Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui tenka spręsti nepaprastos svarbos užduotį – prie Rusijos ar Europos Sąjungos šlietis žvelgiant į ateitį. Pasirinkimas turės didžiulių geopolitinių pasekmių – keisis europinė geopolitinių galių konfigūracija, labiau išryškės nauji didžiųjų valstybinių darinių raidos scenarijai. Suprantama, tų darinių politiniai elitai taip pat siekia savų – galios stiprinimo – tikslų. Pasirinkimas nelengvas dėl daugybės priežasčių. Tiek vidinių, tiek išorinių. Ir Rusija, ir ES siūlo savų masalų, savų „sūrio gabalėlių“, tačiau jau visi spėjome įsitikinti, kad nemokamų gabalėlių nebūna. Kad ir kaip žvelgtum, jokios pusės pasiūlymai nėra vien pliusai – visi pliusai pridengia savus minusus, apie kuriuos nelinkstama kalbėti. Derybos užkulisinės, o išorėje dera vaizduoti, kad dėl Ukrainos niekas nesivaržo – esą viskas jos pačios rankose. Tačiau Rusijos politologai jau senokai aiškina, kad Ukrainos posūkis ES pusėn būsianti didžiausia ar net tragiškas pasekmes turėsianti Rusijos geopolitinė nesėkmė. Tokia logika verčia daryti išvadą, kad tas posūkis būtų didžiausia geopolitinė ES sėkmė. Ukrainai tereikia pasirašyti Asociacijos su ES, o ne Muitų sąjungos su Rusija sutartį.
Prieš kurį laiką atrodė, kad viskas jau nuspręsta ir Lietuvai teks garbė patvirtinti Asociacijos sutarties pasirašymą. Tačiau tai dienai artėjant auga ir įtampa. Neseniai Ukrainos prezidentas pareiškė, kad tokio pobūdžio valstybės raidos „posūkį“ reikėtų tikrinti referendume. Parlamentas nesudarė sąlygų įvykdyti ES reikalavimą laisvinti Juliją Tymošenko. Nepaprastai suaktyvėjo Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu – šitai tapo pagrindiniu prezidento Vladimiro Putino darbu. Paskatintas sėkmės Sirijos diplomatiniame fronte, jis energingai ėmėsi darbo. Būtų įdomu, kad VSD nutekintų bent šiokią tokią informaciją apie naujausius jo pasiūlymus Ukrainai, o sykiu ir įspėjimus, tačiau mūsų „analitikai“ kol kas kapstosi nesibaigiančiuose vietinių skandalų mėšlynuose.
Asociacijos su ES sutartis atveria kelią Ukrainos lemtingam suartėjimui su ES. Tačiau klausimas, ką šiuo metu už tai Ukraina gauna. Ukrainos politikai ir analitikai, žvelgdami į naująsias ES nares, gali įžvelgti porą tikėtinų raidos scenarijų. Jei jie pritaikytų sau Lietuvos atvejį, juos turėtų apimti siaubas: sunaikintas laivynas, visiška priklausomybė nuo Rusijos dujų ir elektros, depopuliacija – ketvirtis tautos emigravo, didžiausia ES socialinė atskirtis ir pirmavimas savižudžių skaičiumi. Pridėkime dar vieną svarbų barą – žemės ūkį. Kaimas greitu laiku išnyks, žemę nutarta išparceliuoti užsieniečiams. Tiesa, esama saugumo garantijų. Tačiau Ukrainos niekas į NATO nekvies.
Reikia tikėtis, kad Ukrainai tektų geresnė lemtis. Tačiau tam būtina, kad politinis elitas būtų bent jau dvigubai trigubai mažiau korumpuotas nei lietuviškasis. Vargu ar pagrįsta šito tikėtis. Juolab kad patys ukrainiečiai savo verslą laiko laukiniu. Europiniai pinigai, kurių taip tikisi visos prie ES besišliejančios šalys, mūsų valstybėje ne tiek paskatino ūkio plėtrą, kiek pakėlė sisteminės korupcijos lygį, tačiau ES pastangos laiduoti pinigų skirstymo skaidrumą ir jų panaudojimo visuomeninį efektyvumą kol kas bevaisės. Ukrainai tektų pakelti ir didžiulį Rusijos spaudimą, kuris lemtingai paveiktų visą jos sunkiąją pramonę, anglių kasybą, taip pat karinę pramonę. Žodžiu, yra dėl ko nerimauti. Būtina turėti omenyje ir tai, kad Ukrainos ekonominės perspektyvos vis labiau niaukiasi.
Tad ką daryti V. Janukovyčiui – pasirašyti su vienais ar kitais ar nesirašyti, palūkėti? Gal geriau lūkuriuojant žaisti savo politinę dėlionę, palinkstant tai į vieną, tai į kitą pusę. Tokie suartėjimai- atitolimai gali didinti Ukrainos vertę, o sykiu teikti jai apčiuopiamos ekonominės ir politinės naudos. Šiuo metu jau aiškiai suvokiama, kad Ukrainos prezidento pasakojimais apie šviesią ateitį nesuviliosi. Reikia konkrečių pinigų. Ir ne vieno milijardo. Daug ko reikia. Visko negausi, tačiau neskubant įmanoma šį bei tą išpešti. Juolab kad V. Janukovyčius pašonėje turi puikų tokios politikos meistrą – Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Pastarasis sugebėjo daugelį metų vilioti Rusiją bendros valstybės kūrimo vizija ir nemenkai iš to pasipelnyti. Rusija ilgai tiekė pigią naftą ir dujas, teikė lengvatinius kreditus. A. Lukašenka gal ir būtų kūręs bendrą valstybę, bet tik su viena sąlyga – kad pats taptų josios prezidentu. Kai Rusijos politinis elitas suvokė baltarusį taip išpopuliarėjus Rusijoje, kad jis laimėtų laisvus prezidento rinkimus, ėmė atsargiau žiūrėti į Baltarusijos vadovą. Tačiau tai netrukdė pastarajam erzinti Rusiją „gręžiojimusi“ į Vakarus skelbiant amžiną dviejų tautų brolybę. Tokia politika davė savo vaisių – A. Lukašenkos režimui kol kas niekas negraso, su juo turi skaitytis visi kaimynai, taip pat ir ES.
Tokia gali būti politinė ir geopolitinė taktika, tačiau joje sunku įžvelgti strategiją. Strategija – geras dalykas, tik kad šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau kvalifikuotų strateguotojų. Juk ir pačioje Lietuvoje tokių nė su žiburiu nerasi – daugių daugiausia girdime tik kalbas apie BVP augimą ir Kremliaus informacinius karus. Ne ką geriau ir ES aukštumose – bankų reikalai taip ir nepajuda iš vietos, nedrįsta net siūlyti aiškių Sirijos problemos sprendimo gairių, nežinoma, ką daryti su masine imigracija iš Afrikos. Kaip tik regimoje ir didžiųjų pasaulio galių vertinamoje ES politinio neryžtingumo aplinkoje toks svarbus jai yra Rytų partnerystės projektas. Tikėkimės, pavyksiantis įgyvendinti.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]