pripažįstami aukščiausia tautos valios išraiška, vadinasi, mus tada valdys iš kitur. Žodžiu, pamažu ir vis akivaizdžiau kartojasi sovietmečio scenarijus. Tada A. Brazausko tipo veikėjai nebuvo tikri politikai ir negalėjo jais būti iš principo būtent todėl, kad neatstovavo jokiai politinei tautai. Jie buvo amorfiškos žmonių masės, gyvenusios LTSR vadintoje teritorijoje, reikalų administratoriai, gaudavę politinius nurodymus iš Maskvos. Kadangi tokių kaip mūsų politinių tautų egzistavimas Maskvai visada buvo pavojingas, ji stengėsi užgniaužti ir naikinti menkiausias tautinės ir politinės sąmonės užuomazgas, ir tai darė pirmiausia vietinių pagalbininkų rankomis. Todėl Lietuvos visuomenė sugrįžo į nepriklausomo valstybinio gyvenimo kelią ne tik stokodama brandžios politinės savimonės, bet iš esmės neturėdama valstybiškai mąstančio politinio sluoksnio. Todėl neatsitiktinai spręsdami įvairius Lietuvai svarbius reikalus Briuselyje mūsų valdžios atstovai ne tik negina tautos ir valstybės interesų, bet tęsia liūdną sovietinio keliaklupsčiavimo prieš vadinamąjį centrą – pasikeitė tik geografinė to centro vieta – tradiciją ir nuolankiai vykdo net ir neprivalomas, kartais tiesiog absurdiškas jo siunčiamas direktyvas.

Bus daugiau.