Vytautas Rubavičius: belaukiant draugo Poligrafo

Verdant skandalui, kilusiam, kai buvo nutekinta informacija dėl „Snoro“ banko uždarymo, nukentėjo FNTT vadovai. Tada pagrindiniu veikėju tapo toks Poligrafas, kuriuo tie vadovai buvo tikrinami. Vėliau jų atleidimą teismai pripažino neteisėtu. Tas skandalas pamokantis – Lietuvos žmonėms buvo akivaizdžiai pademonstruota, kaip įžūliai ir neatsakingai veikia mūsų Valstybės saugumo departamento, Generalinės prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos vadovai,  kuriems iš pačios Prezidentūros nuleidžiama vienokia ar kitokia užduotis. Tiesa, galų gale žiūrovai ėmė nebesuprasti, kas čia ką dangsto, kas ką tampo už virvelių – Prezidentūra minėtas institucijas ar prezidentės gynimu prisidengiantis VSD – Prezidentūrą. Tačiau vaizdelis susiklostė ganėtinai makabriškas. Lietuvai to banko uždarymas jau kainavo ar tik ne 5 milijardus litų, nemažai jų išvogta ir išvagiama kuo ramiausiai stebint visiems aukščiausiems suinteresuotiems politikams ir valdininkams. Nieko šiuo metu nedomina ir anos informacijos nutekinimas – neišsiaiškinta net iš ko informaciją gavo ją paskleidęs dienraštis. 

Žymiojo poligrafo parodymais buvo grindžiamas FNTT vadovų, galimai prisikasusių prie tikrųjų informacijos nutekintojų, atleidimas. Tvirtinta, esą išmanusis prietaisas parodęs, kad apklausiamas pareigūnas ar pareigūnai melavę. Šiaip jau jokie prietaisai negali nustatyti nei melo, nei tiesos – jie tiesiog fiksuoja tam tikrus kūno „parametrų“ pokyčius atsakinėjant į apklausoje užduodamus klausimus. Beje, galima taip formuluoti klausimus, kad visada užsitikrinsi norimą išvadą – „abejotina“ arba „neabejotina“. Ypač tada, kai surengtai operacijai reikalingas konkretus rezultatas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei tas prietaisas kurį laiką buvo didžiausias autoritetas. Komentuodama teismų sprendimus, kuriais FNTT pareigūnų atleidimas buvo pripažintas neteisėtu, ji vis kartojo, neva prietaiso parodymai kaip buvo, taip ir išlieka, o tokios tarnybos vadovai turintys būti „nepriekaištingos reputacijos“. Kas Lietuvoje nenorėtų, kad ir pareigūnai, ir šalies vedliai būtų nepriekaištingos reputacijos, tačiau tokios reputacijos kaip stokojome, taip stokojame, tik nepaprastai padaugėjo visokių užkulisinių operacijų, kuriomis neteisėta paverčiama „vsio zakonno“, meistrų.

Dabartinis slaptos pažymos nutekinimo žiniasklaidai skandalas išsirutuliojo į nemenką politinį tragifarsą, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka tie patys veikėjai, o prezidentės figūra įgauna naujų išskirtinių bruožų. Nutekinimo operacijos sumanytojai rodė neprastą išmoningumą – operacija daugiatikslė ir daugiapakopė, įtraukiamos visos svarbiausios politinės valstybės institucijos ir jų vadovai, taip pat žiniasklaida, o svarbiausia – vėlei kaimynų ir savų žmonių pajuokai iškeliama Lietuva. Be jokios „Kremliaus agentų“ pagalbos. Savųjų veikėjų rankomis, neva kaip tik su Kremliumi kaunantis nematomuose – „slapta pažyma“ – informacijos ir dezinformacijos frontuose. Manau, kad daugeliui žiūrovų kyla mintis, jog štai dabar prezidentė ir galėtų prisiminti savo draugą Poligrafą ir pasivaikščioti su juo po savo valdas. Juk jos prižiūrimų tarnybų vadovai turi būti „nepriekaištingos reputacijos“. Galima būtų tuos vadovus kartu su bičiuliu Poligrafu susodinti kad prie arbatos stalelio. Tačiau lengviau yra vykdant vienokią ar kitokią „operaciją“ tokios reputacijos reikalauti iš kitų nei iš savųjų. Iš savųjų – tik besąlygiško paklusnumo, nesvarbu, kad kartais besikertančio su sveiku protu – kaip Prezidentūroje surengta prezidentės patarėjos spaudos konferencija, – ką jau kalbėti apie įstatymus. Įstatymai juk taikomi tik svetimiesiems, kai turi po ranka Generalinę prokuratūrą ir VSD. 

Kaip dažniausiai nutinka, Lietuvoje skandalingomis sumanytos operacijos įgauna savą, nenumatytą logiką ir atsisuka prieš kai kuriuos pernelyg patiklius, siaurakakčius jų rengėjus arba ne itin įžvalgius dalyvius. Tačiau, kaip ten būtų, visada nukenčia Lietuva, jos valstybinių institucijų autoritetas. Šiuo metu vargu ar rasis žiūrovų, kurie tikėtų, kad mūsų tarnybos pajėgios bent jau susiimti su Kremliumi tose informacinių kovų aukštumose, kur ir sumanomi tokie skandalai. Įdomu būtų sužinoti, kas vis dėlto yra tikrasis žymiųjų „skiepų“ ruošėjas, – juk prezidentė dar ilgai jaus nemalonų jų poveikį. Meistro paruošti „skiepai“ suveikė ir kaip užkratas. Prezidentei tas meistras turėtų būti žinomas, nes jai turi atrodyti esąs tikras jos rėmėjas, antraip nebūtų taip patikliai apsinuoginusi „skiepijimui“. Bėda ta, kad pasidavus „skiepytojų“ poveikiui kelio atgal nebėra – vienus skandalus tenka gesinti kitais, stengiantis išlaikyti artimiausius parankinius, kurie ir įgauna realią užkulisinę galią. Tiesa tame kelyje dažniausiai ne išlaisvina, o pribaigia.